Nors oficialūs statistikos duomenys teigia, kad nuo 1990 m. tėvynę paliko ir svetur gyventi išvyko apie 660 tūkst. tautiečių, iš tiesų užsienyje gyvenančiųjų, lietuviškų šaknų turinčiųjų bei jomis besididžiuojančiųjų skaičius siekia daugiau nei du milijonus.
Nemaža dalis tų, kurie iš senelių ir tėvų išmoko ar girdėjo lietuvių kalbą, susipažino su lietuvių kultūra bei tradicijomis, dainuoja tautiškas dainas, o liepos 6-ąją su visais gieda himną, Lietuvoje taip ir nėra buvę. Bet dėl to jų meilė kraštui, iš kurio kilę jų protėviai, yra nė kiek ne mažesnė nei tų, kurie jį tebekuria ir jame tebegyvena.
Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkės pareigos man suteikia galimybę bendrauti su įvairiuose kraštuose gyvenančiais lietuviais. Sužinoti ir išgirsti jų mintis, lūkesčius ir siekius. Būtent iš to ir kilo mintis, jog Vilniuje įkūrus pasaulio lietuvių diasporos centrą, Lietuva galėtų tapti tvirta diasporine valstybe, o Vilnius – viso pasaulio lietuvių sostine.
Kas tai yra ir kodėl tai svarbu? Literatūroje nurodoma, kad diaspora yra tautos dalis, gyvenanti ne savo istorinėje tėvynėje. Terminas kilo iš Antikos laikų, o diaspora pradžioje vadinti Senovės Graikijos miestų gyventojai, migravę į graikų įkurtas kolonijas. Nuo XX a. terminas „diaspora“ naudojamas apibūdinti bet kuriai tautinei bendruomenei, gyvenančiai ne savo istorinėje tėvynėje. Diasporoje gyvenantys žmonės nesiasimiliuoja su aplinkinėmis tautomis, o išlaiko savo kalbą ir kultūrą.
Itin aktyvi ir puikus pavyzdys galėtų būti Čikagos lietuvių bendruomenė. Skaičiuojama, jog vien šiame, pagal dydį trečiame JAV mieste gyvena apie milijoną lietuvių kilmės žmonių, kurie ne tik mini visas valstybines šventes, bet ir yra įkūrę lietuviškus bankus, įmones, bažnyčias, kapines. Jiems svarbi tikroji jų kilmė ir tai, koks Lietuvos įvaizdis kuriamas pasaulyje.
Palaikydami savo protėvių žemę, jie ne tik skleidžia lietuvybės idėją, bet ir kuria realią naudą tiems, kas jiems svarbūs. Pirma – savo artimiesiems pasaulio lietuviai kasmet padovanoja apie vieną milijardą eurų. Ši įspūdinga suma, įvairiomis formomis papildanti būtent Lietuvos biudžetą, yra uždirbta kitose, dažnai net ne Europos Sąjungos ekonomikose.
Antra – sklindant žiniai apie talentingus lietuvius, savitą jų kultūrą bei istorinę kalbą, patraukiamas ir investuotojų, ieškančių naujų partnerysčių, dėmesys. Gali skambėti kiek neįprastai, bet šalims, siekiančioms plėsti savo galimybes, galioja tos pačios, visame pasaulyje žinomos rinkodaros taisyklės. O pasaulio lietuviai yra gausus, įtakingas ir neatlygintinas nuomonės formuotojų sambūris, savo „pareigas“ vykdantis iš nuoširdžios meilės bei entuziazmo.
Būtų galima vardyti ir daugiau aplinkybių, patvirtinančių pasaulio lietuvių diasporos centro atsiradimo Vilniuje svarbą. Juk tai galėtų tapti ne tik vieta, kur sau artimą aplinką rastų išeiviai, bet ir tie, kurie gyvena čia, tėvynėje, bet mažai žino apie „tuos, kažkada išvykusius“. O kiek pasaulyje yra lietuvių, kurių pasiekimais žavisi kitos kultūros! Ar pakankamai apie juos yra informacijos tėvynėje ir už jos ribų? Jei tokią informaciją rinktume, sistemintume ir ją viešintume, taip keltume visos tautos savivertę bei norą būti jos dalimi. Ar tai svarbu? Turbūt atsakyti į šį klausimą nė nereikia.
Kaip turėtų atrodyti diasporos centras? Tokius centrus savo tėvynėse turi airiai ir izraeliečiai. Išanalizavus jau egzistuojančius pavyzdžius, būtų galima perimti geriausią patirtį. Yra ką nusižiūrėti ir iš VDU Išeivijos instituto, įsikūrusio Kaune, ar Valstybės pažinimo centro. Taip pat – Nobelio muziejaus Švedijoje.
Šiuo metu Vilniuje, šįmet švenčiančiame garbingą jubiliejų, yra kuriami Tautos namai. Gal juose būtų prasminga turėti ir diasporos centrą? Kaip jis turėtų atrodyti, kur būti ir kokias užduotis vykdyti, Lietuvai neabejotinai tektų diskutuoti. Mano nuomone, jame galėtų būti įrengtos modernios ir ugdomojo pobūdžio ekspozicijos, turėtų vykti vieši susitikimai, paskaitos ir renginiai.
Liepos 6-ąją, 21 val. vietos laiku visi pasaulio lietuviai giedos valstybės himną. Kaip sako iniciatyvos vadovas Raimundas Daubaras, kiekvienos šalies himnas pirmiausia yra pergalės išraiška. Ne tik tos tiesioginės, bet ir asmeninės. Netgi kiekvienam – skirtingos. Kažkam pergalę gali reikšti kopimas į kalną, kažkam – baigtos studijos ar pasaulį išvydęs vaikelis. Bet yra pergalių, kurios mus kaip tautą vienija. Ir jos yra brangios, ugdančios visuomeniškumą ir skatinančios kurti gerovę visiems.
Tad, šįmet sveikindami valstybę ir Vilnių, stebėdami iškilmingą eiseną nuo Aušros vartų iki Katedros aikštės, gėrėdamiesi pastarojoje iškilsiančiu modernių technologijų kūriniu – Triumfo arka, prisiminkime ir tuos, kurie kažkada išvyko, bet perdavė savo meilę kraštui vaikams bei anūkams.
Diasporos centras visus suartintų, leistų geriau pažinti vieniems kitus.
Būkime kartu, net jei visus mus skiria tūkstančiai kilometrų.
