Vieni jų tiria Baltijos šalių reakciją į tariamai taikią ir kaimynišką Maskvos politiką, kiti gi tarsi formuoja Kremliaus poziciją būsimai premjero viešnagei Lietuvos sostinėje. Tie propagandistai lyg ir sako: štai kokių akibrokštų galima laukti Vilniuje, tad juos atremti reikia būti pasirengus...
Štai Kremliui palankus politologas, buvęs prezidento V. Putino administracijos atstovas Modestas Kolerovas tiesiog kvailiu ir išdaviku išvadino žinomą TV laidų vedėją ir D.Medvedevo įsaku paskirtą Komisijos kovai su istorijos falsifikavimu narį Nikolajų Svanidzę, kuris paragino Rusiją pripažinti sovietinę Baltijos šalių okupaciją.
Pasak politologo, būdamas tos komisijos nariu ir net nebūdamas istoriku N. Svanidzė pats juodina šlovingą sovietinę praeitį, meta šešėlį ant šventos Pergalės dienos.
M.Kolerovas įtaria, kad kažkas tyčia į komisiją „prakišo“ ir kitą tariamą istoriką, o iš tikrųjų „akademinį biurokratą ir falsifikatorių“ Aleksandrą Čiubarjaną, kuris šiaip jau yra Rusijos Mokslų akademijos Visuotinės istorijos instituto prezidentas.
Jis kaltas dėl to, kad jau seniai įrodė sovietinės okupacijos faktą ir taip Baltijos šalių „revizionistams“ davė į rankas ginklą reikalauti kompensacijų už tos okupacijos padarytą žalą.
O štai per 2007 m. balandžio įvykius Taline pagarsėjęs visuomeninio judėjimo „Nakties sargybiniai“ paminklui sovietiniam išvaduotojui ginti aktyvistas Maksimas Reva (pernai sausį teismas jį ir dar tris jo draugelius išteisino) tikina, kad trijų Baltijos šalių „nacionalinis elitas“ turi atšliaužti ant kelių ir prašyti Rusijos ekonominės pagalbos. Gi Maskva privalo reikalauti, kad už tai jos nutrauktų „etnokultūrinį rusakalbių genocidą“...
Naujausias antilietuviškas akordas nuskambėjo šiomis dienomis jau iš aukštesnės Maskvos tribūnos. Rusijos užsienio reikalų ministerija pareiškė nepasitenkinimą Lietuvos Prezidentės D. Grybauskaitės žodžiais, pasakytais per Armijos ir visuomenės vienybės dieną, kad partizaninis judėjimas pokario metais ir daugiau kaip 20 tūkstančių patriotų žūtis visam pasauliui parodė, jog savanoriškas Lietuvos įstojimas į SSRS buvo tik mitas.
Esą tokie pasisakymai įrodo Lietuvos politikos dvilypumą: iš vienos pusės, su kaimynais stengiamasi užmegzti pragmatinius santykius, o iš kitos, toliau spekuliuojama vadinamos „sovietinės okupacijos“ teze. Toks priekaištas Lietuvos vadovei negali būti nederintas Rusijoje aukščiausiu lygiu, o tai reiškia, kad prieš V.Putino vizitą į Vilnių Lietuvai daromas diplomatinis spaudimas atsisakyti ginčytinų istorijos vertinimų.
Ne visiems tai patiko, iškviesta policija surašė protokolus, ir byla pateko į teismą. Į pirmąjį teismo posėdį šie simboliai kaip daiktiniai įrodymai vėl buvo atsinešti. Tačiau teismas plakatus įvertino ne kaip nacistinės Vokietijos simbolius, o kaip Lietuvos istorijos paveldą, ir bylą nutraukė.
Bet Klaipėdos teismo sprendimas sulaukė pikto įvertinimo Rusijos žiniasklaidoje. Naujienų portalas „RBK Daily“ savo komentare pastebėjo, kad, kaip Estijoje ir Latvijoje, Lietuvoje taip pat gajus neonacizmas, ir gatvėse leidžiama puoštis nacistine simbolika. 2008 m. birželio 17 d. Lietuvos Seimas priėmė Administracinių pažeidimų kodekso pataisas, pagal kurias viešose vietose draudžiama naudoti nacistinę ir komunistinę simboliką, kuri gali būti suprantama kaip nacistinės ir komunistinės okupacijos režimų propaganda.
Įstatyme konkrečiai nurodyta, kad negalima rodyti tokių simbolių kaip nacistinė svastika, sovietinis pjautuvas ir kūjis, raudona žvaigždė, be to naudoti abiejų režimų himnus.
Tačiau Klaipėdos teismą pavyko įtikinti, kad svastiką nacistinė Vokietija tik pasisavino 1933 m. valdžią užėmusios nacionalsocialistų partijos simbolikai. Formaliai svastika NSDAP simboliu tapo dar 1920 m. Savo veikale „Mein Kampf“ („Mano kova“) 1925 m. Adolfas Hitleris detaliai aprašė svastikos panaudojimo partijos vėliavoje kaip arijų kovos ir pergalės idėją.
Stalininėje SSRS po karo net buvo sukurta naivi legenda, kad esą svastika sudaryta iš keturių rusiškų Г raidžių pagal hitlerinės Vokietijos vadovų pavardes, prasidedančias G raide – Gitler, Gimler, Gering ir Gebels, nors iš tikrųjų kai kurios jų prasideda H raide. Dar anksčiau ja buvo papuošti Rusijos laikinosios vyriausybės ir bolševikų leisti banknotai, kompozitoriaus M.Glinkos kapas taip pat buvo papuoštas svastika.
Svastika - kryžius su į kairę ar dešinę pusę užlenktais galais – tai saulės, ugnies, kūrimo ir amžino judėjimo simbolis. Ji buvo plačiai paplitusi indų, iranėnų, keltų, graikų, baltų simbolikoje. Tai šventas induizmo, budizmo ir džainizmo simbolis. Baltai juo puošė verpstes, skrynias, kitus namų rakandus. Lietuviai turi savo svastikos pavadinimą – sūkurėlis. Ypač daug tokių ženklų buvo rasta kasinėjant Kernavės pilkapius.
Bet incidentas Klaipėdoje turi ir savo potekstę. Svastikos, kuri yra ne tik pasaulio tautų kultūros paveldas, bet ir nacizmo simbolis, viešu demonstravimu norėta priminti apie radikalių tautinių grupių egzistavimą, jų mėginimus nacionalinio tapatumo idėją pateikti kaip pagrindinę ir neginčijamą.
Su tuo galima būtų sutikti, tačiau taip pat būtina prisiminti, kokioje aplinkoje ir geopolitinėje padėtyje šiandien yra Lietuva ir kad mūsų kaimynai, kaip jie bevertintų istoriją ir jos atributus, yra nepaprastai jautrūs panašiems iššūkiams. Savo identitetą privalome akcentuoti nuolatiniu istorinių ir dvasinių vertybių išsaugojimu, o ne mėgavimusi dviprasmiškais simboliais.