D. Petkus. Vieta valdininkų automobiliams ar didvyriams?

Klaipėdos valdžia nenori prisiminti savo krašto didvyrių. Būtent taip galime reziumuoti Klaipėdos savivaldybėje sklandančias abejones, jog miesto Atgimimo aikštė turėtų tapti požemine stovėjimo aikštele.

Mintis, jog Atgimimo aikštė – tai reprezentacinė miesto vieta, kurioje pagerbiami šiam kraštui nusipelnę asmenys – mirusi. Nežinia tik, ar toks Klaipėdos savivaldybės valdančiųjų nusistatymas yra antivalstybingumo ar elementaraus tingumo požymis. Politikams išgyvenant idėjų badą, būtina priminti apie tuos, kurių auka išsaugojo Klaipėdą Lietuvai.

Martynas Jankus

„Keturiasdešimt kartų teistas už lietuvybę“. Turbūt tokio įrašo savo biografijoje norėtų kiekvienas mūsų šalies patriotas. Tokia asmenybė buvo lietuvininkas Martynas Jankus (1858-1946), kurio indėlio į Lietuvos ir Klaipėdos krašto istoriją mes ir šiandien nesugebame įvertinti. Geriau išmanantys Mažosios Lietuvos istoriją jį drįsta vadinti šio krašto patriarchu, tačiau Klaipėdoje „Mažosios Lietuvos Basanavičiui“ paminklo ar kitokios memorialinės – reprezentacinės zonos taip ir neatsiranda. Krašte, kuris per savo pusės tūkstantmečio istoriją niekada nepriklausė suvienytai Lietuvai ir tik nenuilstančio Martyno Jankaus darbo dėka tapo XX a. susiformavusios modernios lietuvių valstybės dalimi.

„Keturiasdešimt kartų teistas už lietuvybę“. Turbūt tokio įrašo savo biografijoje norėtų kiekvienas mūsų šalies patriotas. Tokia asmenybė buvo lietuvininkas Martynas Jankus, kurio indėlio į Lietuvos ir Klaipėdos krašto istoriją mes ir šiandien nesugebame įvertinti.

Dovilas Petkus

Martynas Jankus yra išskirtinė asmenybė ne tik kaip kultūrininkas, tačiau kaip ir politinis Klaipėdos krašto lyderis. Daugelio lietuvininkų laikytas pernelyg dideliu „svajotoju“ (tokių priekaištų Rusijos imperijoje sulaukdavo ir Jonas Basanavičius), jis puoselėjo to meto kontekste nerealias viltis, kad dviejų didžiulių imperijų (Rusijos ir Vokietijos) valdoma Didžioji ir Mažoji Lietuva kada nors susijungs.

Tiesioginė šio noro išraiška tapo ir 1918 m. lapkričio 30 d. Tilžėje spaustuvininko Enzio Jagomasto namuose pasirašytas Tilžės aktas. Ši deklaracija, pasirašyta Prūsų Lietuvos Tautinės tarybos, kurioje remiantis tautų apsisprendimo teise buvo reikalaujama prijungti Mažąją Lietuvą prie Didžiosios, tapo viešu lietuvininkų politinio apsisprendimo aktu bei pagrindiniu dokumentu, legitimavusiu avantiūra vadintą 1923 m. Sausio 15-osios Klaipėdos sukilimą ir šio krašto prijungimą prie Lietuvos valstybės.

Šiuo metu Klaipėdos miesto tarybai svarstant kam turėtų atitekti Klaipėdos Atgimimo aikštė, neturėtų kilti abejonių, jog būtent Martynas Jankus, nutiesęs lietuvybės tiltą tarp Mažosios ir Didžiosios Lietuvos yra nusipelnęs išskirtinio klaipėdiečių ir visos Lietuvos įvertinimo.

Sausio 15-osios didvyriai

Kiti Klaipėdos didvyriai, kuriems mieste vis dar nėra tinkamo įamžinimo yra Sausio 15 –osios sukilėliai, kritę kovose už Klaipėdą Lietuvai. Turbūt jų atminimo nebuvimas neturėtų stebinti kuomet Klaipėdos savivaldybės taryboje posėdžių metu sėdi asmenys, pasidabinę Rusijos imperializmo simboliu – Georgijaus juostele.

Uostamiesčiui netrukdo Gegužės 9-osios šventės ir greta 16–osios divizijos kapinių stovintys įspūdingo stoto paminklai Sovietų armijai. O dvylikai kovose kritusių lietuvių karių užtenka ir kaimo kapinių „lygio” paminklėlio tų pačių tarybinių „išvaduotojų” šešėlyje. Jeigu miesto valdžios neįtikina keliasdešimt kartų už lietuvybę Klaipėdos krašte teisti asmenys, kokią dar didesnę auką, jei ne mirtį vardan lietuviškos Klaipėdos jie įsivaizduoja?

Ar kurtumą istorijai demonstruojantys miesto valdantieji ir aiškaus pasiūlymo suformuluojanti nesugebanti opozicija bent suvokia, jog jeigu ne Martyno Jankaus užsispyrimas ir už jo skleistus idealus galvas padėję sukilėliai, Klaipėdoje nebūtų nei lietuvybės, nei Lietuvos valstybės, nei Atgimimo aikštės – kaip svarstoma taryboje – automobiliams pasistatyti.