D.Pūras. Veidmainiški šūkiai „už tradicinę šeimą“ vaikų globos neišspręs

Minėdami atkurtos Lietuvos valstybės 23-iąjį gimtadienį, džiaugdamiesi pasiekimais, neturėtume pamiršti ir iki šiol neatliktų namų darbų. Tarp jų yra menkai pakitusi nuo sovietinių laikų vaikų globos sistema, pažeidžianti tūkstančių vaikų teisę gyventi laisvėje – tai yra šeimoje ir atviroje visuomenėje.

Vis surasdama svarbesnių klausimų, Lietuva nesiskubina kurti veiksmingą vaikų globos ir pagalbos šeimoms sistemą. Todėl tebeliekame priklausomi nuo didelių globos įstaigų, kurios yra pats ydingiausias ir brangiausias vaikų globos būdas. Šis sisteminis aplaidumas kelia rimtą grėsmę valstybės raidai. Kas turi būti daroma kitaip negu iki šiol, kad vaikai augtų jais besirūpinančiose šeimose, o ne didelėse globos įstaigose?

Atrodytų, kad visi turėtų sutarti dėl sveiku protu pagrįsto principo: reikia sukurti tokias paskatas, kad vaikai augtų šeimose, o ne vaikų raidą luošinančiose nuolatinės globos įstaigose. Po kiekvieno skandalo – tokio, koks neseniai atsitiko su mergaite, dėl išsekimo patekusia iš specialios 200 (!) vaikų globojančios įstaigos į ligoninę – tarsi jau randasi kritinė masė piliečių ir politikų, suvokiančių, kad didelių globos įstaigų sistemos protegavimą būtina stabdyti, ir kad tai daryti reikia ne banaliais lozungais, o konkrečiais darbais atsisukant į vaikų ir juos auginančių šeimų poreikius. 

Ir vis dėlto neramu kad vėl gali atsitikti taip, kaip visada iki šiol. O iki šiol per 23 atkurtos Lietuvos valstybės metus tokių skandalų ir praregėjimų būta nemažai. Deja, kiekvieną kartą pristigdavo politinės ir pilietinės valios esminėms permainoms. Štai ir dabar jau pasigirsta klasikinių kapituliacijos požymių – esą, nieko čia kitaip nebus, globos įstaigos esą gelbėja vaikus nuo netikusių motinų ir tėvų, kurių Lietuvoje labai daug, tereikia licencijuoti globos įstaigas ir jose geriau rūpintis globotiniais. 

Tokie vis dar paplitę pamąstymai rodo, kad priklausomybė nuo prievartos ir bejėgiškumo kultūros mūsų krašte yra dar stipri. Būtent ši totalitarinės sistemos mums kažkada primesta priklausomybė ir palaiko kol kas neįveikiamas tvirtoves – dideles internatines vaikų (o ir suaugusiųjų) įstaigas, tarsi nežinotume kad jau senokai galėjome apsieiti be jų. Alternatyva šiai absurdo sistemai, kuri kartu yra ir akivaizdžios valstybės nesėkmės priežastis, ir pasekmė – yra gerai žinoma. Šių įstaigų nebereikės, kai vietoj veidmainiškų šūkių „už tradicinę šeimą“ ir meilės vaikams priepuolių imsimės neatliktų namų darbų, visus išteklius išmintingai nukreipdami į realią pagalbą šeimoms. 

Priminsiu argumentus ir principus, kurie gerai žinomi ir daugelyje pasaulio valstybių seniai įauginti į vaikystės ir šeimos politikos kasdienybę. Didelės vaikų nuolatinės globos įstaigos yra nevykęs praeities palikimas, jos niekaip negali pakeisti vaikų globos šeimoje ir yra žalingos vaikų raidai. Nei licencijavimas ar apeliavimas į darbuotojų moralę ir kompetenciją, nei juo labiau šių įstaigų sienų nuolatinis renovavimas nepakeis institucinėje paslaugų kultūroje užprogramuotos tragiškos esmės. Abejojantiems šiais argumentais bent minutei siūlau įsivaizduoti save ar savo vaiką, gyvenantį tokioje įstaigoje. 

Šias įstaigas remianti politika žalinga ir visuomenės raidai, nes didina socialinę atskirtį, eikvoja milžiniškas lėšas, užprogramuoja prastą tėvystės kompetenciją jau kitai kartai ir galų gale sukuria žymiai daugiau problemų, negu išsprendžia. Ypač pavojingi vaikų raidai yra kūdikių namai – įstaigos, kuriose gyvena iki 3 metų amžiaus vaikai. 

1951 m. Pasaulio sveikatos organizacija, pasiremdama garsaus mokslininko J. Bowlby’io prieraišumo teorija, stipriai rekomendavo valstybėms, kad bent jau keliais pirmaisiais gyvenimo metais kiekvienam vaikui būtų užtikrinta globa šeimoje, ir kad mažamečiai vaikai išvengtų gyvenimo įstaigoje kaip itin žalingo jų raidai. Dabar jau „kietaisiais“ mokslo būdais (tiriant modernia įranga kūdikių smegenis), o ne vien socialiniais mokslais, įrodyta institucinės globos žala vaiko smegenų raidai. Jei 3 metų dar nesulaukęs vaikas gyvena įstaigoje ne trumpiau kaip 3 mėnesius (jau nekalbant apie atvejus, kai jis ten gyvena ne mėnesiais, o ištisais metais), negrįžtamai sutrinka smegenų veikla, ir vėliau per visą gyvenimą jį lydės pažintinės, emocinės ir socialinės raidos sutrikimai. Pasaulyje, remiantis mokslo ir vertybių argumentais, vis dažniau mažų vaikų institucinė globa vertinama kaip valstybės vykdoma prievarta prieš vaikus. Mat, chroninė emocinė nepriežiūra šiose įstaigose yra neišvengiama, o tai prilygsta prievartai.

Jeigu viskas taip aišku, kodėl proveržis Lietuvoje iki šiol neįvyko?

Priežasčių reikėtų ieškoti Lietuvos valstybės ir visuomenės raidos ypatumuose ir netolygumuose. Tiek viešajame diskurse, tiek valdžios institucijų pasirenkamuose prioritetuose vienos sritys vystomos, o kitos aukojamos. Taip jau atsitiko, kad tarp iki šiol apleistų sričių atsidūrė vaikystės ir šeimos politika. Nors tarptautinės organizacijos ne kartą rimtai perspėjo Lietuvą dėl nevykdomų struktūrinių reformų vaikystės politikoje, į šias pastabas buvo nereaguojama. Maža to, nuo 2008 metų Lietuva pasuko ypatingu keliu, kuris dar labiau sutrukdė įgyvendinti gerąsias pasauliui ir Europai žinomas praktikas. Turiu galvoje garsiąją Šeimos politikos koncepciją, kuri siūlo tėvus ir vaikus daryti laimingus pasitelkiant veidmainiškus lozungus, primenančius sovietinį laikotarpį, ir net Konstitucijos pataisas, paskelbiant kas Lietuvoje bus šeima ir kokios šeimos nebeteks teisės taip vadintis. 

Tokia netikėtai pasireiškusi „atvirkščia“ politinė valia – lygiuotis į nedemokratinių režimų pamėgtus būdus rūpintis nacijos ateitimi ir paminti Jungtinių Tautų konvencijų bei Europos Sąjungos pamatines vertybes – paralyžiavo veiksmingas permainas vaikystės politikoje. Jeigu valstybės politika, kad ir netiesiogiai, skatina priešiškumą bet kokiai moralistų ideologijai neįtikusiai šeimai (pavyzdžiui, vienišoms mamoms), tai vargu ar ta valstybė imsis plėtoti veiksmingą prevencinių paslaugų sistemą tokioms šeimoms. Šeimų rūšiavimo tendencijos tik gilina socialinę atskirtį, ir vaikų skaičius globos įstaigose išlieka didelis. 

Tokia veidmainiška „ne bet kokios šeimos politika“, nesvarbu, kad jos ketinimai būna geri, kasdienybėje virsta savo priešybe, nes nuo pamokslavimo ir žeminimo dar niekur žmonės netapo sėkmingesniais tėvais ir motinomis. Nėra „gerų“ ir „blogų“ motinų ar tėvų. Yra tik valstybės, kurios arba padeda motinoms ir tėvams įgyti reikiamos kompetencijos auginant vaikus, arba, atvirkščiai, neatlikusios šių namų darbų, imasi šeimas rūšiuoti ir tokiu būdu skatina užpildyti vaikais globos įstaigas. Būtent į tokius nesėkmės varianto spąstus pateko pastarųjų metų lietuviškoji šeimos ir vaikų globos politika.

Kadangi netrukus Vyriausybei sukaks 100 dienų, laikas paklausti naujosios Vyriausybės – o kokia gi jos vaikystės ir šeimos politika? Ar ji keičiasi? O gal nesikeičia? O gal tokios politikos iš viso nėra? Iki šiol, kiek besikeitė Lietuvoje Vyriausybių, kol kas nei viena nesiėmė rimtai įgyvendinti JT Vaiko teisių konvencijos ir sukurti veiksmingų paskatų sėkmingai vaikų globai šeimose, o ne institucinės vaikų globos klestėjimui. Politinės valios nuolat pritrūkdavo ir sveikatos, ir socialinės apsaugos sektorių vadovams. Pavyzdžiui, Sveikatos apsaugos ministerija, kaip rodo jos atsirašinėjimai, iki šiol apsimeta nežinanti apie kūdikių namų tikrąjį poveikį vaikų sveikatai ir šiais klausimais demonstruoja maždaug 1950-ųjų metų mokslo žinių lygį. 

Kita giluminė kliūtis permainoms yra ta, kad per 23 metus Lietuva nepradėjo rimtai spręsti vienos iš svarbiausių visuomenės problemų – prastos emocinės ir vaikų, ir suaugusiųjų sveikatos. Tarsi būtų dėl to labai gėda, šios problemos valdžios institucijos nei mato, nei sprendžia. Tai, kad vaikai, suvaryti gyventi į dideles įstaigas, jau savaime tokioje dvasiškai užterštoje aplinkoje patiria nuolatinę emocinę prievartą, ir kad šioje aplinkoje padidėja fizinės ir seksualinės prievartos tikimybė, lieka keistu būdu nežinoma gausioms kontroliuojančioms institucijoms. 

Nuolatiniai ekspertų ir nevyriausybininkų paaiškinimai, kad vaikų sveikatos apsauga nesibaigia vien skiepijimu ir kūno sveikatos priežiūra, ir kad Lietuvoje būtina plėtoti geriausias pasaulio praktikas tėvų ir vaikų emocinės sveikatos stiprinimo srityje, politikų ir valdininkų niekaip nesudomina. Jie mieliau linkę pasirūpinti, kad per mėnesį vieno vaiko raidos sutrikdymui kūdikių namuose mokesčių mokėtojai skirtų jau nebe 3000 litų, bet jau – kai kuriuose – iki 6000 litų. 

Kūdikių namų problema, žinoma, nėra vienintelė. Juose gyvena „tik“ apie 400 vaikų iš maždaug 4000 kurie apskritai gyvena globos įstaigose (dar globos įstaigose gyvena apie 6000 suaugusiųjų, tarp jų – nemažai buvusių vaikų globos įstaigų gyventojų). Bet jei jau kalbame apie realius darbus, kurių laukia labai daug, ir apie pribrendusių permainų etapus, akivaizdu, kad atsisakius kūdikių namų protegavimo tradicijos ir atkakliai siekiant galimybės kiekvienam kūdikiui sėkmingai augti šeimoje (biologinėje ar kitoje), būtų galingas impulsas nutraukti ydingą beprasmybės ratą.

Pačių mažiausių piliečių išlaisvinimas būtų vienas iš pirmiausių Vyriausybės uždavinių demontuojant ydingą sistemą. Būtina priminti, kad šeima reikalinga visiems vaikams – ypač tiems, kuriems buvo lemta ginti su negalia. 

Lietuvoje veikia nemažai nevyriausybinių organizacijų, sukaupusių didelę patirtį vaikų teisių apsaugos srityje. 2012 m. jos susibūrė į neformalią koaliciją, kad padėtų valdžios institucijoms imtis rimtų permainų vaikų globos srityje. Anksčiau Lietuva galėjo perimti patirtį (bet neperėmė) iš senųjų ES valstybių, o dabar mokytis gerųjų praktikų mums reikėtų jau iš mus stipriai lenkiančių Bulgarijos, Gruzijos, Slovakijos ir Slovėnijos. Šios ir kitos valstybės surado pakankamai ryžto proveržiui, ir lemiamas sėkmės istorijų požymis buvo valdžios institucijų pasitikėjimas nevyriausybininkais, juos pasitelkus nepriklausomais ekspertais. Kitas sėkmingų permainų požymis daugelyje naujųjų ES valstybių buvo Vyriausybių įsipareigojimas nutraukti pragaištingą tradiciją ES struktūrinius fondus ir kitas investicines lėšas skirti nuolatinės globos įstaigoms.

Ar įmanomas toks proveržis Lietuvoje? Taip. Jis įmanomas ir būtinas. Kaip rodo daugelio valstybių patirtis, tikrosios permainos prasideda ir sėkmingai vyksta, kai aiškūs, geriausiomis pasaulio praktikomis grįsti politikų sprendimai yra lydimi geros vadybos ir remiami visuomenės. Lietuvoje turime pakankamai finansinių ir žmogiškųjų išteklių sukurti tokiai vaikų globos ir teisių apsaugos sistemai, kad užtikrintume kiekvieno vaiko teisę gyventi šeimoje, o šeimoms (ir biologinėms šeimoms, ir pakaitinėms) padėtume sėkmingai auginti vaikus.

Tai nelengvas darbas, jis užtruks, betgi reikia kada nors pradėti. Šis bendras darbas – įveikiant dar vieną nelaisvės laikų priklausomybę – būtų pats prasmingiausias būdas pratęsti kovo 11-osios dvasią, juo labiau, kad ši santalka galėtų sutelkti pačių įvairiausių pažiūrų politikus ir piliečius.

Autorius yra VU profesorius, vaikų ir paauglių psichiatras.