Slaptoji lenkų destrukcija
Nežinia, kiek Penktosios kolonos terminą galima pritaikyti senajai Lietuvos istorijai, bet neabejotinai tiek kovose su kryžiuočiais, tiek LDK laikais, tiek Vytauto žygiuose link Juodosios jūros ar Maskvos, tiek nepaliaujamose grumtynėse su Lenkija dėl valdžios ir įtakos abiejose stovyklose tas nematomas destrukcinis frontas dirbo savo darbą.
Naujaisiais amžiais Penktosios kolonos veiklos apraiškos galėjo atsirasti dar anksčiau negu kur kitur Europoje. Carinis Lietuvos rusinimas, lietuviškos raštijos kančios, tautinis atgimimas, pirmojo pasaulinio karo audros, nepriklausomybės kovos negalėjo apsieiti be ardomosios ideologijos, kolaboravimo, slaptųjų agentų tinklo, šnipinėjo, sabotažo ir t.t.
Istorikas A.Šapoka savo „Lietuvos istorijoje“, išleistoje Kaune 1936 m., daugiausiai išryškina lenkiškosios Penktosios kolonos veiklą okupuojant Vilniaus kraštą 1919-1920 m. (žinoma, šio termino jis dar nevartoja). Iš Varšuvos ir iš užimto Vilniaus buvo skleidžiami įvairūs gandai ir agituojama dėtis su Lenkija, nes esą taip buvę ištisus amžius, o su vokiečiais lietuviai liksią amžinais vergais. Agitacijai ir šnipinėjimui buvo sukurtas plačiai išsikerojusi lenkų karininkų organizacija „Polska Organizacja Wojskowa“ (POW). Ji šnipinėjo lenkams apie Lietuvos kariuomenės padėtį, skleidė nepasitikėjimą ir verbavo savo narius ne tik tarp sulenkėjusių dvarininkų, bet ir tarp liberalių lietuvių. POW centras buvo Kaune, o jos komendantūros buvo pasklidę po visas 13 Lietuvos apskričių. Pagaliau buvo nutarta naktį iš 1919 08 28 Vilniuje surengti sukilimą, paimti valdžią į savo rankas ir taip paruošti sostinę Lenkijos kariuomenės atėjimui. Tačiau tą pačią naktį POW būstinėje buvo atlikta krata, kurios metu rasti dokumentai įrodė, jog tai iš tikrųjų buvo diversinė organizacija, kurios tikslas – išpurenti dirvą lenkų okupacijai. Nors jos tinklas buvo išardytas (vėliau pavienės jos grupės dar veikė Lietuvoje), 1920 10 08, sulaužęs Suvalkų sutartį, L.Zeligowskis užėmė Vilnių, o paskui visą kraštą. Dėl akių Varšuva tvirtino esą jis tai padarė savavališkai, paskatintas tariamo „sukilimo“ sostinėje...
Ne mažesnis Penktosios kolonos vaidmuo buvo ir gražinant Lietuvai Klaipėdos kraštą. Čia gyvenantys ir infiltruoti vokiečiai visokiais būdais trukdė vadinamos Ambasadorių Konferencijos sudarytos komisijos veiklai, skleidė melagingą informaciją apie Lietuvą. Net 1924 05 08 Paryžiuje pasirašius krašto gražinimo susitarimą (1928 m. Berlynas sudarė sienų sutartį su Lietuva, taip pripažindamas Klaipėdos kraštą Lietuvai), Vokietija visokiais būdais kišosi į Klaipėdos administracijos reikalus, kiršino gyventojus, ragino nesilaikyti konvencijos. Jos agentūrinis tinklas, kuriam nuo 1933-ųjų jau vadovavo A.Hitleris, ruošė Klaipėdą naujai okupacijai...
Naiviojo kolaboravimo vaisiai
Nebuvo ramybės ir iš kitos pusės. Istorikas Mindaugas Tamošaitis 2007 m. birželį „Kultūros baruose“ išsamiai rašė apie tarpukario SSRS agentūrinį tinklą Lietuvoje. 1929 m. Kaune buvo įsteigta Lietuvių draugija SSRS tautų kultūrai pažinti. Iš tikrųjų tai buvo bandymas verbuoti lietuviškąją inteligentiją į Penktąją koloną. Tuo metu Lietuva buvo nuskriausta. Vakarų valstybės lietuvių ir lenkų ginče dėl Vilniaus palaikė lenkus, o Tautų Sąjunga 1923 02 03 jį pripažino Lenkijai, dar po pusantro mėnesio jį Lenkijai galutinai priskyrė Ambasadorių Konferencija, kurią sudarė Prancūzija, Anglija, Japonija ir Italija – būsimos nesutaikomos priešės II pasauliniame kare.
Demonstruodama užuojautą Lietuvai, Maskva elgėsi gudriai: balandžio 5-ąją ji užprotestavo prieš šį sprendimą ir notoje pareiškė, kad Vilniaus byloje remia lietuvius.
Tai paskatino prosovietines nuotaikas, kurios ėmė sparčiai plisti, ypač tarp inteligentų, baigusių mokslus carinėje Rusijoje, gerai mokėjusių rusų kalbą, vertinusių rusų kultūrą. Į minėtos Draugijos tinklą įsipainiojo garsūs to meto žmonės – prof. V.Krėvė-Mickevičius, Balys Sruoga, Pranas Augustaitis, Vaclovas ir Mykolas Biržiškos, Ignas Jonynas, Paulius Galaunė, kairysis veikėjas Justas Paleckis, rašytojai Petras Cvirka, Liudas Gira, Balys Sruoga, Kostas Korsakas, Kazys Boruta ir daug kitų. Populiarindama įvairius bolševizmo kultūros židinius, Draugija ėmė rengti renginius, šlovinančius J.Stalino rūpestį rusų kultūra ir menu, spaudoje su VOKS ženklu liaupsino sovietinius laimėjimus ne tik kultūroje, bet ir jo represijas.
Prieš sovietinę propagandą priemonių bandė imtis prezidentas A.Smetona, tačiau ir jis neįstengė įveikti kilusios slaviškos euforijos, 1939 10 10 priėmus klastingą Lietuvos ir SSRS savitarpio pagalbos sutartį. Draugija gyvavo iki pat sovietinės okupacijos ir jai gerai paruošė dirvą. Paskutiniame metiniame jos susirinkime 1940 05 10 – likus mėnesiui iki lemtingosios birželio 15-osios – sovietų pasiuntinys Lietuvoje N.Pozdniakovas jau kalbėjo atviru grėsmingu tekstu ir toli gražu ne literatūriniais terminais...
Ar išsiskirstė Penktoji kolona?
Ar išnyko Penktoji kolona naujaisiais laikais? Toli gražu. Tik jos veiklos formos tapo subtilesnės ir pridengtos daugiausiai ekonominiais socialiniais reikalavimais, vadinamųjų tautinių mažumų gynimu. Tam dirvą gerai išpurena neapgalvota valdančiųjų politika, nesugebėjimas manevruoti krizės sąlygomis, o kartais ir atvirai piktybiniai veiksmai.
Negalima laikyti tik sutapimu, kad jau kitą dieną, kai tuometinė ministrų kabineto vadovė K.Prunskienė drastiškai pakėlė kainas būtiniausiems maisto produktams, prie Seimo sugužėjo įniršusių „jedinstvininkų“ minia, kurios įsiveržimo į parlamentą nekantriai laukė generolo V.Uschopčiko tankai ir šarvuočiai. Penktoji kolona perversmininkams tapo buferiniu avangardu, turėjusiu išvalyti kelią sovietiniams kariškiams, kurie savo ruožtu būtų susodinę į valdžios kėdes visokius Burokevičius ir Jermalavičius... Naivu manyti, kad šie neturėjo palaiminimo Kremliuje, nors šiaip padėtį mažai kontroliuojantis M.Gorbačiovas tomis naktimis neva kietai miegojo.
Tąkart Penktajai kolonai ryžtingai kelią užkirto tautinė kolona. Bet anoji niekur nedingo. Kaip jau rašėme iškart po 2009 01 16 riaušių prie Seimo, „manėme, kad jie išnyko, išsisklaidė, ištirpo, išvažinėjo. Galvojome, kad jie veikia tik Rygoje ir Taline, prisidengdami rusakalbės mažumos teisių gynimu ir karių atminimo puoselėjimu. Ten jų daugiau. Jie susimaišę su įvairiais vietos gyventojų sluoksniais, įsiterpę į valdžios struktūras, nors dažniausia dirba ir veikia aptarnavimo bei paslaugų sferoje. Tačiau daug nacbolševikinių radikalų imigruoja. Jais naudodamasi Maskva nuolat stimuliuoja rusakalbių engimo problemą, kuri dažnai paverčiama teritorinių ginčų aistromis. Kažkam tai naudinga“.
O kas gali paneigti, kad įvairiatautė Penktoji kolona neveikia ir Lietuvoje? 20 metų pritilę, neturėję geros dirvos sodriai tarpti, jie vėl atsigaus, aptikę gerą progą pakelti galvas. Tiesa, tai jau visai kita „Jedinstvo -1“ karta: anie arba išsislapstė po motulę Rusiją, arba aptilo nutvilkyti teisingumo, arba jaukiai asimiliavosi. Ji jau ne tokia, kad, kaip 1991-ųjų sausio 10 dieną, šauktų nuo Mažvydo bibliotekos laiptų „Daloj fašistov, daloj landsbergistov“. Jie skiriasi nuo tų prisivaišinusių gamyklų darbininkėlių, kuriuos autobusais tą 1991-ųjų sausį gabeno prie televizijos ir radijo Konarskio gatvėje ir kurie buvo sovietinės kariuomenės „gyvasis skydas“.
Tačiau pažįstu daug rusakalbių, o ir lenkų, kurie ir tuomet, ir dabar ne tik buvo lojalūs nepriklausomybininkams, bet savo sveiku patriotiniu užsidegimu juos lenkė. Kiti gi, prieš porą metų pavadinti „Jedinstvo-2“, atgaivina Penktosios kolonos tradicijas, prisidengdami gerais profsąjungų ketinimais ar kova už tautinių mažumų teises ir laisves. Gerai suprantu, kad dingstį išeiti į gatves duoda nesubalansuota valdžios socialinė politika, daugybė ekonominių klaidų, kurias darė ir daro visos valdžios – pradedant nuo provokacinių pirmosios nepriklausomos vyriausybės veiksmų iki dabartinio valdančiojo elito.
***
Ši antrojo straipsnio apie Penktąją koloną dalis – kukliausia. Ne todėl, kad truktų įrodymų, faktų, argumentų, bet todėl, kad tikiu: šiandien kaip niekada išaugęs tautinis nuovokumas, mūsų brandumas, o ir geopolitinė Lietuvos padėtis nėra tokia nestabili ir nesaugi. Kita vertus, Penktoji kolona niekada neišnyks, ji efemeriška kaip struktūrinis darinys, pereinanti įvairius būvius, kartais įgaunanti bjaurų „paleckišką“ viešumą. Ji prasiskverbianti per sienas, įveikianti politinius ir ekonominius barjerus ir – kas baisiausia – mūsų protus.
Vadinasi, dar turime pastatyti ir stiprinti savo – tautinio sąmoningumo ir patriotiškumo – kolonas, kurios taptų patikima atrama laisvei ir nepriklausomybei.