Buvo turtingų ir buvo biednų. Buvo patenkintų, buvo ir nepatenkintų. Buvo Antanas Smetona, buvo ir keturi komunarai. Iš pradžių neliko keturių komunarų, paskiau nebeliko Lietuvoje ir Antano Smetonos. Bet... liko Sniečkus, liko Paleckis ir visi juos lydintys asmenys... Lietuvą užgrobė rusai, užgrobė sovietai, užgrobė raudonieji fašistai. Vieniems ta diena tapo didžiausia gyvenimo švente, kitiems – klaikiausia tragedija. Vieniems gyvenimas prasidėjo, kitiems – pasibaigė. Rusus išvijo vokiečiai. Raudonąjį fašizmą pakeitė rudasis fašizmas. Vieniems gyvenimas prasidėjo, kitiems – pasibaigė. Po to vėl rusai išvijo vokiečius. Ir vėl. Vieniems gyvenimas prasidėjo, kitiems – pasibaigė.
Buvo partizanai ir buvo stribai. Buvo aukos ir buvo budeliai. Ir buvo daugybė išsigandusių žmonių. Susigūžusių, drebančių, visko ir visų bijančių. Slepiančių savo nuomonę, savo praeitį, savo giminystės ryšius. Kad tik išgyventų. Vieni žuvo miškuose, kitus sušaudė, nukankino, kalėjimuose supūdė, dar kitus ištrėmė pas baltas meškas. Visus likusius uždarė į patį didžiausią kada nors žemėje egzistavusį lagerį – socialistinį lagerį! O lageryje, kaip ir bet kokiam kitam lageryje tvarka panaši. Iš pradžių svetimi prižiūrėtojai, paskiau svetimus keitė savi, išsitarnavę, patikimi, dar žiauresni už svetimus. Atsirado ir prižiūrėtojų viršininkų, ir viršininkų viršininkų, ir taip iki pat aukščiausiųjų. O kiekvienam prižiūrėtojui reikia padėjėjo, viršininkui pavaduotojo, o jiems visiems – atsidavusių, ištikimų palaižūnų. Ir tokių atsirado. Savų, lietuvių. Ir konkursų skelbt nereikėjo. Visi entuziastai, savanoriai. Visi gražūs, raudoni.
Prižiūrėtojai buvo stropūs, patikimi, iš vidaus raudoni, o kad niekas jų raudonumu nesuabejotų, dar ir į raudoną skudurą, vėliava vadinamą, susivyniodavo. Ir jeigu tokį niekšą kas nors, neapsikentęs ir lazdą pačiupęs, imdavo vanoti, tas, kiek turi sveikatos ( o sveikatos tokie visi turėjo, gerai šeriami buvo ) rėkdavo: „Raudoną vėliavą muša!“. Ir tada sukildavo gausios vėliavos gynėjų gretos – milicininkai, prokurorai, teisėjai, saugumiečiai, psichiatrai...
Išradinga sistema buvo. Durnių į psichiatrines neguldė. Guldė protingus. Tauta šitą sovietų sistemą labai greitai perprato. Ir viena tautos dalis labai greitai ir labai sėkmingai apsimetė durniais, o tiems, kurie Dievo buvo apdovanoti durnumu ir apsimetinėti nereikėjo. Tokie šventai tikėjo komunizmo pergale, laukė jos ir anot Nyčės: „Žinodami vardan ko, galėjo iškęsti bet kokį kaip“:
Neturėjo nuosavo buto, bet labai norėjo turėti ir tikėjo, kad prie komunizmo turės!
Neturėjo automobilio, bet labai norėjo turėti ir tikėjo, kad prie komunizmo turės!
Neturėjo žalių žirnelių, kavos, majonezo, džinsų, net naktipuodžio savo mažam vaikeliui, bet tikėjo, kad ir žirnelių, ir kavos, ir majonezo, ir džinsus, ir net naktipuodį prie komunizmo tikrai turės!
Todėl ir kentė, ir tylėjo, ir į partiją stojo, ir susirinkimuose plojo: „Vardan tos, raudonos, Lietuvos tėvynės“.
Lietuvoje, kaip ir bet kurioje kitoje šalyje, visais laikais, prie bet kokių valdovų ir santvarkų buvo ir tikrų durnių, ir durnių – apsimetėlių. O kad tai tiesa, liudija ir liaudies išmintis, jos posakiai: „Ar tu tikrai durnius, ar tik durnium apsimeti?“ arba „Mandras durnius“,arba dar: „Ko tu čia durnių volioji?“. Apsimetėliai, „mandrūs durniai“ visada gyveno gerai. Tikrieji, nuoširdieji visada vargo. Bent jau materialine prasme.
Kovo 11- ąją paskelbus Nepriklausomybę tie mandrieji durniais apsimetė dar kartą. Puolė vaizduoti ir iki šiolei vaizduoja patriotus, rašo memuarines knygas, kur pasakoja „kaip jie dirbo Lietuvai“, kaip jie kovojo už lietuvišką žodį, kaip puoselėjo ir gynė lietuvišką kultūrą. Trumpai tariant, pasikeitus situacijai vėl „durnių volioja“. Net Antaną Sniečkų, vos ne pusę Lietuvos ištrėmusį, šventuoju padarė. Minėjimus rengia, konferencijas jo garbei ir atminimui. Jeigu ne Sniečkus, – aiškina jie, – tai Lietuvoje rusų būtų tiek pat, o gal ir daugiau, negu Latvijoje. Ir niekas net neprasižioja, kad surusėjęs lietuvis šimtą kartų baisesnis už patį aršiausią rusą. O tokių surusėjusių lietuvių Lietuvoj šiandien kur kas daugiau, negu tikrų rusų Latvijoj ir Estijoj kartu sudėjus. Ir tie „lietruskiai“ kur kas baisesni net ir už tuos primityvius, bukus ir iki grabo lentos ištikimus komunizmo idėjai visame pasaulyje burokevičius, jarmalavičius ir jų pasekėjus. Tie bent aiškūs ir skaidrūs. Tie kaip buvo susivynioję į tą raudoną skudurą, taip ir liko.
O „gudročiai“ staigiai išsivyniojo iš raudonosios, du trečdalius nukirpo, prisisiuvo gabalą žalios, gabalą geltonos ir akimirksniu persivynioję į trispalvę vėl tapo patriotais, mokytojais, vedliais. Grybauskaitė su Vaigausku ir daugybė į juos panašių laikės, kiek galėjo, bet, pagaliau, ir jie, supratę, kad reikia keisti spalvas, sėkmingai jas pakeitė. Ir vėl pirmi. Prezidentūroj. Seime, Vyriausybėj, reitinguose t.y. tikrųjų, nuoširdžiųjų durnių galvose.Net Bažnyčioj pirmi. Klebonai tokius prie Bažnyčios durų pasitinka. Tokie staiga prisiminė kaip savo šeimose Kalėdas švęsdavo, kaip šližikus valgė, kaip Lietuvą mylėjo, kaip savo mažus karus kariavo...
Ir žiūrėkit, leidžiamės kvailinami, neprieštaraujam, nesipriešinam, tikim...
Vienintelį kartą Bažnyčia išdrįso pasipriešinti. Neįsileido į Katedrą numirusio A.M.Brazausko. Beveik dvidešimt metų drebėjusi ir pataikavusi šį kartą Bažnyčia neišsigando – numirėlio! Drąsi Bažnyčia! Drąsus Kardinolas! Drąsi Lietuva! Numirėlių nebijo. Nebijo ir gyvų. O jeigu kokio ir išsigąsta – akimirksniu padaro numirėliu. Ir vėl tvarka, ir vėl teisingumas.
Du pagrindiniai šių dienų gudročių principai: „Kas man iš to?“ ir „Aš ne prie ko“.
Visada kalti tik tikri durniai ir tikri išminčiai. Ir su vienais, ir su kitais susitvarkyti, nuraminti nesunku. Išmintinguosius – į durnynus, į kalėjimus, į kapines. Visus kitus – gražiom kalbom, viliojančiais pažadais, šviesios ir laimingos ateities vizija. Taip gyvenam, taip ir gyvensim. Kol patys neišsigydysim nuo savo kvailumo. Kol patys būdami regintys, vedliais rinksimės akluosius. Kol tikėsime apsimetėliais. O apsimetinėti, meluoti jie moka. Demagogijos meną įvaldę puikiai. Ir kai kas nors bando išvilkti tokius į dienos šviesą jie meta paskutinį, jų manymu „mirtiną“ argumentą: „ O jūs patys ? Gal nebuvot komunistai? Gal nebuvot kolaborantai? Visi mes vienodi.“ Argumentas pagal Bill Bryson: „Ten, kur dvokia visi, nedvokia nė vienas“.
Norėtų gudročiai visus ištepti tuo, kuo patys kvepia. Neišdegs. Pirmiausia, ne visi kolaboravo ir ne visi buvo įstoję į komunistų partiją. O buvo ir tokių „įstojusių“, kaip tas basas piemenukas žvarbų rudenio rytą pievoje karves ganydamas. „Įstojo“ abiem kojom į šiltą karvašūdį – nelabai malonu ir kvapas nekoks, bet... kojoms šilčiau. O dabar pasakykit, ar jūs įsivaizduojat tą piemenuką mėšlinom kojom į Bažnyčią atėjusį ir dar ant altoriaus užlipusį?
O kaip elgiasi šiandieniniai gudročiai?
Kojų nenusiplovę, neišsivalę, mėšlini ir dvokiantys į Bažnyčią įsibrovė. Karvašūdį Tortu perkrikštijo ir ant altoriaus užsiropštė. Ir vėl pamokslauja, vėl pasijuto Dievo vietininkais žemėje. Vėl kam nori, žinoma pirmiausia sau, visas nuodėmes atleidžia, vėl ką nori, tą baudžia, ką nori į padanges kelia. Vėl jų teisybė. Vėl jų valia ir galia. Vėl jie Lietuvą myli, nes...
Lietuvą mylėti apsimoka!
Ir tol mylėti, kol apsimoka. O kai nebeapsimokės, tai ir nebemylės.
„Kuo nenaudingiau, tuo puikiau“. Koks beprotis galėjo taip pasakyti? Rostanas – to keistuolio pavardė. Mūsų gudročiai taip nemano. Jie draugauja su tais, kurie naudingi, myli tuos, kurie naudingi ir obuoliauti eina su tais, kurie naudingi. O iš nenaudingo kokia nauda? Jokios.
Ir Lietuvą jie taip stipriai myli, su tokia jėga laiko Ją savo glėbyje, kad Ji, Nuolankioji, greit ir paskutinį kvapą išleis. O mes? Ką mes darysim? Žiūrėsim ir verksim? O gal yra kita išeitis? Ir kitokia meilė Lietuvai.
P.S. .....................................................
Keli žodžiai apie rašinio autorių:
Buvęs pionierius, komjaunuolis, TSKP narys. Mokęsis saugumo mokykloje. Su KGB nebendradarbiavęs. ( „Aktorius Česlovas Stonys, turėjęs tik trumpą kontaktą su KGB ir iš esmės galėjęs jo ir nenurodyti“ – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vadovės T.B.Burauskaitės patvirtinimas. )
(šios žinios potencialiems komentatoriams, kad mažiau vargtų, „demaskuodami“ autorių).
1972-siais metais iš Lietuvos Komunistų Partijos Centro Komiteto buvo duotas nurodymas:
Nepriimti Č.Stonio į jokį teatrą.
Neįsileisti su literatūrinėm programom į jokius kultūros namus.
Spaudoje neminėti Č.Stonio pavardės.
Sunaikinti tyla!
Visus šių nurodymų ir įsakymų autorius bei vykdytojus iki šiolei matau aukščiausiuose valdžios postuose, Signatarų gretose, Seime...
Ir vėl tie patys. Trispalvė Tarybų Lietuva.
Kas galėtų paneigti?