Į situaciją C. S. Lewisas sureagavo teigdamas: „Kaip mokytojas, turiu priešingos patirties. Vienam mokiniui, kuris turėtų būti saugomas nuo jausmingumo, tenka trys, kuriuos reikia budinti iš snaudulio ir šalto vulgarumo. Šiuolaikinio pedagogo uždavinys yra ne iškirsti džiungles, bet sudrėkinti dykumas.“
Tai būtų galima pavadinti nekintamu mokytojo imperatyvu. Vis dėlto šiandienos mokyklos susiduria su milžinišku spaudimu nuo pat pradžių rengti darbo rinkai tinkančius individus. Net neverta pabrėžinėti šimtuose kritinių tekstų jau sakytos minties – toks požiūris subanalina švietimą ir sudaiktina mokinį. Iš tik ką mokyklą baigusių asmenų valstybė tikisi racionaliausių sprendimų ir didžiausios įmanomos naudos.
Nesiimu spręsti, kaip mokinį įsivaizduoja vidurinio ugdymo programų kalviai – kaip tuščią lentą, į kurią galima įrašyti bet ką, ar kaip natūraliai aplinkoje susiformavusius poreikius turinčią būtybę, kuriai valstybė turi suteikti galimybes išskleisti savo talentus ir lūkesčius. Nesikeičiant ŠMM požiūriui, nūdienos mokiniai gali likti su kiek kitaip iškirstomis džiunglėmis ir menkai sudrėkintomis dykumomis, kai turės mažai laisvų pasirinkimų ir per daug bereikšmių žinių.
Turbūt daugeliui intelektualų nuostabą ir nervų galūnėlių dilgčiojimą sukėlė žinia, kad abiturientų istorijos egzaminuose nebebus tikrinamos žinios apie Antiką. Suprantama, kad jau keletą metų istorijos mokytojai ugdo skirdami šiam laikotarpiui mažiau laiko, nes nujaučia didžiausią priedermę paklusti sistemai ir parengti mokinius tam, kad šie kuo geriau išlaikytų egzaminus. Keitimų šalininkai aiškina, kad mokytojai turėtų senovės graikams ir romėnams rasti atliekamo laiko. Bet Antika – ne koks Šumeras ar Senovės Egiptas...
Noriu pakalbėti ne vien apie Antiką ir istoriją. Tiesiog šis pavyzdys yra gana tinkamas, norint išryškinti ironišką situaciją, kai rinkoms paklūstama trumparegiškiausiais būdais, net neieškant sudėtingesnių (o kartais iš tikro net ne sudėtingų) win-win situacijų. Pradžiai užtenka pasiknaisioti po praeitį.
Protmūšio klausimas: kokį mokomąjį dalyką nedelsiant uždraudė šalį okupavę sovietai? Skubiai buvo uždraustas logikos mokymas mokyklose. Logiška.
Logika yra visų mokslų šerdis, todėl keista, kad, jei šiais laikais nenorime tiksliųjų mokslų studentams brukti išpūstos istorijos programos, negailestingai būsimuosius humanitarinių ir socialinių mokslų studentus klampiname į aukštąją matematiką, o ne universalų logikos mokslą, kuris ne mažiau aštrina protą ir pastariesiems žymiai labiau pravers gyvenime. Kaip ir Antikos istorijos mokymas, logikos pradmenų išdėstymas yra nustumtas į egzaminų reikalavimų paunksmę.
Dalis visuomenės nepaliaujamai skundžiasi runkeliais, kurie nemoka skirti realių pažadų nuo populizmo, kartais daro elementarias prognozavimo klaidas, todėl išrenka blogą valdžią, tiki su realybe nieko bendro neturinčiais buitiniais prietarais ar pridaro kokių kitokių eibių sau ir kitiems. Per nepriklausomybės dvidešimtmetį neišugdėme pirmos logiką suvokiančios kartos ir tą dažnai pastebiu iš savo bendraamžių, kurie (neišvengiamai ir aš kartu su jais) dar laiko savyje savotišką homo sovieticus chromosomą.
Bet ne mūsuose tokios chromosomos išsivystymas siekia kritinę ribą. Prieš maždaug du mėnesius švietimo ir mokslo ministras Dainius Pavalkis prakalbo apie privalomus matematikos egzaminus. Ne kuo kitu, bet logikos trūkumu dvelkteli nuo oficialaus ministro alibi – esą, taip bus skatinamas tiksliuosius mokslus pasirenkančių studentų kiekis, nes didžioji vyresniųjų klasių moksleivių dalis pasirenka ne tokias sudėtingas humanitarinių mokslų pamokas.
Jei kažkam atrodo, kad tai ir yra dykumų drėkinimas – nežinau, kokią naudą galima įžvelgti iš perteklinės mokyklos informacijos – ko gero, humanitarinį, socialinį, net ekonomikos aukštąjį ar aukštesnįjį išsilavinimą turintis šio teksto skaitytojas, kaip ir aš, negebės prisiminti ir užrašyti amoniako gavybos reakcijos iš dešimtokų chemijos vadovėlio. Tokia galvosena paremtu būdu iš nuoširdžiai humanitarinius mokslus mėgstančių mokinių bus vagiamas laikas, siekiant per prievartą mokyti integralų, kurių realiame gyvenime ir net universitete dar nenaudojau ir vargu, ar naudosiu.
Maža to, neseniai ministras Pavalkis drąsiai išdėstė, kad humanitarinių ir socialinių mokslų studentai yra ne kas kita, bet būsimieji bedarbiai. Užuot kaltinus lengviausio stojimo kelio ieškančius studentus, ŠMM galėtų pasirūpinti kartelės kėlimu humanitarinių ir socialinių mokslų programoms, o taip pat įrodyti, kad yra už kokybę, o ne nomenklatūrines pažintis, galop pasipriešindama dalies universitetų rektorių spaudimui, kuris pernai užkirto kelią toliau plėtoti planus dėl VU, VGTU ir LEU sujungimo Vilniuje bei KTU, VDU, LSMU, ASU ir LSU – Kaune.
Tokiu būdu būtų palikta reikalinga savivalda fakultetams, bet sumažėtų administracinis aparatas ir sustiprėtų dėstytojų kontingentas iki tol silpnesnėse programose. Turėdami tokias galimybes, sujungti universitetai, šįsyk jau spaudžiami ŠMM, galėtų įvesti minimalaus balo kartelę, kuri, nevaržydama esminių abiturientų laisvių, žymiai efektyviau reguliuos studentų stojimų srautus.
Pastarųjų dienų įvykiai rodo, kad šansas nėra prarastas – keturi universitetai pasirašė konsorciumo sutartį. Gal kelios smulkios ir didelės pridėtinės vertės neduodančios studijų programos dėl to ir pasimirtų, bet atsirastų tiek naujų būdų sukurti inovatyvias, tiek išsaugoti svarbias specialybes, kurios kasmet renka vis mažesnį kiekį studentų (pvz. sociologija). Pabaigai priminsiu anglišką juokelį – tiksliųjų mokslų atstovai gali atrasti būdą klonuoti dinozaurą, o humanitarinių mokslų atstovai gali pasakyti, kodėl tai nėra puiki mintis.