Gyvendamas ir kurdamas Varšuvoje, Krokuvoje, Paryžiuje ir Kalifornijoje, vis sugrįždavo prie ištakų – į kadaise Nevėžio slėnyje gyvavusią dvarelių ir sodų Lietuvą ir į keliomis kalbomis šurmuliuojantį, ideologinių audrų blaškomą tarpukario Vilnių. Šios dingusios Atlantidos atspindžiai nuspalvina poeto kalbėjimą apie bendražmogiškus dalykus – apie laiką ir kintamumą, apie pažangą ir žmogaus ribotumą, apie istorijos katastrofas ir dvasios ramybę.
Abėcėlė // Czesław Miłosz; Iš lenkų kalbos vertė Vytautas Dekšnys
Abėcėlė – kūrinys vietoj romano ar ties romano riba, atspindintis mano nuolatines „talpesnės formos“ paieškas. […] Rašydamas šią knygą, tenkinau metų būvyje vis ryškėjantį giluminį poreikį: įžengti į mūsų laikų istorija ar tiesiog mūsų civilizacija vadinamą žmogiškųjų dalykų tankmę. Tai nuostabus reginys, ir, pats jame dalyvaudamas, stebėdavausi tam tikru neaprėpiamu šių žodžių pertekliumi. Sendamas pasidariau tarsi namas, atviras kadaise pažinotų, taip pat iš nuogirdų ar knygų pažįstamų žmonių balsams. Ištisa raizgalynė susipynusių likimų, tragiškų ir komiškų, spalvų, formų, įvairių kalbų ir įvairių tarčių garsų.
Czesławas Miłoszas
Siūlome šios knygos ištraukas.
automobilis
Tikriausiai automobilis išrastas, šaipantis iš pesimistų, pranašavusių, kad vis daugėjant arklių, miestai galiausiai uždus nuo jų išmatų smarvės. Iš Kėdainių apskrities, kuriame buvo vienas automobilis (grafo Zabiełłos), buvau nusviestas į Kaliforniją, kurioje automobilis yra tas pat, kaip elektra ir šiltas vanduo.
Nesiilgiu senų gerų laikų. Gyvenau purve ir smarvėje, nė pats to nesuvokdamas, o juk priklausiau vadinamajai apsišvietusiai aukštesniajai klasei. Mano mokyklos metų Vilniaus gatvės buvo grįstos akmenimis, šaligatviai — mediniai, o kanalizacija įvesta tik keliuose rajonuose. Galima įsivaizduoti, kokie šiukšlių ir mėšlo kalnai stūksojo romantizmo laikų Vilniuje. Pravartu būtų aprašyti Naujosios Eloizos skaitytojas ne iš viršaus, o iš apačios, pradedant nuo jų naktipuodžių (kur jie būdavo išpilami?), kelnaičių (nedėvėtų) ir ekvilibristinių pastangų nusiprausti.
Tiesa, mūsų bute buvo skardinė vonia, tačiau kūrenama malkomis, ir prišildyti jai vandens būdavo ištisa operacija. Šiandien, neįsivaizduodamas ryto be dušo, turiu kukliai pripažinti, kad aš tas pats žmogus, kuris kadaise maudydavosi daugių daugiausia kartą per savaitę, dažniausiai kurioje nors miesto pirtyje, ir tai atrodė visiškai įprasta. Visiškai neseniai Ignacas Święcickis man priminė, kad jo šeimos bute Aguonų gatvėje (ten kartu purkštuvu šaudydavome į varnas) vanduo būdavo nešiojamas kibirais iš kieme iškasto šulinio. Tada to nesuvokiau, taigi buvo normalu.
Automobilį laikiau grėsmingu dalyku dėl jo keliamo triukšmo. Šiandien sunku tai įsivaizduoti, tačiau tų laikų automobiliai goždavo kraštovaizdį ūžesiu ir garsiu variklių burzgesiu, taigi buvo niekam tikę, nes žmogaus įsibrovimu teršdavo gamtos tylą. Vėliau iškylaudami su Klajūnų klubu irgi ne itin palankiai žvelgdavome į automobilius, ir pamenu, kaip kartą staiga sustojo pro mus praūžęs automobilis, o mudu su Robespjeru bemat uždainavome: Zatkał się samochód hardy . (1)
Pagal mano idealios valstybės konstituciją jos sienos turėjo būti uždarytos daugumai mirtingųjų, išskyrus gamtos mylėtojus — tuos suaugusiuosius, kurie išlaikė gamtininkų entuziazmą. Žadėjau sau, kad būsiu vienas iš jų, pats tapsiu gamtininku. Paskui viskas apsivertė aukštyn kojomis.
Iš pėsčiojo virtęs už vairo sėdinčiu žmogumi, turėčiau sukurti dėkingumo automobiliui giesmę, nes jo padedamas išvažinėjau visą Vakarų pakrantę nuo Meksikos sienos iki pat Kanados Uolinių kalnų, nakvojau palapinėje prie Siera Nevados ežerų ir kepiau Mirties Slėniu vadinamos dykumos karštyje.
baimė
Verta susimąstyti apie tai, kad svarbiausia XX a. Europos gyventoja baimė nesulaukė plačios analizės. Galbūt dėl to, kad niekam nebesinorėjo grįžti prie žeminančios patirties, o baimė žemina. Galiausiai esama daugybės jos rūšių, ir kiekvieną tektų nagrinėti atskirai.
Baimė kare — tai tiesiog didvyriškumo klausimas. Visi kareiviai bijo, bet geriausi įveikia baimę valios jėga. Mūsų žmogiškoji padermė yra švaistūnė, ji nuolat gimdo vaikus, ir šie užima žuvusiųjų karuose vietą, tačiau verta susimąstyti, ar nieko ji nepraranda, tiek narsuolių atgulant po žeme. Argi tie mūšio laukai, kuriuose kovose su tokiais pat narsuoliais krito didvyriai — vokiečiai, prancūzai, anglai, lenkai, ukrainiečiai, rusai, milijonai vyrų, — neverčia klausti, kaip gyvuosius veikia geriausių genų praradimas? Į tai atkreipęs dėmesį Jerzis Stempowskis teigė, kad Europa po Pirmojo pasaulinio karo būtų buvusi visiškai kitokia, jei būsimi jos vadovai prancūzai, vokiečiai ir anglai nebūtų žuvę didžiulėse skerdynėse.
Baimė paralyžiuoja valią ir trukdo veikti. Kelionė iš Vilniaus į Varšuvą, keturis kartus nelegaliai pereinant sieną, buvo labai pavojingas žygis, ir tikriausiai man nebūtų pavykę, jei būčiau bijojęs. Atlikau sau ypatingą (beprotišką) operaciją, kurios pats iki šiol nesuprantu, ir tarsi atsiribojau nuo baimės. Ji buvo, bet man uždraustà. Mano bendrakeleivė Zofia Rogowiczowa paskui labai palankiai įvertino mano drąsą ir sumanumą, o mane tai vertė jaustis nejaukiai, nes nors toje sumaištyje ir nusipelniau jos pagyrimo, iš tiesų nesu nei drąsus, nei sumanus.
Jei būčiau nuolat mąstęs apie tą pilve glūdėjusį įkaitusį rutulį, nebūčiau pajėgęs rašyti, tačiau iš tiesų mano karo laikų poezijos ir prozos įdirbis gausus. Paaiškėjo, kad tam tikromis aplinkybėmis verčiau būti kuprotam. Mano kupra buvo nesugebėjimas prisitaikyti prie gyvenimo, o apsaugos priemonė — mano mediumizmas, t. y. aš nuolat girdėdavau žodžius bei ritmą ir turėdavau pasiduoti tam burtui. Tai reiškė, kad vaikščiojau žeme tarsi nebūdamas čia. Sukau sau kokoną ir kartu kažkaip jaučiau, jog ši siaubinga Varšuva man reikalinga, kad subręsčiau.
Padorumas reikalauja, kad, išgelbėtas nuo mano jėgomis nepakeliamų išbandymų, tikėčiau į Dievą. Iš dėkingumo.
Beauvoir Simone de
Niekada nebuvau jos susitikęs, bet mano antipatija jai neatlėgo ir dabar, po jos mirties, jai sparčiai grimztant į sumažintu šriftu rašytų jos istorijos epochos komentarų šalį. Tarkime, kad ši gilios provincijos žmogaus antipatija didžiojo pasaulio damai buvo neišvengiama ir kad ją sustiprino pyktis dėl savo drovumo, prastuolio neapykanta rafinuotai kultūrai.
Užsidariusi prancūziškumo kiaute, ji nė nenumanė, kad kas nors už šio kiauto galėtų ją teisti. Iš trijų École Normale Supérieure moksladraugių Simone’ų (kartu su Simone Weil ir Simone Petrément), ji, jos pačios įsitikinimu, buvo labiausiai išsilaisvinusi, iš tiesų aiškiausiai atskleidžianti prancūzišką „kuklų buržuazijos žavesį“.
Ji — plačiausiai aidintis feminisčių balsas. Ne koks tai liudijimas apie jas. Gerbiu tas, kurios gina moteris iš užuojautos jų likimui, ir net žaviuosi jomis. Beauvoir visa tai perėmė tik kaip dar vieną intelektualų madą. Kvaila boba.
Bokšto gatvė
Bokšto gatvės pažiba buvo Romerių namai už vartų, didelio kiemo, abipus kurio stovėjo arklidės, gilumoje. Šiuose namuose Mickevičiaus laikais rinkdavosi laisvųjų mūrininkų ložė. Romeriai, būdami evangelikų tikėjimo, garsėjo kaip masonų giminė ir saugojo šias tradicijas iki pat tarpukario laikų literatės Helenos Romer-Ochenkowskos. Vaikystėje kelis kartus teko važiuoti arkliais iš Šetenių į Vilnių, vienų kelionių detales gerai atmenu, iš kitų — tik kai ką. Viena pirmųjų (bene 1914 m.) baigėsi, įvažiavus pro Romerių namų vartus ir palikus arklius jų arklidėje. Miglotai pamenu, kaip laksčiau po jų namus.
Studijų metais siauros Bokšto gatvės pradžioje šmėžavo venerinių ligų ligoninė, jos languose lindėdavo prostitutės ir erzindavo praeivius, o toliau, jau prie pat Romerių namų, stovėjo senasis studentų bendrabutis, pagal jo valgyklą vadinamas mensa.
