D. Pūras. Trys grupės neleidžia Lietuvai spręsti rimtų sveikatos problemų

Kai šių metų pradžioje vienas po kito sekė skandalai 25 metus uoliai proteguoto sovietinio paveldo – globos ir psichikos sveikatos priežiūros sistemoje, atrodė, kad pagaliau įvyks seniai lauktas proveržis. Vien jau tik nuo Švėkšnos „ugdymo centro“ istorijos, kurios siužetas tiktų siaubo filmui, turėjo atsikvošėti ir valdžia, ir sąmoningi piliečiai.

Jau mažai kas šiandien Lietuvoje abejoja, kad šioje srityje tebeturime sistemą, kurioje likimų luošinimas maitinant jais cinišką sistemą yra ne atsitiktinis aplaidumas, o užprogramuotas dėsningumas.

Daug tokių skandalų yra buvę ir anksčiau, bet jie, kaip ir kraupi savižudybių statistika ar pranešimai apie šios sistemos neskaidrumą ir ydingumą, greitai pasimiršdavo. 

Priminsiu jau ne kartą mokslo studijų praneštas valdžios institucijoms ir visuomenei išvadas. Lietuva atkakliai atsisako įgyvendinti Pasaulio sveikatos organizacijos, Jungtinių Tautų komitetų ir kitų tarptautinių organizacijų rekomendacijas šiuolaikiškais būdais pertvarkyti psichikos sveikatos apsaugos ir globos sistemą vaikams bei suaugusiems. Visais būdais priešinamasi nepriklausomai žmogaus teisių stebėsenai šioje sistemoje. 

Globos įstaigose gyvena 4000 vaikų. Psichiatrijos ligoninėse yra 3000 lovų, ir tai būtų dar visai neblogas rodiklis, bet pagražintose ataskaitose neprimenama, kad dar 6000 žmonių su psichikos ir proto negalia iš sveikatos apsaugos sistemos yra nurašyti į betinkančius tik nuolatinei globai. Todėl jie pasmerkti likusį gyvenimą praleisti uždarose nuolatinės globos įstaigose. Taigi minėtų „lovų“ per abi (sveikatos ir globos) sistemas yra 9000 suaugusiems ir 4000 vaikams, o tai reiškia besitęsiantį besaikį lėšų švaistymą tam, kad būtų nuolat pažeidžiamos šių žmonių teisės.

Per ilgai besitęsianti permainų imitacija šiai dienai yra pasiekusi viešai neįvardintą tos imitacijos tikslą – kad niekas nesikeistų iš esmės. Kaip ir sovietiniais laikais, lietuviai gali gauti daug vaistų, pagulėti psichiatrijos ligoninėje ir iki gyvenimo pabaigos leisti laiką nuolatinės globos įstaigose.

Dainius Pūras

Savižudybių skaičius išlieka kelis kartus didesnis už įprastą Europai ir pasauliui, nesiryžtant pripažinti, kad iki primityvios biomedicininės sampratos susiaurintas šios problemos sprendimas patyrė nesėkmę. Antidepresantai yra prieinami, bet nemažiau reikalingi psichologinės pagalbos būdai neprieinami, o dar blogiau, kad ignoruojamas požiūris į savižudybes kaip ne tiek psichiatrijos, kiek visuomenės sveikatos problemą.

Valdžia kol kas nesėkmės nepripažįsta ir kartoja interesų grupių sukurtą teiginį kad Lietuva turi puikią psichikos sveikatos apsaugos sistemą. Kaip įrodymas pasitelkiamas faktas, kad Lietuvos psichikos sveikatos sistemoje veikia neįtikėtinai tankus ambulatorinių psichikos sveikatos centrų tinklas. Prieš 20 metų tai iš tikrųjų buvo gera įžanga į bendruomeninių paslaugų plėtrą, bet dabar šių centrų tinklas yra tapęs modernių bendruomeninių paslaugų parodija. Juose vyrauja gydymas vaistais, o tokio vienpusio gydymo niekaip nepakanka, kad būtų veiksmingai sprendžiama bent viena iš trijų svarbiausių Lietuvos problemų – prasta vaikų psichikos sveikata, savižudybių gausa ir nemažėjantis žmonių uždarinėjimas į dideles nuolatinės globos įstaigas. 

Kaip bebūtų skaudu konstatuoti, per ilgai besitęsianti permainų imitacija šiai dienai yra pasiekusi viešai neįvardintą tos imitacijos tikslą – kad niekas nesikeistų iš esmės. Taigi, kaip ir sovietiniais laikais, lietuviai gali gauti daug vaistų, pagulėti psichiatrijos ligoninėje ir iki gyvenimo pabaigos leisti laiką nuolatinės globos įstaigose.

2015 metais Lietuva niekaip nesiryžta artėti bent jau prie tokio psichikos sveikatos priežiūros paslaugų standarto, kuris šiaurės, vakarų ir pietų Europoje buvo pasiektas maždaug 1970 metais. 

Aišku ir tai, kad ne lėšų trūkumas lemia užsitęsusią stagnaciją. Vis daugiau lėšų, įskaitant ir ES paramą, per paskutinius du dešimtmečius kasmet atitekdavo būtent toms įstaigoms ir paslaugoms, kurios stiprina stigmą, bejėgiškumą ir socialinę atskirtį. Taip Lietuvos psichikos sveikatos sistema įsivarė save į kampą ir visi tapome ydingos sistemos įkaitais.

Užtektų bent keliasdešimties garsių žmonių iniciatyvos, kad Lietuvos valdžia nustotų proteguoti cinišką sistemą, auginančią sau nuolatinės globos ir nuolatinio gydymo psichotropiniais vaistais objektus nuo pat kūdikių namų iki pat mirties.

Dainius Pūras

Nevyriausybinės organizacijos, susibūrusios į koaliciją „Psichikos sveikata 2030“ parengė alternatyvų permainų planą ir jį pristatė. Tikimasi, kad viešai svarstant siūlymus, didės kritinė masė praregėjusių politikų ir susivokusiųjų piliečių. Susivokusiųjų, kad permainos būtinos ir neišvengiamos, ir kad dar 15 metų dangstyti ydingą sistemą, kaip tai buvo daroma paskutinius 15 metų, būtų nedovanotina klaida. 

Tai nėra pirmas bandymas Lietuvos psichikos sveikatos apsaugos sistemoje pradėti esmines permainas, kurios priartintų Lietuvą priešiuolaikinių standartų. Rimčiausi bandymai vyko 1990-1992, 2000-2002 ir 2005-2007 metais. Atsiliepiant į tuo metu pasaulyje ir Europoje priimtus psichikos sveikatos politikos dokumentus, 2007 metais Seimas patvirtino pažangiais principais grįstą Psichikos sveikatos strategiją. Deja, ją įgyvendinti iki šiol nepradėta. Interesų grupės, saugančios paveldėtą sistemą su jos vertybėmis ir savo interesus bei galių monopolį, kiekvieną kartą šventė pergalę. Visi proveržių bandymai buvo užblokuoti, pranešus politikams kad tie bandymai yra neatsakingi ketinimai destabilizuoti neva vieną iš geriausių Europoje psichikos sveikatos sistemą.
Kas turėtų prisiimti atsakomybę už šią labai brangiai kainuojančią Lietuvos nesėkmę?

Aptarsiu tris svarbiausias grupes, kurių sprendimai galėję ir šiandien galintys lemti sėkmingą proveržį, per paskutinius 15 metus nulėmė slogią stagnaciją. Sąjūdžio dvasioje pirmame dešimtmetyje po atkurtos Nepriklausomybės pavyko sukurti nemažai permainų daigų, bet vėliau 15 metų inovacijos buvo marinamos, o paveldėta sistema, užuot su ja palaipsniui atsisveikinus, įsitvirtino gerai įrengtuose apkasuose.

Tos trys svarbiausios grupės – tai valdžios institucijos, aktyvioji visuomenės dalis (elitas) ir psichikos sveikatos specialistai kaip šios srities ekspertai.

Jokia naujiena bus pasakyti, kad valdžios struktūrose pasigendama lyderystės šios srities permainoms inicijuoti. Respublikos prezidentės paskutiniu metu užimta aiški pozicija apie esančios sistemos ydingumą kol kas nepasiekė tikslo – kad Seimas, Vyriausybė bei ministerijos užimtų tokią pačią nedviprasmę poziciją ir nustotų proteguoti tą itin neveiksmingą sistemą. Kol kas permainos imituojamos, o susikompromitavusi sistema ginama, pasitelkiant tos sistemos suinteresuotus atstovus kaip ekspertus.

Kiekvienoje partijoje randasi politikų, kurie suvokia šiuo metu proteguojamos sistemos absurdiškumą ir ciniškumą ir kartais jau net prabyla apie tai viešai. Bet jų kol kas mažuma, o be to, vien kalbėjimo nepakanka. Būtina pradėti veikti, visų pirma stabdant investicijas į ydingą sistemą, o kartu uždegant žalią šviesą alternatyvioms inovacijoms. Ši Vyriausybė vis dar turi neblogą progą inicijuoti permainas ar bent jau atsiriboti nuo ydingą sistemą palaikančių įtakingų veikėjų. 

Kitas svarbus proceso dalyvis yra visuomenė su jos nuomone. Ne kiekvienas pilietis turi ir privalo turėti ir juo labiau reikšti nuomonę apie tai, kokia turi būti ar nebūti psichikos sveikatos sistema. Bet visuomenės kultūros ir meno, mokslo, verslo ir bet koks kitas elitas negali likti abejingas dabartinei situacijai Lietuvos psichikos sveikatos ir globos sistemoje. Juk užtektų bent keliasdešimties garsių žmonių iniciatyvos, kad Lietuvos valdžia nustotų proteguoti cinišką sistemą, auginančią sau nuolatinės globos ir nuolatinio gydymo psichotropiniais vaistais objektus nuo pat kūdikių namų iki pat mirties. 

Dabar elito atstovai nusišalina, matyt galvodami, kad jiems tai neaktualu. Tiesa, jei kurio nors elito atstovo giminėje nutinka bėda ir atsiranda vaikas ar suaugęs su psichikos sveikatos problemomis, toje šeimoje greitai suvokiama, kad šioms problemoms spręsti šiuolaikiškai Lietuva visiškai nėra pasirengusi. Tuomet lietuvišku būdu ieškoma ypatingų VIP-inių paslaugų (kitaip sakant, naudojami korupciniai mechanizmai), o pati sistema ir toliau lieka ydinga kaip buvusi.

Trečia labai svarbi grupė yra specialistai-ekspertai. Galių žaidime Lietuvoje dominuoja psichiatrų profesinė grupė, taigi ji ir prisiima atsakomybę už dabartinę sistemą. Psichiatrų poziciją atstovauja trijų rūšių elitas: psichiatrijos įstaigų vadovai, akademinės psichiatrijos atstovai ir psichiatrai- valdininkai. 

Būtent ši psichiatrijos elito koalicija, per paskutinius 20 metų kontroliuoja situaciją informuodama politikus, kad jų pačių vadovaujama ir atstovaujama psichikos sveikatos sistema yra gera ir kad bet kokia jos kritika yra nepagrįsta. 

Sunku patikėti, kad po pasaulį keliavusiems psichiatrams nežinoma paskutinių dešimtmečių tendencijos psichiatrijos raidoje. Prieš 30 metų skelbtos teorijos apie tai, kokie pokyčiai smegenyse nulemia depresijos, schizofrenijos ir kitų psichikos ligų priežastis ir kokie vaistai yra veiksmingi, nepasitvirtino. Nepaisant audringai gausėjančių būdų tirti smegenis per 30 metų taip ir nepasiekta jokio proveržio biologinėje psichiatrijoje. Psichotropiniai vaistai skiriami griežtai pagal mokslines rekomendacijas, tik tam tikroms grupėms pacientų o ne visiems iš eilės.

Patys vaistai nesukelia esminio tęstinio efekto, jei kartu žmonės su sunkesniais psichikos sutrikimais negauna dar keturių bendruomeninės pagalbos komponentų, susijusių su psichosocialine pagalba. Gi Lietuvos psichiatrijos elitas domisi tik vaistais ir nepastebi, kad tokia vienpusio medikamentinio gydymo tradicija kompromituoja ir pačius vaistus, ir visą Lietuvos psichiatriją.

Šiandien su liūdesiu matau Lietuvos psichiatriją, kuri iš Vakarų perėmė tik tai kas jai atrodė patogiau – visų pirma naujesnius vaistus ir su tuo susijusią farmacijos kompanijų paramą.

Dainius Pūras

Šiuo metu akademinėje pasaulio psichiatrijoje viešai diskutuojama, kad būtent biologinė psichiatrija, prieš 20-30 metų pervertinusi vaistų galimybes, atsidūrė labai rimtoje krizėje. Lietuvoje pristatyto alternatyvaus plano autoriai jokiu būdu nesiūlo atsisakyti vaistų kaip psichikos ligų gydymo būdo. Jie tik perspėja, kad Lietuvoje įsivyravo primityvus ir neskaidrus sistemos modelis, kuriame randama virš 20 milijonų eurų psichotropiniams vaistams kompensuoti, bet atsisakoma į sveikatos apsaugos sistemą įsileisti psichologinius gydymo metodus, kurie gali būti nė kiek nemažiau veiksmingi daugeliui psichikos sutrikimų gydyti. 

Toks stiprus pusiausvyros sutrikdymas gali byloti apie ypatingą sistemos neskaidrumą. Ypač reikia sunerimti jei aiškėja, kad net vaikams ir paaugliams, jau nekalbant apie suaugusius, vaistai skiriami ir tada, kai jų nereikėtų skirti (kaip Švėkšnos „ugdymo centro“ istorijoje). 

Skaudu stebėti, kad psichiatrijos elitas Lietuvoje nemato sisteminio žmonių su psichikos negalia teisių pažeidinėjimo problemos Lietuvoje. Pasaulio ir Europos psichiatrai jau prieš 50 metų suprato, kad neprižiūrima psichiatrija tampa pavojinga žmonėms. Todėl psichiatrai atsisakė visažinių pozicijos „mes viską darome teisingai, ir visi kas mus kritikuos bus neteisūs“. Nuo tada pasaulio psichiatrijoje veikia bent keli vidinės ir išorinės žmogaus teisių stebėsenos mechanizmai. Lietuvoje šiems mechanizmams įsitvirtinti vėlgi atkakliai priešinamasi. 

1990 metais, kai kūrėme atsikuriančios valstybės Lietuvos psichiatrų asociaciją, buvau išrinktas pirmuoju šios asociacijos prezidentu. Su bendraminčiais tuomet buvome įsitikinę, kad per 10-15 metų turėtume visomis prasmėmis likviduoti istorijos vingių nulemtą atsilikimą ir perimti šiuolaikinės psichiatrijos standartus. Šiandien, jau praėjus 25 metams, su liūdesiu matau Lietuvos psichiatriją, kuri iš Vakarų perėmė tik tai kas jai atrodė patogiau – visų pirma naujesnius vaistus ir su tuo susijusią farmacijos kompanijų paramą. Tačiau pačių svarbiausių modernios psichikos sveikatos priežiūros savybių ir naujųjų etikos bei vadybos principų Lietuvos psichiatrija iki šiol atsisako ir šia prasme lieka ištikima sovietinės psichiatrijos tradicijoms.

Tikiu, kad dauguma iš 600 Lietuvos psichiatrų gerai žino akivaizdžias dabartinės sistemos ydas ir kad jie nejaukiai jaučiasi lietuviškoje sistemoje, kurioje psichikos sveikatos priežiūros sistema vis dar skiriasi nuo vakarietiškosios kaip naktis nuo dienos. Bet kodėl tuomet Lietuvos psichiatrų bendruomenė tyli, kai svarstoma permainų būtinybė, arba netgi prieštarauja šiai būtinybei? Nejaugi eiliniai psichiatrai pritaria asmeninių interesų varžomo psichiatrijos elito pozicijai stabdyti Lietuvos psichikos sveikatos sistemos išlaisvinimą iš primityvaus modelio? 

Bet grįškime prie minėto galių „trikampio“. Jei psichiatrams kol kas trūksta išminties sekti Europos psichiatrijos tradicija ir atsisakyti ydingos uždaros sistemos ir sprendimų monopolio, tai tam šiaip jau yra brandi valdžia ir brandi visuomenė, kad padėtų psichiatrijai modernizuotis. Pradžioje bent jau reikėtų kritiškai pradėti vertinti nepamainomų sistemos gynėjų pasisakymus apie esą vieną iš geriausią Europoje Lietuvos psichikos sveikatos sistemą ir gerus pasiekimus savižudybių prevencijos srityje.

Atrodytų, kad pristačiau liūdną vaizdą – kaip trys svarbios grupės skatina viena kitos bejėgiškumą ir neleidžia Lietuvai veiksmingai spręsti rimtų visuomenės psichikos sveikatos problemų. Valdžia delsia, nes negauna aiškių signalų iš visuomenės ir psichiatrų. Psichiatrai nenori prarasti sukauptų galių ir neskuba atsisveikinti su ydinga sistema. Visuomenė rūpinasi savo problemomis ir kol kas susitaiko su tuo, kad nužmoginanti sistema pamina tūkstančių bendrapiliečių teises ir laisves. 

Bet man kaip tik atrodo, kad turime viltingą situaciją. Juk užtenka bent vienoje iš šių grupių aiškaus apsisprendimo, nustojant apsimetinėti ir įvertinant dabartinę situaciją. Juk yra nemažai sveikų jėgų ir visuomenėje, ir valdžioje, ir psichiatrų bendruomenėje – reikia tik nebijoti ryžtis atviram kalbėjimui ir proveržiui. Ir tuomet visa absurdiškos sistemos gynyba grius kaip kortų namelis. Tikiuosi kad nelauksime dar 15 metų. Tai jau būtų labai savižudiška.