Kaip ir daugelis prokurorų, teisėjų, aš taip pat su nekantrumu laukiau rezultatų iš Seimo – po slapto balsavimo paaiškėjo, kad už Kaišiadorių rajono apylinkės teismo vadovę Editą Dambrauskienę balsavo vos 50, prieš buvo 49, o 19 – susilaikė. Ką priimant vieną svarbesnių teisinei sistemai sprendimų veikė kiti savo rinkėjams tarnauti privalantys Seimo nariai, parlamente niekas net nesiaiškino – juk jie yra nepriklausomi.
Bet kodėl šiems vien nepriklausomybės dvasia alsuojantiems politikams užkliuvo kandidatė, žadėjusi taip pat būti nepriklausoma ir ne kišeninė, kaip jie patys tai įvardijo? Po balsavimo JAV viešinti prezidentė aiškiai išsakė savo nuomonę – esą E. Dambrauskienė neįtiko tiems, kurie žūtbūt siekia, jog ir toliau lyg neliečiamieji galėtų prokuratūroje tvarkyti savo reikalus. Tik apmaudu, kad kalbėdama apie oligarchus, kurie savo valdomose žiniasklaidos priemonėse kaip įmanydami pliekė E. Dambrauskienę (kaip, beje, ir prieš tai į Generalinius prokurorus kandidatavusį Nerijų Meilutį), šalies vadovė pritrūko drąsos tiesiai šviesiai įvardinti stambių korporacijų interesus.
Atrodo, kad nepriklausomas ir į draugystes su politikais nesileidžiantis prokuroras nereikalingas ne tik milijonus žarstantiems oligarchams, bet ir pagal jų dūdelę pasiutpolkę šokančioms Seimo partijoms. Ir ypač dabar, kai artėja rinkimai. Dažnai mūsų teisėsaugos struktūros rinkimų išvakarėse tampa neįtikėtinus triukus demonstruojančiais klounais – sublizga lyg pigios kinų prekės, kurios sugenda jų nespėjus parsinešti iš parduotuvės: prieš vienus rinkimus triukšmingai atlieka kratas vienoje partijoje, o keičiantis rinkėjų nuotaikoms ir oligarchų įtakai – jau ir kitoje. O kuo šie skandalingi tyrimai baigiasi, net ir aiškinti nereikia.
Į generalinius prokurorus prezidentė, spėju, neatsitiktinai siūlė skirti teisėjus – jie geriausiai žino, kokias klaidas ikiteisminio tyrimo ar teisminio nagrinėjimo metu daro prokurorai ir jų nurodymus vykdantys policijos tyrėjai. Tik kartu dirbdami, mokydamiesi iš kad ir labai skaudžių klaidų (dėl kurių mūsų valstybė iš ir taip kiauro biudžeto „nekaltai apkaltintiems“ įtariamiesiems turi sumokėti solidžias sumas už tariamai patirtus išgyvenimus), išmoktume tų klaidų daugiau nekartoti. Tuomet „nekaltiesiems“ nepadėtų brangiausiai apmokami advokatai, akylai stebintys ir po to teisme pasinaudojantys kiekviena tyrėjo ir prokuroro klaida.
Žinoma, buvo ir tokių save į nepamatuojamas aukštumas iškėlusių Seimo narių, kurie nutarė ir toliau suvedinėti sąskaitas su Prezidentūra ir balsuojant „prieš“ keršyti prezidentei. Sako, kerštas labai saldus, tačiau Seimas – ne ta vieta, kurioje reikėtų žaisti vaikiškus žaidimus. Kita vertus, protestuojantieji prieš prezidentės vykdomą gana kietą, dažnai vienasmenę politiką turi puikią galimybę įvardyti jos klaidas ar net pažerti naudingų patarimų. Galima įžvelgti ir pačios prezidentės klaidų: ji ir jos komanda ne pirmą kartą kritikuojami dėl nepakankamo kandidatūros derinimo su Seimo frakcijomis, komitetais, partijomis, nepasirengimo ginti savo teikiamus kandidatus, Seimo ar kitų institucijų laikymo automatinėmis balsavimo mašinomis.
Kol Seimas nesivadovaus sveiku protu, teisėsaugoje negalėsime matyti taip išsvajotų permainų. O jų bent tikėtis, atrodo, galėsime negreitai – jeigu prezidentė daugiau nesivels į ambicijomis grįstus parlamentarų žaidimus ir naująjį kandidatą pasiūlys tik po kitąmet įvyksiančių Seimo rinkimų, prokuratūra galės toliau merdėti, o lyg iš skęstančio laivo bėgančius prokurorus keis kvalifikacijos stokojantys tyrėjai ar neseniai teisės studijas baigę dar „žali“ studentai. Kaip taikliai pajuokavo Liberalų sąjūdžio vedlys Eligijus Masiulis, net ir JAV prezidentas Barackas Obama, jeigu būtų siūlomas į generalinio prokuroro kėdę, tikriausiai nepraeitų lietuviškojo Seimo filtro.
Seime nepatvirtintiems teisėjams N. Meilučiui ir E. Dambrauskienei nereikia ieškoti atsakymų į klausimą, kodėl parlamentarai atmetė jų kandidatūras. Akivaizdu, tai ne jų problema – žaidimai Seime jau tapę visos mūsų valstybės problema. Jeigu ir toliau balsuosime už tuos, kurie stokoja racionalaus proto ir aklai paklūsta partijos bandos jausmui, turėsime Seimą, kuris yra linkęs tyčiotis iš savo tautos.
Teisėsauga/teisėtvarka privalo būti nepriklausoma – nuo nieko, nežiūrint į jokius postus. Tik tada ji sulauks visuomenės palaikymo, o jos vadovams atsakingas pareigas patikėję politikai – pagarbos. Gal tuomet jie nebesislėps už slapto balsavimo uždangos.