aA
Mokslo žmonės spalio pabaigoje surengė protesto akciją ir parengė peticiją, kurioje rašoma: „Sistemingas aukštojo mokslo žlugdymas žada Lietuvai vienintelę perspektyvą – likti pigios nekvalifikuotos darbo jėgos tiekėja Vakarų Europos šalims.“
Daiva Tamošaitytė, D. Shilas nuotr.
Daiva Tamošaitytė, D. Shilas nuotr.

Tai lėmė padėtis, kai jaunesniųjų mokslo institutų darbuotojų atlyginimai nuo krizės pradžios 30 nuošimčių tebėra mažesni už šalies vidurkį, o ir vyresniems mokamas pats minimumas, kai mokslininkai vis dar neturi teisės dirbti visu etatu, Vyriausybė nevykdo įsipareigojimo didinti atlyginimus 80 nuošimčių ir kitiems metams vėl nenumatyta iš biudžeto skirti nė centu daugiau.

Kolegos turėtų sąžiningai sau atsakyti į klausimą, ką jie nuveikė, kad padėtis būtų kitokia. O yra taip, kad mokslo darbuotojai valingai ar nevalingai prisideda prie žlugdančios sistemos veikimo: arba paklūsta jos diktatui, arba dalyvauja mechanizmus kuriant ir vykdant.

Esamos tvarkos iniciatoriai išėjo iš tų pačių aukštojo mokslo įstaigų, įsiliejo į valdymo struktūras. Dirbtinai pakelti, kelis kartus didesni už darbuotojų institucijų vadovų atlyginimai ir kitos iš aukščiau nuleidžiamos kontrolės priemonės per 25 metus sukūrė neregėtas galimybes ar net būtinybę išnaudoti inteligentijos sluoksnį, kuris klasikine prasme privalo likti kuo labiau autonomiškas tiek savo hierarchine akademine struktūra, tiek vaidmeniu valstybės gyvenime. Todėl, išskyrus Literatūros ir tautosakos institutą, kituose iki šiol buvo sudėtinga įkurti profesines sąjungas.

Lietuvoje per dvidešimt metų net du kartus buvo sumažintas mokslo ir studijų biudžetinis finansavimas skaičiuojant bendrojo vidaus produkto (BVP) procentais (nuo 1,2 proc. 1998 m. iki 0,6 proc. 2015 m.)“, skelbia pagaliau sujudusios profsąjungos. 0,6 procento sričiai, kuri privalo būti strateginė! BVP auga, pragyvenimas nuolat brangsta, brangiai parengti specialistai palieką šalį, o likusieji vertinami tiek, kad bet kada gali netekti ir tos varganos vietelės institute ar mokymo įstaigoje.

Mokslo darbuotojai valingai ar nevalingai prisideda prie žlugdančios sistemos veikimo: arba paklūsta jos diktatui, arba dalyvauja mechanizmus kuriant ir vykdant.
Daiva Tamošaitytė

Aukštojo mokslo suprekinimas atvėrė duris nesąžiningai suvokiamai konkurencijai. Iš santykių liberalizavimo daugiausia prasigyveno madingų ir paklausių mokslų, tokių, kaip ekonomika ar vadyba, specialistai, tiksliųjų ir taikomųjų mokslų, kurių pasiekimus galima gana greitai įdiegti į apyvartą ir gauti pelną, atstovai, bet ir tai tik tie, kurie studijas sujungė su individualiu verslu; taip pat žmonės, pasiimantys liūto dalį per įvairias konsultacijas, trumpalaikės vertės užsakomuosius tyrimus, struktūrinius fondus ir tinkamai surašytus projektus. Ir tų – dalis nedidelė, tai prie specifinių reikalavimų prisitaikantieji. Didžioji dalis palikta likimo valiai. Ypač kenčia humanitariniai mokslai, kuriuose ir inovacijos negreitai pastebimos.

Iš principo sunkiai suderinamos veiklos, kai mokslininkas, privalantis susitelkti į tyrinėjamą objektą, verčiamas pasidaryti programuotoju, buhalteriu, biurokratu ir net teisininku, antraip susigaudyti painiame pinigų išgavimo tinkle ir reikalavimuose jam niekas nepadės. Tada laimi mažiau gabūs, bet sistemą perkandę, o ne talentingieji, kurie iš tikrųjų ir kuria mokslo „produktą“.

Jų „produktas“ ir pasiekimai nusiurbiami įvairiomis formomis, viena jų ir paprasčiausia – per atlyginimų sistemą. Alkanas ir nuo kelių tarnybų pervargęs mokslininkas prilygintas amžinai alkanam poetui, nes tik urzgiant pilvui poetas kuria pakylėtą ir dvasingą poeziją... Toks mitas gajus, nors akivaizdu, jog jokia dvasinga poezija ar humanitariniai mokslai, nepasiduodantys pozityvizmo, froidizmo vediniams ir apskritai materializmo diktatui, seniai nebereikalingi ir stumiami iš kultūros.
Ypač mokslo institutų darbuotojai padorioje valstybėje laikomi šalies ateitimi. Jų darbas sunkus, bet prestižinis; mažiausiai matomas, tačiau reikalauja daugiausia laiko, intelekto, žinių apdorojimo. Mokslininkai – tai visuomenės smegenys. Tik jų dėka įvyksta visai civilizacijai svarbūs proveržiai ir atradimai, rodomos ir argumentuotai pagrindžiamos kultūros kryptys.

Mokslininkai – tai visuomenės smegenys. Tik jų dėka įvyksta visai civilizacijai svarbūs proveržiai ir atradimai, rodomos ir argumentuotai pagrindžiamos kultūros kryptys.
Daiva Tamošaitytė

Tačiau Lietuvai smegenų nereikia. Jeigu Nepriklausomybės pradžioje laisvas žodis dar galėjo skintis kelią, ėmė rastis naujų idėjų ir tyrimo sričių, gana greitai viskas nublanko ir buvo „sustatyta į vėžes“. Politikai pradėjo reguliuoti ir mokslo sferą. Turiu galvoje garsiąją lituanistikos ilgalaikę programą. Viena vertus, ne tik lituanistai filologai ar istorikai turi dirbti lituanistikos sferoje, kas ir taip savaime aišku. Tarsi tai būtų privaloma kaip marksizmo-leninizmo atveju, kiti mokslo darbai, jei tiesiogiai nesisieja su Lietuvoje jau įtvirtintais tyrimo objektais, nors rašomi lietuvių kalba ir toliau lietuvių kuriamas įvairių mokslo sričių, pavyzdžiui, filosofijos, žodynas, nelaikomi lituanistika.

Labai sunku diegti inovacijas, kai mokslo darbai privalo būti prikaišiojami kuo daugiau svetimų citatų ir jau kažkieno aprobuotų autoritetų nuomonės. Juk lituanistika nėra sustabarėjęs būtasis laikas, o plėtojasi ir vystosi toliau, atsiranda naujos tyrimų sritys, kurias privalu įtraukti į tyrimų lauką, pavyzdžiui, Azijos šalių kultūrų įtaka ir reiškiniai, plintantys bei įsitvirtinantys Lietuvoje. Labai didelę įtaką pasaulyje ir Lietuvoje įgyja įvairios Indijos filosofinės ir praktinės tradicijos bei doktrinos, tačiau indologijai vietos mokslo institutuose bemaž nėra; net jei vykdomi lyginamieji darbai, ši sritis lieka VU specialaus centro su filologine pakraipa dispozicijoje.

Ne atvira diskusija, rūpestis dėl Lietuvos mokslo, bet ambicijos ar paklusimas mokslo politikų ideologijai yra dabartinės būklės priežastis. Taigi mokslininkų darbai įsprausti į lituanistikos Prokrusto lovą. Kita vertus, ir čia taikomi dvejopi standartai. Mokslininkai verčiami rašyti darbus užsienio kalbomis ir įrodinėti, kad labai vertinami pasaulyje. Tačiau akivaizdu, kad humanitarinėje sferoje gimtoji kalba ir ja rašomi darbai yra lemiamos svarbos, lietuviams įrodyti savo krašto mokslo pasaulinį lygį trūksta elementarių išteklių, kad negalima vienodai daug dirbti keliomis kalbomis, nes tam tiesiog trūksta laiko, o vertėjams lėšos neskiriamos, kad pritraukti iš užsienio lituanistikos sferoje ar tiesiog Lietuvoje dirbančių mokslininkų labai sunku dėl tų pačių priežasčių. Tokiomis sąlygomis turėtų būti vertinamas ir saugomas kiekvienas žmogus, dirbantis Lietuvoje, Lietuvai ir lietuvių kalba. Bet vyksta kaip tik priešingas procesas.

Ne atvira diskusija, rūpestis dėl Lietuvos mokslo, bet ambicijos ar paklusimas mokslo politikų ideologijai yra dabartinės būklės priežastis.
Daiva Tamošaitytė

Tarkim, šiuolaikinės filosofijos tyrimų srityje pirmauja postmodernizmo, struktūralizmo ir poststruktūralizmo, dar semiotikos, šakų, sukurtų užsienyje, protegavimas. Kodėl stumiamos tik tokios kryptys, neaišku, kaip ir neaišku, kodėl būsimą lietuvių filosofijos istoriją kuria tik jau pripažinti L. Karsavino, E. Levino, V. Sezemano, na, dar ir lietuvių kilmės užsieniečių J. Greimo su V. Kavoliu ar A. Lingio vardai. O galbūt ir galima atsakyti, kodėl. Lietuviai jau kelis amžius dėl okupacijų ir agresyvios kultūrinės didžiųjų šalių politikos priversti dirbti kitoms kultūroms kitomis kalbomis, o bandantys praturtinti savąją sąmoningai selekcionuojami, užmaršinami, jų įžvalgos ir darbai dulka archyvuose arba jie iš viso nesaugomi, išblaškyti po pasaulį. Išlikti mūsų istorijoje daugiau šansų turi nebent įtakingi kitataučiai ar kitakilmiai, todėl ilgainiui susiklostė nuostata, kad patys lietuviai nebesugeba tirti ir plėtoti savo mokslo, jie padarė per mažai, neturi įtakos ir panašiai. Slenkantis eliminavimo, menkinimo procesas ryškus ir dabartiniais laikais.

Kaip tik todėl klesti atneštinės kryptys, o bet koks tautinio identiteto išsaugojimo motyvas iškart paskelbiamas atsilikusiu, reakcingu šovinizmu. Arba dirbi galingesniems, skaitlingesniems ir jų nacionalizmui, arba multikultūralizmo ir internacionalizmo labui. Beveik atvirai tyčiojamasi iš nacionalinių vertybių ir neleidžiama atsikratyti antrarūšiškumo komplekso. Gal norima įtikinti, jog lietuvis nepajėgus būti savimi, o jei išdrįsta, jis, kaip savitos kultūros nešėjas ir reflektuotojas, iš principo neturi jokios pasauliui svarbios vertės ir jam niekas neleis jos turėti?

Pasaulinės reikšmės V. Vyčino, M. Gimbutienės palikimo tyrimai sulaukia atviro postmodernistų nepritarimo. Moterims apskritai moksle vietą išsikovoti, o juolab būti ko nors pradininke – beveik utopiška prabanga, išskyrus feminizmo studijas, sutampančias su proteguojama pakraipa.
Daiva Tamošaitytė

Pasaulinės reikšmės V. Vyčino, M. Gimbutienės palikimo tyrimai sulaukia atviro postmodernistų nepritarimo. Moterims apskritai moksle vietą išsikovoti, o juolab būti ko nors pradininke – beveik utopiška prabanga, išskyrus feminizmo studijas, sutampančias su proteguojama pakraipa. Manyčiau, anglų ar prancūzų kalba darančiųjų karjerą ir taip pasauly pakanka, ir jiems konkurentų iš Lietuvos ar kitų „rytiečių“ nereikia. Visa tai būtų keista, jei nebūtų baisu, nes veikia totalitarinėms valstybėms būdinga mokslo kontrolė ir ideologinės linijos diktatas, kuriai neparanku, pirma, didesnės reikšmės lietuvybės ir nacionalinės savimonės pasireiškimai ne siauroje lituanistikos sferoje, antra, bet kokia kitokia nei krikščioniškoji su Dievu ir pejoratyvine tapusia dvasingumo sąvoka susijusi prieiga, palikta išimtinai religijotyros studijoms. Šitai mėginsime pagrįsti.

Kaip atsitinka, kad aukščiausiu lygiu formuluojami mokslo politikos prioritetai tarsi yra nacionaliniai, bet realiai dirbantieji nacionaline kryptimi už iniciatyvą ir produkciją yra baudžiami? Kodėl barama, kad inovacijų srityje esame kitų šalių uodegoje, bet slopinama bet kuri nauja idėja ir finansiškai nepalaikomas jos įgyvendinimas? Kodėl iki šiol visa eiga nepasinaudojama UNESCO teikiamomis galimybėmis? Tokių kodėl yra šimtai. Mokslininko humanitaro uždavinys – ne tik tirti ir klasifikuoti neištirtus, nesusistemintus fenomenus, bet nuosekliai gilintis į pasirinktą temą ir argumentuotai kelti naujas idėjas, kurios atitiktų nacionaliniu lygmeniu gyvybiškai svarbių fundamentalių problemų sprendimą.

Kai nuolat susiduriama su tais pačiais sunkumais, būtina ieškoti naujų sprendimų. Svetimų minčių rinkimas ir perpasakojimas, perrašinėjimas sudaro itin didelę ir savaip labai reikalingą žinių kaupimo dalį, tačiau kritiškai nereflektuotas toks darbas proveržių neduoda. Automatiškai perkėlinėti kultūriškai svetimas patirtis gali būti net žalinga. Taip pat ir metodas negali būti svarbesnis už mintį. Kad ir elegantiškos, tuščios protinės konstrukcijos prasilenkia su humanitarinio mokslo esme ir nėra vaisingos.

Visiškai nepriklausomu mąstytoju būti – kliūtis, nes toks žmogus pavojingas siekiantiems asmeninių ar grupinių interesų, jis arba eliminuojamas iš galios diskurso, arba jam priklijuojama priklausymo kuriai nors „neteisingai“, konkuruojančiai grupei ar pasaulėžiūrai etiketė. Akademinio mokslo laisvė neginama, temos parenkamos.
Daiva Tamošaitytė

Tačiau Lietuvoje mėginama eiti kitų pramintomis vėžėmis ir rūpintis ne viešuoju gėriu kaip svarbiausiu galutiniu gyvenimą įprasminančiu tikslu, o pirmiausia savo ratelio ar pasaulėžiūros propagavimu, nepaisant – ir tai galutinai įrodo mokslo elito dviveidiškumą – deklaruojamo pliuralizmo. Visiškai nepriklausomu mąstytoju būti – kliūtis, nes toks žmogus pavojingas siekiantiems asmeninių ar grupinių interesų, jis arba eliminuojamas iš galios diskurso, arba jam priklijuojama priklausymo kuriai nors „neteisingai“, konkuruojančiai grupei ar pasaulėžiūrai etiketė. Akademinio mokslo laisvė neginama, temos parenkamos.

Toks žmonių skirstymas padiktuotas per didelės politinių ir ideologinių veikėjų įtakos ir jų suaugimo su universitetinėmis institucijomis per finansavimo ir viešųjų ryšių mechanizmus, ir tai įtvirtinti buvo nesunku: paveldėtas iš sovietmečio muštras dar nespėjo išsivadėti, o profesoriai ir mokslo daktarai pradėti dresuoti marksizmą-leninizmą pakeičiant iš principo neįmanomos (jei būtų laikomasi tikslių definicijų) pseudokrikščioniškojo demokratiškojo ir liberaliojo fundamentalizmo sąjungos diktatu. Iš viešojo diskurso matome, jog nei liberalizmas čia nėra liberalus, nes agresyviai stumia į pakraščius klasikines, į tautinės ir nacionalinės tapatybės turinį orientuotas temas, nei krikščionybei neatstovauja demokratiški minties plėtotojai. Tačiau jei kultūrinius liberalus dar galima suprasti, nes jie manosi laisviną pasaulį iš visokeriopos prievartos ir per didelio kūno varžymo, krikščionimis save laikančiųjų susitaikymą su kraštutinėmis kosmopolitinėmis progresyvistų idėjomis, o ypač – su laukiniu ir nevaržomu laisvosios rinkos siautėjimu pro pirštus žvelgiant į žalą, daromą piliečių kūnui ir sielai, laikyti kuo kitu, nei išoriškai prisimatuota įtakinga lobistine religinio pobūdžio tarptautine organizacija, negalima.

Įtakingos komunistinės nomenklatūros atstovai, dar taip neseniai persekioję į bažnyčią einančius žmones ir dėstę mokslinį komunizmą bei ateizmą, suvokė religijos įtaką sąmonei ir dalis jų perėjo į kitą fronto pusę. Religijų studijos virto kita, ne mažiau veiksminga kontrole. Aukštus postus užėmę, iš katalikybės disertacijas besigynę ar kitaip krikščioniškąja mintimi operuojantieji iš galios lauko brutaliai išstumia bet kuriai kitai dvasinei tradicijai atstovaujančius konkurentus, ir ne tik baltiškojo tautinio paveldo tyrinėtojus ir puoselėtojus, bet ir tikrai demokratiškai mąstančius krikščioniškosios pakraipos žmones. Nenuostabu, kad jiems nepriimtinas Stasio Šalkauskio kvietimas tautą pagaliau išauginti ir pakelti į nacijos rangą.

Įtakingos komunistinės nomenklatūros atstovai, dar taip neseniai persekioję į bažnyčią einančius žmones ir dėstę mokslinį komunizmą bei ateizmą, suvokė religijos įtaką sąmonei ir dalis jų perėjo į kitą fronto pusę. Religijų studijos virto kita, ne mažiau veiksminga kontrole. Aukštus postus užėmę, iš katalikybės disertacijas besigynę ar kitaip krikščioniškąja mintimi operuojantieji iš galios lauko brutaliai išstumia bet kuriai kitai dvasinei tradicijai atstovaujančius konkurentus, ir ne tik baltiškojo tautinio paveldo tyrinėtojus ir puoselėtojus, bet ir tikrai demokratiškai mąstančius krikščioniškosios pakraipos žmones.
Daiva Tamošaitytė

Kaip tik todėl naujosios kairės liberalų ir krikščionių demokratų interesai sutampa. Valdžios lygmeniu veikiantis tandemas daro didžiulį spaudimą akademinei bendruomenei. Tai net nėra globaliai humanistinei vizijai atstovaujantieji, bet globaliai veikiančių suinteresuotų įtakingų grupuočių vėliavnešiai. Toms grupuotėms pražūtingas savaimingas, laisvas, iš tautos gelmių ir savito mentaliteto kylantis kūrybingas pradas.

Nereikalingi ir autoritetai, grindžiantys savo veiklą tautiniais savitą diskursą formuluojančiais principais, todėl viešai puolami ir menkinami V. Kudirka, J. Basanavičius, O. Milašius, neseniai veikę J. Marcinkevičius, R. Ozolas, G. Beresnevičius, net Vydūnas jiems nėra prestižinis mąstytojas. Pirmiesiems jie nepriimtini kaip nacionalinio diskurso kūrėjai, antriems – kaip lietuvybės ištakas senojoje indoeuropiečių kultūroje matantys ir autentiškąjį aisčių palikimą rekonstruojantys ir tęsiantys šviesuliai.

Ideologinis diktatas ir jaunuomenės skatinimas niekinti savo šaknis, nekęsti gimtosios kalbos, kultūros ir lietuvybės per ketvirtį amžiaus davė „puikius“ rezultatus, privertė iš šalies išvykti trečdalį tautos, o mokslo žmones pavertė ne elito, bet vargingųjų sluoksniu. Tai ir yra geriausias įrodymas, kam dirba save laikantieji „elitu“ – tautai ir piliečiams ar transnacionalinėms struktūroms.
Kada tauta ir jos kultūra yra ant išnykimo slenksčio, bet tai vykdžiusieji savo kaltės tame nemato, nes anot jų kalta pati tauta, balsai, pasakantys, kad karalius nuogas, nutildomi. Kas kitas, jei ne mokslo bendruomenė privalo būti aktyvi politine prasme tada, kai kyla grėsmė jos egzistencijai? Kaip galima kaltinti fašistiniu nacionalizmu toliau su didžiuliu pagreičiu tirpstančius du milijonus – argi likusieji du milijonai ir keli svetur išsikėlę taip pat sparčiai asimiliuojami milijonai kelia grėsmę pasaulio milijardams?

Ideologinis diktatas ir jaunuomenės skatinimas niekinti savo šaknis, nekęsti gimtosios kalbos, kultūros ir lietuvybės per ketvirtį amžiaus davė „puikius“ rezultatus, privertė iš šalies išvykti trečdalį tautos, o mokslo žmones pavertė ne elito, bet vargingųjų sluoksniu.
Daiva Tamošaitytė

Problemų sprendimas prasideda nuo jų įvardijimo. Lietuvių atveju tapti nacija reiškia tik pareiškimą pasauliui, kad mes norime išlikti ir turime tam prigimtinę teisę. Kam gali grasinti naujųjų chunveibinų pašiepiami „buduliai“ (kaip iš viso galima vartoti tokius terminus savai tautai įvardinti)? Juk neturime nei branduolinės bombos, nei brangių požeminių turtų, mūsų turtas – žmogus ir jo protas. Valdžios žodžiai turi būti pagrįsti darbais ir veiksmais. Jei tauta matys, kad savasties galutinai nenorintys atsisakyti valdantieji ar jų dalis daro teisingus žingsnius ir gelbėja, kas dar liko, bet vadinamasis auksinis elitas, siekdamas savų interesų tam trukdys – mat jis niekada neklysta, ergo, jei turės valdžią ir toliau vykdys tą pačią programą – gal pabus ir inteligentų sąžinė?

Kyla retorinis klausimas: jeigu krikščioniškoji nomenklatūra ne tik tyli, kai antstoliai iškeldina vargstančias šeimas žiemą į gatvę, bet kai kurie iš jos gretų patys išvaro savo artimą iš luomo, iš darbo, atima duonos kąsnį pagal barbariško, i e. socialinio darvinizmo lenktyniavimo primestus svertus, tai kokią gerąją naujieną jie skelbia? Tokioje atmosferoje neišgyvena net pabėgėliai iš trečiojo pasaulio kraštų... Bet ar tai – lietuvių savastis ir žinia pasauliui? Ar mums ne gėda, ką apie mus mano svečiai?

Rezignacija privedė prie būklės, kuri tapo lėtine. Mokslas ir nepriklausoma mintis nuo pat nepriklausomybės pradžios netapo prioritetu. Paskendę smulkiose rietenose, susižavėję asmenine liberalizmo teikiama nauda, kuriamos ateities vadovai nuskandino ilgalaikius tikslus į pavienių interesų raizgalynę, buvusiems sovietų strategams sudarydami idealias sąlygas tęsti kontrolinę liniją. Kol apsvaigę nuo atsivėrusių galimybių jie leido tūkstančius valstybės litų kelionėms po pasaulį, naudojosi kitomis ekskliuzyvinėmis paslaugomis manydami, kad jie iš karto turi teisę gyventi kaip turtingi europiečiai, tauta tolydžio skurdo. Nieko nauja nesugalvota, kaip tik pigiai, žeminančiomis sąlygomis parsiduoti užsienio investuotojams. Baltijos tigras virto nusususiu katinu.

Savaip net galima pasakyti, kad pernelyg tolerantiška ir pasimetusi inteligentija pati kalta dėl tos būklės, nes pereinamuoju laikotarpiu galėjo priversti įžvalgius sovietų protus pradėti tarnauti kitai santvarkai išnaudojant geriausias jų savybes. Tačiau tai buvo tik kelios išimtys. Nepanaudotas, netransformuotas buvusios visuomenės potencialas ištekėjo į užsienius arba liko darbuotis senaisiais metodais. Lemtingą neūkiškumą atspindi turėto valstybinio turto iššvaistymas.

Ryškiausias pavyzdys – ne tik prarasta sava dar gerai veikusi atominė elektrinė, bet ir „nereikalingi“ milijonus kainuojantys jos brangūs specialistai, inžinieriai. Neintegruotos tautinės mažumos taip pat tapo pavojingu skaldymo veiksniu. Be jokio reikalo brendama į didžiules valstybės skolas, tarsi būtume korumpuotų nemokšų valdoma trečiojo pasaulio šalis Afrikos žemyne. Nesugebama teisingai paskirstyti ir ES teikiamos paramos.

Iš esmės pinigų yra ir mokslininkams, ir kultūrai, tačiau jie lieka nepanaudoti, nes pirmiausia nepanaudojamas protas, kaip juos investuoti į gyvybingas ilgalaikes strategijas. Gyvybingos ne tos, kurios išoriškai mėgdžioja ES direktyvas, o tos, kurios turėtų atspindėti Lietuvoje gyvenančios visuomenės lūkesčius. Kas kitas, jei ne mokslo žmonės, visuomenės smegenys, turėtų permąstyti esamą situaciją teikiant pirmenybę ne savo klaidoms dangstyti, bet jas pripažinti ir pradėti dirbti išvien?

Prarastas istorinis išsivadavimo laikmečio šansas, daug metų ir žmonių dar nereiškia, kad lieka vienintelis kelias – išeiti į aikštę ir piketuoti arba išvažiuoti. Tai – skaudus ir bejėgiškas žingsnis tų, kurie patys turi priiminėti sprendimus, ateiti į Seimą ir vyriausybę ir pasakyti, kad tokiomis sąlygomis – nebedirbsime. Mokslo ateitis ir toliau paliekama beveidei biurokratų armijai, matančiai tik raidę, o ne gyvą žmogų. Patys leidome jai išsikeroti. Todėl reikia pradėti diskutuoti ir kelti problemas tol, kol jų išviešinimas pagaliau duos teigiamus rezultatus ir išjudins visuomenę iš sąstingio.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

D+ Tomas Janonis

Didžiulius pinigus už sklypus soduose sumokėję pirkėjai pašiurpę: nuo šiol nieko neleidžia statyti (4)

Vilniuje esančiuose soduose sklypus nusipirkę gyventojai susidūrė su netikėta kliūtimi. Iki tol...

Taivano planus Lietuvoje ekspertai vertina atsargiai: patys galime būti nepasiruošę investicijoms (51)

Lietuvos konfliktas su Kinija dėl Taivano gali tapti netikėta galimybe – investicijomis į...

D+Eglė Šiugždinytė

Teisininkas atsako: ar galima atleisti nėščią darbuotoją per bandomąjį laikotarpį?

Naujiena apie naują šeimos narį įprastai yra džiuginanti, tačiau kartais sukelianti ir...

JAV nurodė amerikiečių diplomatų šeimoms palikti Kijevą (34)

Jungtinės Valstijos nurodė Kijeve dirbančių savo diplomatų šeimų nariams išvykti iš Ukrainos...

Vandenyno dugne prie Antarktidos – stulbinantis reginys: žuvų elgseną tyrinėję mokslininkai iki šiol nebuvo matę nieko panašaus

Giliavandenius gyvūnus tyrinėjantys biologai kaip reikiant nustebo praėjusiais metais netoli...

D+ Valerijus Morozovas, šeimos gydytojas

Morozovas – apie vyrų supergalią, kuri atsiskleidžia tik susilaukus vaikų

7 minutės. Tiek vidutiniškas tėtis vidutiniškai skiria laiko vaikui per dieną sočioje,...

Pritrūkus darbuotojų svarbiose srityse leidžiama dirbti sergantiesiems COVID-19 (20)

Trūkstant darbuotojų nuo pirmadienio leidžiama dirbti gyvybiškai svarbių sričių atstovams,...

Pergale prieš „Real“ pasidžiaugęs Jasikevičius: šį etapą svarbu laimėti bet kokia kaina

Po pergalės „El Clasico“ mūšyje „ Barcelona “ vyriausiasis treneris Šarūnas...

Mirė garsus prancūzų dizaineris Thierry Mugler

"Tesiilsi jo siela ramybėje". Taip apie garsaus dizainerio Thierry Muglerio mirtį sekmadienį...

Macrono siekis, kad ES įgyvendintų pasaulinį mokesčių susitarimą, susiduria su kliūtimis (3)

Europos Sąjungos valstybės skeptiškai vertina perspektyvą, kad prezidentas Emmanuelis Macronas...