Tai dar vienas pavyzdys, kaip mūsų visuomenės informavimo priemonės, politikai ir apžvalgininkai pralaimi informacinį karą ir pasikliauja tik draudimais, mėgaudamiesi smulkučiais vietiniais skandaliukais. O vertinti yra ką.
Šiaip Valdajus – nedidelis, kiek daugiau kaip 15 tūkst. gyventojų turintis miestas Nižnij Novgorodo (Žemutinio Naugardo) srityje, įsikūręs vaizdingoje vietoje prie Valdajaus ežero, šalia kelio M10, jungiančio Maskvą su Sankt Peterburgu. Carų sostinė nuo Valdajaus yra visu 100 km arčiau negu Maskva, o iki Vilniaus, kaip nurodo portalas Valday.com, jis nutolęs 748 km. Kodėl į tai atkreipiu dėmesį? Prieš devynerius metus Rokiškyje buvo pradėti surinkinėti rusiški sunkvežimiais „Valdaj“, skirti miesto reikmėms, paskui automobiliai „Gazel“, „KamAZ“ ir kiti. Tik tokios štai sąsajos.
Nuo seno Valdajus garsėja varpų liejikais. Varpeliai (rus. бубенцы) paplito ir ant trejetu žirgų kinkytų rusiškų „trojkų“, o varpas pavaizduotas ant sovietinio miesto herbo. Tačiau prieš 10 metų Valdajaus varpelis nuskambėjo kaip galingas kraują stingdantis varpas...
Šis senas, V. Putino mėgstamas Rusijos kampelis, kuriam 1770 m. miesto statusą suteikė Jekaterina II, garsus dar ir tuo, kad, kaip šių metų vasarį socialiniame tinkle „Twitter“ rašė žinomas prezidento kritikas Aleksejus Navalnas, V. Putinas praėjusių metų rugsėjį susituokė su 30-mete dailiosios gimnastikos čempione, Dūmos deputate ir neseniai paskirta vienos žiniasklaidos kompanijos prievaizde Alina Kabajeva (jos siūlymu ir V. Putino pritarimu Dūma nusprendė nuo 50 iki 20 proc. sumažinti užsienio kvotas šalies žiniasklaidoje).
Sočio olimpiados metu viename vaikų sporto renginyje Nižnekamske gimnastė atvirai pozavo prieš filmavimo kameras, mūvėdama ant piršto vestuvinį žiedą.
Vasario pradžioje 61 metų V. Putinas per susitikimą su Egipto gynybos ministru taip pat mūvėjo vestuvinį žiedą, nors buvo pranešta apie jo skyrybas su žmona, buvusia vidaus skrydžių stiuardese Liudmila, kuri esą išvyko gyventi į vienuolyną Pskove...
Bet grįžkime į politiką.
Valdajaus tarptautinis diskusijų klubas (англ. Valday International Discussion Club) buvo įkurtas 2004 m. rugsėjį naujienų agentūros „RIA Novosti“ iniciatyva. Nižnij Novgorode įvyko ir pirmoji diskusija. Pagrindinis šių susitikimų uždavinys – pagerinti Rusijos įvaizdį pasaulyje, aptarti aktualiausias tarptautines politikos ir ekonomikos temas. Paprastai klubas renkasi įvykus kokiems nors nepaprastiems įvykiams, bet pernai 10-asis susitikimas buvo surengtas pačiame Valdajuje, po kurio tariamai ir buvo sumainyti žiedeliai...
Vienas įsimintiniausių susitikimų įvyko 2008 m. rugsėjį, praėjus vos mėnesiui po Rusijos karo Gruzijoje. Tuometinis premjeras V. Putinas sulygino Rusijos veiksmus su SSRS Antrojo pasaulinio karo metais. „Ar mums reikėjo nueiti iki sienos ir sustoti, ar ne? – retoriškai diskusijos dalyvių klausė premjeras. – Beje, į Berlyną įžengė ne tik sovietinė kariuomenė, bet ir amerikiečiai, prancūzai bei anglai. Bet jie juk nesustojo ant sienos. Agresorius turi būti nubaustas“, - ryžtingai užbaigė V. Putinas, tarsi teigdamas, kad agresorius – tai Tbilisis. Be to jis ragino Vakarus nesigriebti konfrontacijos ir Šaltojo karo ideologijos.
Po šio klubo susitikimo garsi V. Putino kritikė Valerija Novodvorskaja pašiepė, kad kažkada nei V. Leninas, nei J. Stalinas, nei šiais laikais V. Putinas nesustoja ties imperijos sienomis, o žengia toliau, mėgindamas „nešti revoliucijos ugnį“ į pasaulį. Gi neseniai Grani.ru apžvalgininkas Vladimiras Abarinovas citavo Krymo karo, kurį XIX a. viduryje imperatorius Nikolajus II pralaimėjo, užsienio reikalų ministrą ir paskutinį Rusijos imperijos kanclerį Aleksandrą Gorčakovą. Šis generolas ir diplomatas teisino caro, sugadinusio santykius su Vakarų Europa, politiką. Jis 1856 m. savo prancūzų kalba parašytame cirkuliare diplomatinėms tarnyboms užsienyje išsiuntinėjo chrestomatinę frazę: „Sako, kad Rusija pyksta. Ne, Rusija nepyksta. Ji tik kaupia jėgas“ („La Russie boude, dit-on. La Russie ne boude pas. La Russie se recueille“).
Priminsime, kad Krymo karas baigėsi visišku Rusijos pralaimėjimu. 1854 m. Turkijos sąjungininkių kariuomenės puolė Krymą, apgulė Sevastopolį, užblokavo Baltijos jūros Suomių įlanką, bandė pulti Petropavlovską Kamčiatkoje. 1855 m. Rusija tapo diplomatiškai izoliuota. Paėmus Sevastopolį, karo veiksmai nutrūko. Krymo karas baigėsi 1856 m. Paryžiaus taika. Rusija pripažino Juodosios jūros neutralumą ir draudimą laikyti ten karinį laivyną bei bazes, didžiųjų valstybių protektoratą Moldavijai, Valachijai ir Serbijai, atidavė Turkijai pietinę Besarabijos dalį.
Po šio gėdingo pralaimėjimo prabėgo pusantro šimto metų, prieš šešerius metus rašė V. Novodvorskaja, ir naujasis Rusijos caras V. Putinas, pasiglemžęs dvi Gruzijos teritorijas, vėl kaupia milžiniškas jėgas kitam nesėkmingam šuoliui. Tuomet dar niekas negalėjo spėti, kad tas naujas šuolis bus vėl į Krymą – ne osmanų imperijos, o suverenios Ukrainos teritoriją. Istorija kartojasi, o tai reiškia, kad ir naujos agresijos baigtis gali pasikartoti.
Nepaisydamas istorijos pamokų, V. Putinas kartoja seną imperinę retoriką – „Rusija kaupia jėgas“. Jau praleisime 2007 m. vasario 10 d. Rusijos prezidento Miunchene vykusioje saugumo konferencijoje pasakytą kalbą „Rusijos vaidmuo pasaulio politikoje“, kurioje jis reanimavo Šaltojo karo laikus.
Galima manyti, kad prezidento kalba skirta užsienio gyventojui, siekiant sukiršinti JAV ir Europą, kiti gi teigia, kad panaši retorika nuskamba, kai norima kompensuoti vidaus auditorijos praradimus. Juk rugsėjį atliktų kompanijos „Levada-centr“ tyrimų duomenimis, V. Putino reitingai per mėnesį nukrito nuo 57 proc. iki 49 proc. Jo populiarumas mažėja tuo metu, kai Maskva nepaliauja remti Ukrainos separatistų. Jau nepadeda ir išorės priešo paieškos, reziumuoja laikraštis „The Financial Times“.
Sočyje vėl nuskambėjo carinių laikų sakralinė frazė, reiškianti, kad „siekiame taikos, bet jūs pasisaugokite, nes mes kaupiame jėgas“. Į vieno diskusijos dalyvio pataikūnišką užuominą, kad Vakarai veikia pagal posakį „Kas galima Jupiteriui, tas neleistina Jaučiui“, V. Putinas piktai ir sausai atrėžė: „Lokys niekieno leidimo neprašys“.
Ar tai reiškia, kad šiuolaikinė Rusija pasiryžusi „nesustoti ant sienos“ ir kaupia jėgas? Galbūt. Diktatoriai savo liaudį bando įtikinti, kad jiems puikiai sekasi užkariauti pasaulį, o užklupusios bėdos – laikinos. Net jeigu nuo šios politikos labiausiai nukentės patys paprasti rusai, V. Putinas nepraregės, daro niūrią išvadą V. Barinovas. „Juk Saddamas Husseinas vis tvirtindavo, kad jis laimėjo karą Persijos įlankoje, ir jo pavaldiniai tuo tikėjo“, - kandžiai rašo apžvalgininkas.
Neseniai į mano rankas pakliuvo Nijolės Kašelionienės iš prancūzų kalbos verstas Petro I politinis testamentas, parengtas 1724 m. ir paskelbtas Lenkijos istorijai skirtame, XIX a. viduryje Leonardo Chodzkos suredaguotame veikale (La Pologne historique, litteraire, monumentale et illustree. Redigee a la societe de litterature sous la direction de L.Chodzko. - Paris, 1839-1845). Caro pranašystės jau pradėjo pildytis XVIII a. pabaigoje, o pamokymai, kaip užkariauti pasaulį, labai tinka ir šiandienai. Maskvos valdovo testamentas iki šiol yra vienas svarbiausių Europos politikos aktų, ir juo vadovaujasi dabartinis Kremlius.