Sulig šiuo Seimo posėdžiu, kuriame minėtasis įstatymo projektas buvo pristatytas ir priimtas svarstyti, baigėsi paskutinė kantrybė. Iki jo dar teko žiūrėti projekto iniciatorės vedamą apskritojo stalo diskusiją „Asmens pavardė – asmens pasirinkimas?“, klausyti ne vieną LRT laidą ar jos intarpą ta tema, susipažinti su birželio mėnesį „Baltijos tyrimų“ atlikta apklausa ir jos rezultatais (vien klausimo formuluotė „Ar Lietuvoje reikėtų leisti naudoti moteriškas pavardes su „a“ raide pabaigoje“ pasėjo įtarimą dėl tokių apklausų patikimumo ir kokybės) ir kt., taip pamažu ta kantrybė ir išseko. Projekto autoriai ir palaikytojai įvairiomis progomis nepamiršta pameluoti, kad visi be išimties kalbininkai vienu ar kitu aspektu su jais solidarizuojasi („kiekvienas kalbininkas jums pasakys, kad...“; „man nepavyko sutikti ir esu tikra, kad jums nepavyks, nė vieno kalbininko ar kalbininkės, kuris pasakytų, kad [pavardžių daryba susijusi su lietuvių kalbos gramatika]...“ ir t. t.). Tai būkim pažįstami.
Pavardžių reformuotojams nematomi šių eilučių autorės kolegos – vardyno (asmenvardžiai yra vardyno dalis) specialistai dr. Laimutis Bilkis ir prof. dr. Dalia Kiseliūnaitė, visuomenės požiūrį į nepriesagines moterų pavardes tyrusi ir monografiją apie jas parašiusi habil. dr. Rita Miliūnaitė – jau kalbėjo ir rašė, aiškindami, kodėl negalima pritarti tokiai lietuvių pavardžių reformai, tad neišvengiamai teks kai ką pakartoti. Viltis, kad gal vis dėlto mus išgirs ir pamatys tie, kas paskui kels rankas balsuodami dėl šito įstatymo, teberusena.
Reformos poreikis. Nutaręs svarstyti šį projektą, Seimas, kelių narių paragintas, vis dėlto nusprendė dėl išvados kreiptis ir į Valstybinę lietuvių kalbos komisiją. Nors pastarosios pozicija šios reformos atžvilgiu iki šiol ir neatrodo itin principinga. 2023 m. sausio 27 d. VLKK savo svetainėje paaiškino, kodėl anksčiau pritarta moterų pavardžių darybai su galūne -ė, bet dabar nepritarta su -a. Ir pridūrė: „[T]ačiau VLKK neuždaro durų svarstymams, jei rastųsi daugiau kultūrinių argumentų, būtų atlikta išsami poreikio analizė.“ Nelabai aišku, kokie šiuo atveju būtų tie kultūriniai argumentai, ir neramu, kad nebūtų jų su didinamuoju stiklu imta ieškoti ten, kur ir nedygsta. Ir labai norisi tikėti, kad ta poreikio analizė nebūtų elementari 1 000 žmonių apklausa, ar jie tam pritartų, ar to pageidautų. (Kažkada senos statybos daugiabučiuose mada tiesiog klykė remontuojant butą sienoje išsikirsti arką. Nesvarbu, kad siena laikanti, man gražu. Kiti ir be leidimų jau išsikirto. Poreikis, jei kas būtų tyręs, matyt, būtų buvęs nemažas. Ir ne statybos specialistų čia reikalas, jeigu ką. O žmogaus teisių. Mano nuosavybė – mano taisyklės.)
„Kalba nesugrius“. Gal kas galėtų paaiškinti, kaip įsivaizduojama sugriuvusi kalba? Nes iš reformos šalininkų (ir ne tik jų) pusės šita metafora vis nuskamba. Įsileidom į abėcėlę tris lotyniškas raides – „kalba nesugriuvo“, prieš 20 metų buvo įteisintos šeiminio statuso nerodančios nepriesaginės moterų pavardės su galūne -ė – iki šiol „kalba nesugriuvo“. Kaip tai vyksta nesėkmės atveju? Atsikeliate ryte, įsijungiate LRT ir nieko nebesuprantate? Tada jau sugriuvo? O gal dar po kokių 80 metų paklauskite – iš tokio atstumo bus geriau matyti?
Labiausia tikėtina, kad ji būtų paveikta D. Kiseliūnaitės jau minėto domino efekto, gal ir iš esmės. Kalba, norit jūs to ar ne, yra sistema, vienas pokytis iš paskos traukia kitus. Viena, kai tai yra natūrali kalbos raida (pvz., atsiradus naujoms realijoms ir sąvokoms reikia ir naujų žodžių, kinta kalbos etiketas ir t. t.), kas kita – kai tai daroma iš viršaus, kažkam panorėjus, Seimui paliepus. Šiuo konkrečiu pavardžių reformos atveju morfologinė lietuvių kalbos sistema (tebūnie gramatika, jeigu taip aiškiau) greičiausiai būtų kitokia. Norėtųsi pabandyti? Ta pavardžių darybos galūnė -ė prieš 20 metų, kad ir ilgai svarstyta, diskutuota, su išlygom ir todėl kreivokai paremta gyvosios kalbos vartosena, vis dėlto įskėlė pavardžių sistemą. Ir apie tai buvo perspėta – kad tokiu atveju moterų pavardės sutaps su vyrų pavardėmis (Paukštė vyras ir Paukštė žmona / dukra). (Beje, kažkaip tuo metu niekam nebuvo šovę į galvą kalbininkų šiuo klausimu nevarginti, ne jų gi tai reikalas.) VLKK savo 2003 m. birželio 26 d. nutarime Nr. N-2 (87) – jis neseniai atnaujintas (2023-04-27, Nr. N-1 (199)), bet tas punktas, dėl kurio jis ir atsirado, liko nepakeistas – apie tokius atvejus parašyta netiksliai ir dviprasmiškai: „Kai vyriška pavardė turi galūnę -ė, moteriška pavardė lieka nepakitusi, pvz.: Lapė, Kregždė.“ Ar reikia suprasti, kad moteriška pavardė tokia ir buvo? Ar kad moteris gauna tokią pačią pavardę kaip vyro? Tokiu atveju – moteris gauna vyro pavardę? Eime toliau. Kur Kregždė, ten ir Šarka. Kodėl su -ė galima, o su -a – ne? Todėl, kad galūnė -ė, kaip darybos priemonė, pagal savo funkciją bendrinėje kalboje tam reikalui ir skirta, o galūnė -a – ne. Bet kam tai įdomu? Belieka į tą plyšį įbrukti kaltuką ir gerai stuktelt. Gal dar nesugrius... Paskui dar ir dar, nes dar liko tokių, kurioms rinktis pavardę „pagal grožį“ neleista. O ten visiems pasidaro aišku, kad anglosaksai jau kadai kadės nesivargina su tokiais nepatogumais ir negrožiais, vadinasi visa šeima viena pavarde ir vargo nemato (reikėtų linksniuoti kaip mums – turbūt pamatytų). Kad tokia šviesi ateitis numatyta ir aptariamo projekto iniciatorės galvoje, ji pati (paklausta, kodėl varžo kitų moterų teises, vienoms sudarydama galimybę vadintis pavarde su galūne -a, o kitoms – ne) ir pasakė tame Seimo posėdyje (maždaug 01:05:53 įrašo laiku): „[...] jeigu projektui būtų pritarta, tai aš esu tikra, kad Teisės ir teisėtvarkos komitetas tikrai turėtų ir patobulinimų, ir idėjų, kaip toliau jis galėtų judėti“. Nors pačioje pradžioje pabrėžė, kad reforma apimtų tik tokias pavardes, kurios remiasi vyrų pavardėmis, besibaigiančiomis galūne -(i)a. Beje, Seimo kanceliarijos Teisės departamentas savo išvadoje (2023-05-15 Nr. XIVP-2700) 1-u punktu pažymėjo, kad „gramatinės vardų ir pavardžių rašymo taisyklės turėtų būti nustatomos remiantis ne įstatymų leidėjo politine valia, o kalbininkų profesine kompetencija ir specialiomis kalbotyros žiniomis“. Ir kad „siūlomu teisiniu reguliavimu moterų lietuviškų pavardžių darybos taisyklių sistemos vientisumas būtų suardytas ir tuo požiūriu, kad projektu teikiama moterų pavardžių darybos taisyklė būtų vienintelė taikoma ne visoms, o tik daliai moterų ir mergaičių, nes siūlomu nauju būdu (su galūne -a ar -ia) lietuviškos moterų ir mergaičių pavardės galėtų būti daromos tik iš vyriškų pavardžių su tokia pat galūne“. Tačiau 2-uoju punktu, jei nebūtų pritarta anksčiau išdėstytoms pastaboms, vietoj formuluotės „[...] suteikti moterišką pavardę su galūne -a ar -ia, daromą iš vyriškos pavardės, turinčios galūnę -a ar -ia“, siūlo kitą: „[...] turėti (suteikti) lietuvišką šeiminės padėties nenurodančios formos moterišką pavardę su galūne -a ar -ia, suteikiamą pagal vyrišką pavardę su galūne -a ar -ia, nekeičiant šios pavardės formos“. Nereikia jokios darybos, imkit ir turėkit vyrišką pavardę. Tai štai jum ir va, anot klasiko.
Meškos žmonių ir gyvūnų pasaulyje. Visiems, kurie dėl savo pavardžių jaučiasi žvėreliais ar tokiais laiko žmones su „žvėreliškom“ pavardėm, norėtųsi pranešti, kad žodžiai yra bendriniai ir tikriniai. Bendrinis žodis meška pavadina stambų plėšrų žvėrį plačiomis letenomis, lokį (lotyniškai – Ursus), o tikrinis žodis yra vyro pavardė. Jie žymi visiškai skirtingus dalykus. Tikrinis, t. y. pavardė, visada rašomas iš didžiosios raidės (dar vis, kol liberalieji kalbos reformuotojai nesugalvojo, kad tai žeidžia beraščių teises to nežinoti), o bendrinis – tik sakinio pradžioje. Ir gramatinės (ne biologinės!) bendrinio ir tikrinio žodžių giminės (ne lytys!) skiriasi. Moterų pavardės gali būti siejamos su vyrų pavardėmis, t. y. tikriniais žodžiais, o ne su bendriniais gyvūnų pavadinimais (jei mes čia apie pavardes, ne apie pravardes). Todėl Seimo posėdyje skambėję teiginiai (toliau pateikiami neredaguoti) yra mažų mažiausiai nesusipratimas, jei ne kalbos jausmo neturėjimas ir spragos mokantis lietuvių kalbos: „Ar ne paradoksalu, kad dabar turime susiklosčiusią tokią situaciją, kai yra galimybė pasirinkti Lydekės pavardę, tačiau žodis lydeka negali būti naudojamas kaip moteriška pavardė? Ir Lydeka ar Šarka pavardės moterims yra negalimos, net jei šie žodžiai akivaizdžiai yra moteriškos giminės. [...] moteriškos giminės pavardės moterims yra negalimos“ (00:57:00 įrašo laiku); „Dabar pavardė turi neprieštarauti gerai moralei, viešai tvarkai ir atitikti lytį. Galūnė -a, akivaizdu, yra moteriškos giminės galūnė, turbūt visi suprantam, kad šarka, lydeka yra moteriškos giminės žodžiai“ (01:05:30 įrašo laiku); „Meška nėra Meškė, kaip ir Lydeka nėra Lydekė, ir ne -ienė, ir tai yra tikrai galimybė pasirinkti žmonėms ir likti Meškoms, Lydekoms ir ne iškraipytoms kažkokiems žvėreliams“ (01:19:05 įrašo laiku) ir pan. Pasirodo, ne visi gimtakalbiai nesimokydami moka savo kalbą nuo lopšio...
Dar gramatikos. Linksniavimas. Įsivaizduokim, kad dabar svarstoma reforma, kaip ir prasitarta, žengia pirmyn, ir vyro pavarde Varnys šeimos moterys nutaria tapti Varnomis, nes Varnienė ar Varnytė (kaip kokioj kaimo glūdumoj prieš šimtą metų) rodo (ne)ištekėjimą, o Varnė negražiai skamba / atrodo. Šarka vadintis jau galima, o Varna ne? Tas pats gi paukštis praktiškai (na, ten vieno uodega ilgesnė, bet ne esmė)! Na ir kas, kad moteriškų Šarkų (kurių, įteisinus moterų pavardes „su a raide pabaigoje“, tiesiog pasipyla kaip iš gausybės rago) ir vyrai Šarkos, o mūsų vyras / tėtis Varnys, ne Varna. Turi būt visoms galima tą „a pabaigoje“ turėti, kas čia per diskriminacija?! Tai dabar dėmesio – klausimas: kas jūs bendrai kaip šeima? Tėtis su broliu du Varniai, mama ir sesė – dvi Varnos, o visi kartu kas? Ten va Mažonų sodyba, ten Davidonių, o mūsų kaip – Varnių ar Varnų? „Pagal seną“ turėtų būti Varnių, bet kad moteriškės jau Varnos, tai kažkaip painiojasi čia tos visos daugiskaitos... Dar prisiminkim „Lyčiai jautrios kalbos gaires“, pagal kurias reikėtų su šaknim iš lietuvių kalbos raut tokią atgyveną kaip apibendrinamasis vyriškosios giminės vartojimas kalbant apie moteris ir vyrus kartu, pvz., Per savaitę iš darbo išėjo keturi gydytojai – chirurgas, echoskopuotojas ir dvi odontologės. (Net ir kai kurie kalbininkai, lituanistai, jau mankština plunksnas, pvz., viename sakinyje rašydami žmogus tą ir aną, o kitame apie jį pratęsdami jis (ji). Nuosekliai, visame rašinyje. Kaip mes iki šiol susigaudydavome be tokių skrupulingų patikslinimų?). Ir tada kas nors, pavargęs painiotis tose biologinių ir gramatinių giminių kebeknėse, paprašo kokio (-ios) nekonservatyvaus (-ios) Seimo nario (-ės) pasirūpinti žmogaus teisėmis. Toliau – pagal instrukciją. Pasikviesti pagalbon charizmatiškąją (-ąjį) Kalbininkę (-ą) („nuo žodžio“ kalbėti, ne nuo kalbà), apie kalbotyrą ne kažką girdėjusių arba labai savotiškai ją išmanančių teisininkų ir apskritai tik savo sritį pripažįstančių žmogaus teisių specialistų, šiems atlikus savo partijas, užsikimšti ausis beigi užsidengti akis ir paleisti buldozerį.
Minėtosios apskritojo stalo diskusijos pabaigoje (maždaug 01:30:23 įrašo laiku) vienam dalyviui, juristui, apibendrinant nuoširdžiai iškilo toks egzistencinis klausimas: „[...] kas yra gramatika? [...] nes aš taip ir nesupratau, o tai čia gramatika ar ne gramatika? Kaip suprantu, ne gramatika, taip? [...] Ar yra konsensusas dabar?“ Fone kažkam buvo juokinga. Vis dar norisi tikėti, kad tai išties buvo humoras ir ne tokiose auditorijose tokie dalykai sprendžiami. Nors šiandien niekuo negali būti tikras.
Tradicija vs. sistema. Diskusijose ne kartą minėta eksperto išvada, arba specialisto išaiškinimas dėl moterų pavardžių raidos galimybių, parengtas doc. dr. Antano Smetonos (žr. aptariamo projekto 3-ią priedą). Tačiau susidaro įspūdis, kad net tie, kurie ją skaitė, nelabai suprato, kas ten parašyta. Nes rišliai pasiremti neišeina. Tiesą pasakius, tekstas ir kalbininkui nėra paprastas. Ką ta išvada tikrai rodo, yra tai, kad su autoriumi galima diskutuoti (visažinių kitos srities kolegų atveju šitai beviltiška). Tikėtina, kad padiskutavę liktume kiekvienas su savo nuomone ir nesusipykę.
Dar dėl nuomonių skirtumo. Išvadoje kategoriškai teigiama, kad „įvardijimo sistema pagal šeiminę padėtį yra palyginti nauja ir svetima – susiformavo tik XVII amžiuje slavų kalbų pavyzdžiu (pvz., lenkų Jędrzejewicz – Jędrzejewiczowa – Jędrzejewiczówna).“ Priešingos nuomonės ne mažiau tvirtai laikosi vardyno tyrėjas dr. Laimutis Bilkis: „Pirmiausia reikia pabrėžti, kad ištekėjusių moterų pavardžių darybos iš vyrų pavardžių sistema remiasi tik gyvąja kalba. Pavardės su priesaga -ienė nebuvo primestos kitų kalbų, šalių ar okupacinių režimų (okupaciniai režimai kaip tik siekė šią priesagą pakeisti kitomis), jas prieš kelis šimtus metų pradėjo vartoti patys lietuviai, tokia priesaga tikrai neatsirado dėl kitų šalių tradicijos (kaip bandoma teigti siūlymo autorių).“ Kuria nuomone remtis, jei nesi specialistas ir nori išlikti nešališkas? Mažų mažiausiai aišku, kad dar yra apie ką kalbėtis ir ginčytis kalbininkams. Ypač, kai sprendžiamas tokios svarbos reikalas, kuris palaimintas turėtų įstatymo galią.
Pabaiga. Du retoriniai klausimai. Kodėl žmonės, galintys daug ir gerai padaryti srityse, kurias išmano, braunasi ten, kur supratimo turi tiek, kiek jau pamiršo iš mokyklos laikų ir kiek paprotino abejotini patarėjai? Kažkas, jau neironizuojant, yra nepamainomas kovotojas už gyvūnų gerovę, kažkas kaip lygus su lygiais dalyvauja diskusijose krašto apsaugos ir gynybos klausimais, ir vienur, ir kitur dar yra kas veikt ir tokių aktyvių protingų žmonių reikia kaip oro. (Nežinantiems: kažkas yra įvardis, galintis nurodyti abiejų lyčių asmenis, bet jo gramatinė giminė yra vyriškoji, todėl kažko, kažkam ir t. t., ne *kažkos, *kažkai ar pan., kai galvoje turima moteris. Nors... Kai tokie užmojai, galbūt tik laiko klausimas, kada ateis eilė ir įvardžių reformoms.) Bet kai iš Seimo tribūnos išgirsti, kad pavardės (t. y. žodžiai, o žodžiai sudaro kalbą) nėra kalbininkų, t. y. kalbos tyrėjų ir tvarkytojų, reikalas ir kad jų nuomonės šiuo klausimu net nereikia klausti (eksperto išvada, vadinasi, pinigai pavėjui...), arba kad VLKK yra sovietinė, biurokratinė institucija, kuri pavardžių darybą remia (!) Pavardžių žodynu (!!), išleistu būtent sovietmečiu (!!!), atleiskit už įžūlumą, bet tai nebaigtas pradinis... Net neaišku, nuo kur pradėt atpainiot.
Ta pati kolegė Dalia Kiseliūnaitė, viena iš neišgirstų lituanistų minėtoje apskritojo stalo diskusijoje, po jos paskelbusi savo argumentus spaudoje, savo straipsnį baigė taip: „[...] kodėl klausimą, kuris pagal kompetenciją priklauso Valstybinei lietuvių kalbos komisijai, reikia „stumti“ per įstatymą? Susidaro įspūdis (ir ne pirmą kartą), kad Laisvės partijos frakcijos atstovai Seime nelabai turi kuo užsiimti...“
Kyla ir kitas, baisesnis, klausimas – jei šis įstatymo projektas svarstomas stokojant elementarių dalykinės srities žinių ir nesivarginant pasidomėti bei išklausyti būtent tos srities specialistų įvairių nuomonių, o kitomis progomis ne kartą išsakytas prieštaraujančias nuomones ignoruojant; jei kolegos sąmoningai klaidinami, nutylint jau specialistų paaiškintus, bet sumanymui nepatogius dalykus; jei bandoma kažką keisti nesuvokiant sistemos dėsnių ir naiviai tikintis, kad per mano amžių ta sistema „nesugrius“, o po manęs nors ir tvanas – ką galvoti apie kitų Seime priimamų įstatymų kokybę?
