D.Bogdanienė. „Vežame darbams į užsienį“: ES privalumas ar gudri pasipelnymo sistema?

Norvegijos vis daugiau komandiruotų darbuotojų iš Lietuvos. Lietuva pagal šių darbuotojų skaičių užima 2 vietą pagal tokių darbuotojų skaičių po pirmaujančios Lenkijos. Statistika rodo, kad iš Lenkijos komandiruotų darbuotojų mažėja: 2009 m. – 10 306, 2010 m – 8 025, 2011m. – 7 078. Dauguma, padirbę komandiruotais, supranta, kad jiems tai nenaudinga.

Iš Lietuvos atvirkščiai - skaičius nuolat didėja: 2009 m. – 4 513, 2010 m. – 4 599, 2011 m. – 5 616. Tikriausiai daugelis Lietuvos verslininkų užčiuopė aukso gyslą uždirbti iš „žmonių vežimo“.
Gerais norais kelias į pragarą grįstas, taip ir su ES laisvo darbo jėgos, paslaugų ir žmonių judėjimo idėja. Jos pradinė intencija tikrai gera ir paprasta. Pavyzdžiui, įmonė gamina Lietuvoje langus ir juos parduoda bei sustato Norvegijoje. Darbuotojai komandiruojami į Norvegiją, atlieka darbą per savaitę ir grįžta. Po kurio laiko važiuoja vėl, galbūt į kitą šalį, ten kur teikia savo produkciją. Pagal ES komandiruotų darbuotojų (posted workers) direktyvą pagrindinė įmonės veikla turi vykti ten, kur įmonė registruota. 

Tačiau apsukrūs verslininkai įkuria įmonę ir žmones „komandiruoja“ tik mokesčių vengimo ir noro pasipelnyti iš algų ES šalyse skirtumo tikslais. Tam įkurtos firmos specializuojasi „ant kokios nors šalies“, o Lietuvoje jos apskritai nieko neveikia. 

Dirbai Norvegijoje? Algą atgausi Anglijoje

Europos ekonominėje erdvėje galima judėti kaip nori. Lietuvis gali įkurti firmą pvz. Didžiojoje Britanijoje, darbinti joje darbuotojus iš Lietuvos, o darbus atlikti Norvegijoje. Daugelis firmų yra taip vadinamosios „pašto dėžutės“ - nei ofiso, nei atstovo, tik registracija. Apie tai, kaip apie sukčiavimo būdą, kalba ir ES valdininkai. Juridiškai tokia firma priklauso tos šalies, kurioje yra registruota, jurisdikcijai. Praktiškai tokiu būdu galima sukišti galus į vandenį. Jei lietuvis dirba Norvegijoje ir jam nesumokama alga, o paaiškėja kad firma registruota Anglijoje, jis gali išieškoti jam priklausančią algą tik pagal Anglijos teisės aktus. Važiuok ir aiškinkis. Kažin keli procentai nukentėjusių sugebėtų tai padaryti?

Jei darbuotojas dirba Lietuviškoje UAB ir jį veža į Norvegiją, garsėjančią dideliais užmokesčiais, jam vis tiek mokamas tik lietuviškas minimumas, t.y. 800-1000 LT per mėnesį. Bet priviliojama tuo, kad komandiruotieji gauna komandiruotpinigius. Norvegijoje ši suma yra 200,- LT / dienai, bet dabar jau leidžiama mokėti 100,- LT (jei darbuotojas sutinka). O darbuotojas visada sutinka, nes jis nori gauti darbą. Juk tokia laimė – dirbs Norvegijoje.

Pelningas bulvių pakavimas

Teko sutikti taip dirbantį jaunuolį iš Lietuvos. Išsilavinęs, kalba taisyklinga lietuvių kalba, moka angliškai. Baigęs universitetą, kaip dabar įprasta – verslo vadybą. Norvegijoje jau daugiau kaip 5 metus dirba bulvių pakuotoju. Darbas, aišku, nepatinka, bet jam labai patogus, ir alga geresnė nei Lietuvoje. Gauna minimumą Lietuvoje, nuo to ir mokesčius moka taip pat Lietuvoje. Už komandiruotpinigius (o jų beveik keturis kartus daugiau nei algos) mokesčiai niekur nemokami.
Paskaičiuokime – alga 800 LT į mėnesį, komandiruotpinigiai - 100 Lt dienai. Komandiruotiems darbuotojams pagal Europos direktyvas leidžiama užsienyje dirbti tik pusę metų, t.y. 182 dienas. Matematika paprasta - žmogus gauna per metus 23 050,- litų. Į mėnesį (6 mėnesiai) išeina apie 3 840,- litų. Iš pirmo žvilgsnio nedaug, bet Norvegijoje darbdavys apgyvendina ir dar kelionę sumoka. Be to pusę metų laisvas, t.y. gali dirbti ką kitką arba mokytis.

Toks darbas dabar kai kam yra lietuviška svajonė. Bet tai svajonė žmonėms, kurie nesugeba pažvelgti plačiau. Pakilus aukščiau savo kasdieninės naudos, dažnai pasimato, kad tai ne nauda, o žala. Deja, šis praregėjimas aplanko dažniausiai per vėlai. 

Nauda ar vis dėlto žala?

Taigi - ar yra perspektyvos dirbančiam tokiame darbe? Tai juodadarbio užsiėmimas, karjera nekvepia. Žinoma, visada reikės žmonių, pakuojančių ir perrinkinėjančių bulves, dirbančiuose fabrikuose, taigi darbo tikriausiai nepritrūks. Bet konkurencija vis didės, nes tokių vežančių žmones firmų dabar atsiranda vis daugiau ne tik Lietuvoje, bet ir kitose ES šalyse.

Tai kam gi nauda, o kam žala iš tokios tvarkos? Norvegija gauna pigią darbo jėgą, tai tiesa. Tačiau didėja konkurencija tarp įmonių ir ilgainiui darbo jėga tik pigs, žinoma, dirbančiųjų sąskaita. Norvegai jau dabar kalba apie tai, kad jų pačių darbininkiškų profesijų jaunimas sėdi be darbo, nes juos nukonkuruoja itin pigiai dirbantys atvykėliai iš naujųjų Europos sąjungos šalių.

Kiek tokias sąlygas tvers patys darbuotojai? Kokia geležinė sveikata atlaikys tokį darbą ir gyvenimą viena koja ten, kita šen? Į tai galėtų atsakyti darbo medicinos specialistai, kurie puikiai žino, kad per didelis apkrovimas yra žalingas. Nustatyta visose civilizuotose šalyse darbo dienos norma yra 8 valandos. Tai ne iš lubų išpaišyta. Dirbant daugiau valandų ( o komandiruotieji dažnai dirba 10 -14 valandų per parą be poilsio dienų), ilgainiui žmogui sušlubuoja sveikata. Gydyti tokį visuomenės narį ir mokėti jam pašalpas kainuoja itin brangiai. O gydys ir pašalpas mokės jam Lietuva.

Kokia nauda Lietuvai? Didėja perkamoji galia, uždirba „Maxima“ ir „Senukai“? Bet tuo pačiu kainos orientuojasi į vežiojamo darbuoto uždarbį, o ne į Lietuvoje dirbančio. Pasekmė – dejonės, kaip Lietuvoje sunku išgyventi ir vis daugiau žmonių veržiasi į užsienį užsidirbti.

Lietuvoje mokami labai maži mokesčiai. Tuo pačiu sau užsidirbamos tik minimalios socialinės garantijos. Jei bulvių pakuotojui įvyks trauma darbe, jis galės kreiptis į Lietuvos „Sodrą“ ir gauti išmokas pagal sumokėtus nuo minimalios lietuviškos algos mokesčius. Lygiai tokia pati kaupiasi ir pensija ar kitos socialinės išmokos.

Kokios perspektyvos Norvegijoje? Jokių. Išgyventi iš 5000 Norvegijos kronų per mėnesį gyvenant tik Norvegijoje (o ne tarp Norvegijos ir Lietuvos) šansų nėra. Nei būsto nusipirkti, nei kokybiškesnio gyvenimo čia už tokį užmokestį susikurti neįmanoma.

Tuo pačiu dirbant komandiruoto darbuotojo rolėje pasinaikina darbo vieta Norvegijoje „normaliam“ (ne komandiruotam) darbuotojui. Nes kam darbdaviui samdyti darbuotoją, gyvenantį Norvegijoje, ir mokėti norvegišką algą, norvegiškas socialines garantijas? Juk stovi eilė „vežiojamų“ darbams ir net kovojančių dėl darbo vietos.

Taip komandiruotas darbuotojas, pats to nesuvokdamas, pablogina pats sau darbo sąlygas, nubraukia visus profsąjungų iškovojimus. Visiškai aiški tik viena nauda - jis uždirba savo lietuviškam UABui didelius pinigus.

Naujieji milionieriai

Pasitelkus laba parastą matematiką galima suskaičiuoti, kad vežanti darbams lietuviška įmonė per metus iš darbuotojo uždirba apie 100 000- 150 000 litų. Jie už vieną atvežamo darbuotojo valandą gauna mažiausiai apie 150 Norvegijos kronų. Nepamirškime viršvalandžių, už kuriuos darbuotojui, aišku, nemokama (jam mokamas minimumas ir dienpinigiai).

O jei vežamųjų (t.y. komandiruotųjų) yra daugiau, tai šį pelną dar padauginkite iš vežamųjų skaičiaus ir gausite Lietuvos naująjį milijonierių. Jis, skurdindamas valstybę (nes nemokami mokesčiai), kvailindamas savo darbuotojus ir kaip vijurkas sukdamasis EEE erdvėje pagal ES laisvo darbo judėjimo direktyvas, kurių kol kas niekas tinkamai nesuprato ir neišaiškino, vartosi kaip inkstas taukuose.

Bulvių pakavimo įmonei žmones „tiekiantis“ verslininkas iš Lietuvos, sako gandai, keičia automobilius kaip kojines, o namą Lietuvoje berods jau trečiąjį statosi. Kam jam tų namų reikia, nesunku suprasti, nes be namo Lietuvoje juk – ne žmogus. Dabar šis verslininkas bus trigubas žmogus ir trijų didžiųjų „Ž“ raidžių.

O kas bus komandiruotas darbuotojas, dėl kurio pastarasis susikrovė turtus?
Tai klausimas Lietuvos valdžiai. Nes kai praradę sveikatą užsieniuose komandiruotieji sės ant Lietuvos „Sodros“ išmokų, nebeaišku bus, kodėl į šią pasipelnymo sistemą taip ilgai buvo žiūrima pro pirštus.

Beje, ES jau taip pat atkreiptas dėmesys į šią problemą ir pateikti siūlymai didinti komandiruotų darbuotojų apsaugai.