D.Paulauskas. Protesto kultūra: link revoliucijos ar atgal?

Demonstracijos, socialiniai protestai, mitingai ir kitoks pilietinis aktyvizmas įprastai laikomas įrankiu, skirtu pakeisti egzistuojančią tvarką, apginti savo teises, pasipriešinti vykdomai politikai ar kultūriniams procesams, oponuoti jiems ir solidarizuotis. Galiausiai – surengti revoliuciją prieš represyvią galią, įsismelkusią į įvairiausias nebūtinai viešas struktūras. Būtent revoliucijos, kaitos, atsinaujinimo reikšmės, beveik visada susijusios su socialinio teisingumo (ir žmogaus teisių) idėjomis, yra būdingos tokiam aktyvizmui.

Nors šiais įrankiais kraštutiniams tikslams pasiekti naudojasi ir dešinieji, dažniausiai socialiniai protestai, mitingai ir maištai priskiriami kairiesiems. Be to, sąvoka „socialiniai neramumai“, apibūdinanti socialinį aktyvizmą, yra dešiniųjų diskurso sąvoka, įgavusi priekaišto, susierzinimo potekstę. Tačiau tai suprantama – „socialiniai neramumai“ gali sugriauti saugią hierarchiją, patogią kultūrą, „ramią“ visuomenę. Tai dažniausiai ir tampa revoliucijų, protestų, perversmų priežastimi – įprastai saugumas, patogumas ir ramumas priklauso išskirtinai mažam, privilegijuotam žmonių ratui.

Per Europą besiritantys masiniai profsąjungų mitingai, socialinių judėjimų protestai, universitetų barikados – visa tai organizuojama Europos kairiųjų judėjimų. Kaip taikliai savo straipsnyje pastebi Jolanta Bielskienė, Lietuvoje tai nušviečiama kaip marginaliniai įvykiai, o ne kaip solidarumo ir savo teisių bei interesų gynimo būdai. Tai nėra keista – protestai, mitingai Lietuvoje suprantami kaip kažkas žema, brutalu, negarbinga; o gera, „normali“ visuomenė tik tokia, kurioje visi vieningai paklūsta tvarkai, nesiskundžia ir nereikalauja. Kaip pavyzdį verta prisiminti mokytojų, dėstytojų mitingus, vykusius prieš metus, kurie jų kolegų buvo pasmerkti kaip „žeminantys pedagogo orumą ir autoritetą“.

Prancūzai, išėję į gatves dėl valdžios pasiryžimo didinti pensinį amžių, čia būtų pavadinti išprotėjusia minia. Čia visiškai nesuprantama ir tai, kad dėl tokio valdžios sprendimo į gatves įšėjo ne tik pensininkai, bet ir studentai, barikadomis apstatę universitetus, oro uosto darbuotojai, nutraukę skrydžius, ir kiti solidarūs piliečiai. Tokie protestai Lietuvos kontekste nesuvokiami ne vien dėl solidarumo trūkumo, bet ir dėl revoliucinės protesto kultūros nebuvimo.

Šiandien protestuotojas yra greičiau pajuokos objektas, valdžios paniekinamai nustumtas protestuoti kažkur dykynėje ar savo kieme. Į protestuotojus numojama ranka, o profsąjungų mitingai vis labiau panašėja į mitingus „iš pareigos“. Susitaikymas su tuo, kad valdžia nežinia kelintą kartą uždraudžia organizuoti mitingą, o protestuojantieji mitinguoja savo kieme ir nuolankiai besišypsodami pozuoja fotografams – na, tai mažų mažiausiai neprimena revoliucingos profsąjungos vaizdinio.

Solidarų jaunimą, intelektualus, samdomus darbuotojus ir kitas visuomenės grupes nuo protesto atbaido ne tiek konformizmas, kiek klišinis protesto įvaizdis. Žinoma, konformizmas prisideda prie pasyvumo, bet tą pasyvumą galima išnaikinti įgavus energijos ir uždegančio solidarumo, kurį turėtų suteikti ne tik protesto idėja, tikslas, bet ir forma. Ką gali įkvėpti protesto metu atliekamos meninės inscenizacijos, persirengėliai, klišiniai šūkiai „gėda!“, užstalės dainos ir t.t.?

Donatas Paulauskas

Ką gali įkvėpti protesto metu atliekamos meninės inscenizacijos, persirengėliai, klišiniai šūkiai „gėda!“, užstalės dainos?

Visa tai tėra retrogradiškas požiūris į protestą, kuris, visiškai priešingai, turėtų akcentuoti visapusį pokytį (jei protestą suprantame kairiųjų kontekste). Kažin, ar pastaruoju metu buvo bent vienas mitingas ar demonstracija, kurio dalyviai žiūrėjo į tikslo siekimą rimtai. Labai dažnai protestuojama „iš inercijos“, su ta nuostata, kad tai tėra žaidimas, tam tikras nepasitenkinimo simbolis, kuris turi būti išreikštas vardan jo paties. Būtent simbolis (prisiminkime tas visas pigias pseudomenines akcijas), o ne esminis veiksmas. Todėl visas dabartinis socialinis aktyvizmas, kurį galima išvysti gatvėse, yra neefektyvus ir nenaudingas, atstumiantis ne tik jaunimą, inteligentiją, intelektualus, bet ir žmones, kurie iš tikrųjų ir iš esmės nori ginti savo teises ir keisti egzistuojančias represyvias normas. Dabartinis aktyvizmas yra praradęs bet kokį patrauklumą, solidarumą ir tikslingumą.

Socialinis aktyvizmas (ne tik gatvėje, bet ir diskursuose), kuris išties turi savo tikslą, mobilizuojantį daugybę žmonių, visada virs revoliucija. Revoliucija, kuri pakeis visą represyvią kultūrą ir galią, nes tikslinis maištas, perversmas ir protestas yra sąmoningumo įrodymas, kuriam esant neapsistojama ties vieno elemento pakeitimu, keičiasi daug daugiau – visa represyvi visuomenė. Būtent keičiasi, o ne „yra keičiama“.

Tikslo siekimas, kuris būtų susijęs su socialine gerove (visomis prasmėmis) visiems, gali solidariai suvienyti visus ar bent didžiąją daugumą piliečių. Ta sąjunga, tas sąmoningumo atsiradimas, būtų esminė revoliucija, nuverčianti mūsų pačių konformizmą, nuolankumą, ydingas socialines normas, hierarchinius ryšius, viską, kas trukdo socialinės gerovės egzistavimui pirmiausia tarpusavyje.

Tai esminė revoliucija visuomenės viduje, kurią pasiekus, represyvi, iš socialinės hierarchijos viršūnės valdoma politinė galia gali būti lengviausiai pašalinta visiškai nesmurtiniu būdu. Sąmoningi ir solidarūs valstybės piliečiai nėra ta masė, kuri paklūsta valdžios manipuliacijoms. Tad prieš tokius piliečius represyvi valdžia tiesiog netenka savo galios ir įtakos.

Protesto kultūra būtų pirmasis žingsnis link esminių pokyčių, esminio aktyvizmo. Ji pasiekiama tiktai esant visuotiniam intelektualiniam, diskursyviniam, mąstymo perversmui. Sulig šiuo proceso metu atsiradusiu sąmoningumu ateina ir praktinis veiksmas, keičiantis tas represyvias visuomenės ir valdžios praktikas.

Protesto kultūra turi būti kuriama vienijant visus piliečius bendram tikslui – socialinei visų gerovei. Šiuo metu trūksta to bendrojo tikslo artikuliacijos, įsisavinimo, suvokimo, jis vis dar sklando ore ir laukia tų, kas galėtų jį „nuleisti ant žemės“, materializuoti. Trūksta ir patraukiančios protesto formos, kuri reprezentuotų tą esminį tikslą, būtų atvira visoms visuomenės grupėms, būtų revoliucinga ir uždeganti. Išties, dabartinė situacija ir protesto kultūros plėtojimasis priklauso nuo to, kaip mes toliau naudosime protestą – kaip visom prasmėm revoliucinį įrankį (kuris keičia ir patį save) ar kaip betikslį retrogradišką žaidimą? Renkuosi pirmąjį.

Autorius yra žmogaus teisių aktyvistas.