Kad ir nenoromis, bet tenka pripažinti, kad metų metais, vasarą iš vasaros dėl poilsiautojų trūkumo verkę šalies kurortai ne tik kad nepasiruošę kelis kartus išaugusiems poilsiautojų srautams, bet ir beviltiškai atsilikę nuo to, kas daugumai europiečių yra norma. Šį kartą paliksiu nuošalyje verslo paslaugų teikimo lygį, kaip sakoma, kas kaip išmano, taip ir gano – vartotojai patys atsirenka.

Tačiau aptarti politikus – kurortų merus – visuomenės atstovai ne tik gali, bet ir privalo. Ir ne tik jų rinkėjai, šiuo atveju – kiekvienas pilietis. Nes kurortai nėra asmeninės išrinktųjų teritorijos, kaip kartais ima atrodyti, ypač pasiklausius Neringos mero Dariaus Jasaičio pasisakymų. Lietuvos kurortai yra visų mūsų – Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybė. Ir tikrai mūsų reikalas, kaip jie vystomi, prižiūrimi ir... išnaudojami.

Pasikartosiu, bet labiausiai akis šalies pajūryje bado primatiškas požiūris į higieną, kuomet net padoriausiose vietose negali tikėtis nei muilo, nei higieninio popieriaus, o ir „tų vietų“ paplūdimiuose – vos kas kilometrą. Paradoksas, nors visur yra vandens, bet rasi ir dezinfekcinio skysčio. Kyla pagrįstas klausimas, ar pastarasis pigesnis už muilą, ar jo žmonės mažiau sunaudoja, ar nuobaudos didesnės, jei jo nėra, o jei nėra muilo ir popieriaus – tai niekas nesikabina?

Mano galva, būtent nuo WC prasideda užkratas, šiuo atveju – smegenų, trukdantis Lietuvai europėti – tai požiūrio į patį žmogų primityvumas. Sakyčiau, čia toks paveldas iš sovietmečio, kai žmogus buvo visiškai sudaiktintas. Kai žmogaus poreikiai buvo ir tebėra suprantami tik per higienes jo reikmes, tokias kaip duona ir žaidimai, ir kuris nedaug kuo skiriasi nuo požiūrio į higieną tiesiogine to žodžio prasme – keturios sienos ir skylė.

Labiausiai akis šalies pajūryje bado primatiškas požiūris į higieną, kuomet net padoriausiose vietose negali tikėtis nei muilo, nei higieninio popieriaus, o ir „tų vietų“ paplūdimiuose – vos kas kilometrą.
Brigita Sabaliauskaitė

Ypač šiemet per karantiną tapo aišku, kad pajūris yra viena geriausių vietų nuotoliniam darbui. Bet kai atvykęs gegužės pradžioje randi kavines užkaltais langais (Nidoje), o iki artimiausios vietos (degalinės), kurioje yra normalios kavos – 10 kilometrų (Šventojoje), apima toks lengvas liūdesys ir drauge – pyktis. Kad mūsų kurortų vystytojams - merams – tikrai trūksta fantazijos ir idėjų, kaip pasiekti, kad pajūris taptų patrauklus visus metus. Tikrai nesuprantu, kodėl daugumai atrodo normalu, kad žmonės žiemą važiuoja į Anykščius, bet nevažiuoja, pavyzdžiui, į Šventąją ar Nidą.

Mano galva, į kurortų prie Baltijos vystymą valdžioje esantys politikai žiūri labai stereotipiškai, nekūrybiškai ir, tiesą sakant, nelabai svetingai. Kai poilsiautojas yra laikomas tik objektu su kapšu pinigų, bet tikrai ne mielu svečiu, kuriam pačią širdį atiduosi. Ypač akivaizdžiai tai šiemet demonstruoja Neringos meras, grąžindamas Nidą gerą dešimtmetį į praeitį, kuomet juokaudavom, kad nidiškiai mielai paimtų pinigus už nakvynes ir labiausiai džiaugtųsi, jei neatvažiuotumėt (kas nesidžiaugs), o jei visgi atvažiavote, tai jau tikrai suprasite, kad tai jų nedžiugina ir šiaip - daro jums didžiulę paslaugą, nesvarbu, kad už jūsų pinigus.

Šiemet Nidoje pačiu sezono piko metu pilnu tempu vyksta itin triukšmingos Kultūros centro statybos, perkasta viena pagrindinių Nidos gatvių, išrausti dauguma miško takelių, dalis jų užpilti skalda, kuri ne tik dulka, bet ir gerokai gadina poilsiautojų avalynę ir nervus, o va šį savaitgalį vienoje socialinių tinklų grupėje įsiplieskė ir nauja diskusija, ar normalu kratyti stiklo konteinerius šeštadienį 7 val.15 min.?

Į kurortų prie Baltijos vystymą valdžioje esantys politikai žiūri labai stereotipiškai, nekūrybiškai ir, tiesą sakant, nelabai svetingai. Kai poilsiautojas yra laikomas tik objektu su kapšu pinigų, bet tikrai ne mielu svečiu, kuriam pačią širdį atiduosi.
Brigita Sabaliauskaitė

Intensyvios statybos sezono įkarščio metu, triukšmas, dulkės ir tas rytinis šiukšlių surinkėjų, kuriuos prižiūri savivaldybė, „dzin“ dėl poilsiautojo, kurį šeštadienio rytą pažadino grubus dūžtančio stiklo garsas, o visą savaitę smegenis gręžė iš miesto centre vykstančių statybų aikštelės sklindančios kalamų polių visą Nidą drebinančios vibracijos, yra tipinis nepagrabos demonstravimas. Poilsiautojui, kuris visų pirma yra žmogus. Ir atvyko į kurortą atostogauti, ilsėtis, atgauti jėgas. Tikrai ne į talką „Darom“. Ir ne į akciją - paremkime Neringą 30 eurų (įvažiavimo mokestis).

Jei dėl kažkokių priežasčių žmogus į namus prisikviečia svečių, nors jo svetainė - remontuojama, baldai uždengti celofanu, o stalas nukrautas dažų pakuotėmis, galimai žmogus bent pabando savo svečių atsiprašyti, dar geriau - įspėti iš anksto, kad jo namuose - remontas. Na, bent jau paprašo dažytojus išeiti, kol svečiai vaišinasi užkandžiais ir kilnoja šampano taures. Nidoje prie statybviečių atsiprašymo užrašų yra, bet jokios informacijos apie tai, kiek laiko triukšmingi darbai tęsis, kokiomis valandomis tikėtis triukšmo, kokiomis - ramybės.

Taip, taip, jau girdžiu būrį besipiktinančių, kad sutvarkyti, statyti patogiausia vasaros metu ir, kad galima gi „pakentėti“. Tai tik atkreipsiu dėmesį, kai kelis kartus lankiausi Nidoje karantino metu balandžio pabaigoje ir gegužės pradžioje - nei viename iš minėtųjų objektų statybos nevyko ir, panašu, kad darbininkai sugužėjo vienu kartu su poilsiautojais. Galima tik spėlioti, kad susigrąžinti juos padėjo apyvartines pajamas pradėjusios pildyti rinkliavos, verslo mokesčiai ir kt. Galimai, priežastis tokio elgesio - tiesiog negebėjimas planuoti savivaldybės išlaidų ir biudžeto.

Gaila, kad turto turėjimas neišmoko nei pagarbos, nei mandagumo. Deja, be šių savybių žmogus, nesvarbu – vargšas ar turtingas – bet pats pagarbos nevertas.
Brigita Sabaliauskaitė

O dėl to „pakentėti“, tai sovietmečiu, jei kelionėje į pajūrį vaikas užsinorėdavo į tualetą, jam irgi patardavo pakentėti. Nes kitiems į tualetą nereikia. Perfrazuojant - Nidos gyventojai ne poilsiauja, jie čia gyvena. O atostogautojai - laikini, jų interesai Neringos merui mažai terūpi - jie jo nerinks.

Bet yra tokia išauklėto žmogaus vertybė, kaip šeimininko mandagumas.

Tinkamai pateikta informacija Nidoje būtų bent užuomazga to mandagumo, kurio tikimės, kai keliaujame pas kažką į svečius. Na, o išankstinis informavimas žiniasklaidoje, socialiniuose tinkluose apie Nidoje visą vasarą vyksiančius darbus bei siūlymas galbūt pabandyti poilsį kituose jaukiuose Neringos žvejų kaimeliuose, kai atostogų kryptį tik planuojame, galėtų būti vertinama ir kaip sąžiningumas. Vietoje to - trečdaliu padidintas įvažiavimo mokestis ir grubus pasišaipymas į ekraną: „Nida visada buvo turtingųjų kurortas“.

Gaila, kad turto turėjimas neišmoko nei pagarbos, nei mandagumo. Deja, be šių savybių žmogus, nesvarbu - vargšas ar turtingas – bet pats pagarbos nevertas.