Trumpai tariant, gyvenimo įvairove šie žmonės tikrai negali skųstis. Ir nors iš pažiūros jie atrodo susiskaldę ir pasidaliję į įvairiausias visuomenės grupes, sluoksnius, politines partijas, visi yra siejami sovietinės praeities. Jų gyvenimą nepriklausomoje Lietuvoje daugeliu požiūrių nulėmė sąmoningai ar nesąmoningai nusistatytas santykis su sovietmečiu.
Akivaizdu, kad sovietinės kartos žmonių gyvenimus lengva suskirstyti į sėkmės ir nesėkmės istorijas. Vieni greitai susiorientavo naujoje situacijoje, socialiai įsitvirtino, ėmėsi veiklos, stojo į valstybės tarnybą ar pradėjo verslą, kiti taip ir nesugebėjo įveikti homo sovieticus sąstingio ir uždarumo, ėmė jausti vis didesnę nuoskaudą dėl to, kad jais „nesirūpinama“, tapo apgavysčių aukomis ir dažnai sudarė beviltiško nedarbo branduolį.
Sėkmės istorijos – skepsio triumfas
Privatizacija ir Lietuvos verslo pradžia – atskira tema. Tačiau būtent tas keistas laikmetis suformavo daugumą sėkmės istorijų. Ne, ne visi ką nors pavogė ar apgavo. Ne visi net Gariūnuose prekiavo. Tačiau daugelis buvo gyvenimo privesti prie keistos ribos, keistų pasirinkimų, daugelis turėjo progą, taip sakant, praktiškai patikrinti savo sąžinės veikimą.
Žvelgiant paviršutiniškai, nepriklausomos Lietuvos istorija – labai graži. Gyvenimas vis geresnis, namai ir butai – didesni, automobiliai – greitesni, žurnalai – blizgesni. Būtent taip ji dažniausiai aprašinėta, būtent taip atkakliai stengėmės ją suvokti, būtent taip pasakojome vieni kitiems. Šita prasme džiaugėmės draugų namais, gyrėme jų interjerus ir kukliai neklausėme (ne, neduok Dieve, stengėmės net nepagalvoti), iš kur visa tai. Nes visi supranta – prakrapštytum paviršių, tai kaip pasipiltų... Ir vėl, reikia pabrėžti, ne visi – nusikaltėliai. Bet kiek iš tikrųjų namų ir automobilių atsirado iš kontrabandos, apgaulės statybose, atlyginimų vokeliuose, gydytojų verslo valstybinėse ligoninėse, o mokytojų – valstybinėse mokyklose? O kas neėmė kyšių – tas juos davė, kas nevogė – pirko vogtus daiktus, kas neapgaudinėjo statydamas namą – tas pats buvo apgautas.
Todėl tai, ką laikome sėkmės istorijomis, dažnai yra tikras skepsio triumfas. Manydami korupciją esant neišvengiamą žmonės pradėjo skeptiškai vertinti ne tik konkrečius sumanymus ar projektus, bet ir apskritai politinius sprendimus, valstybės ir visuomenės perspektyvas. Taip atsirado ištisas absoliučių skeptikų sluoksnis. Jie bet kurią politinę ar socialinę problemą, bet kokį sprendimą gali paaiškinti kurio nors verslininko interesais ar politiko intrigomis. Dažniausiai paaiškinimai pradedami išankstiniu konstatavimu: „Čia gi viskas aišku“.
Kadangi tokių žmonių yra tikrai daug, pradeda veikti keistas paradoksas: visuomenės skepticizmas savo pačios perspektyvų atžvilgiu palieka ją be perspektyvų. Sėkmės istorijų herojai, kurie šiandien yra visuomenės ir valstybės priekyje, paprasčiausia neturi atsakymo į pasaulio keliamus iššūkius. Jų pačių skepticizmas juos klampina ir verčia slėpti nuo savęs savo problemas, užuot jas sprendus.
Nesėkmės istorijos – pikta kapituliacija
Sovietinės kartos žmonės, kurie po nepriklausomybės atkūrimo patyrė nesėkmę, dažniausiai tapo aklo pasipiktinimo aukomis. Tai taip pat dėsninga. Iš pradžių šie žmonės iš tikrųjų buvo nuskriausti, apgauti, atleisti iš darbo, kai kurie net sukčių išvilioti iš savo namų. Jie turėjo dėl ko ir ant ko pykti, o nuskriaustuosius ginančios valstybės (pavyzdžiui, policijos vaidmenyje) tiesiog nebuvo. Na, galima sakyti, kad nebuvo.
Taip, šie žmonės ilgisi sovietmečio. Bet mėginimas jį susigrąžinti yra toks pat beviltiškas, kaip ir sėkmės istorijų herojų iliuzija, kad posovietinėje Lietuvoje niekas nepasikeitė. Įpykę žmonės paprasčiausiai tampa politinių gudruolių manipuliacijų aukomis. Net ir nelabai patyrusiam demagogui lengva pažadinti tokį įsisenėjusį pyktį ir nukreipti jį sau reikalinga linkme.
Mums priklauso ateitis – ir ką?
Būtent šios dvi nuotaikos – skepsis (jis gali peraugti tai į cinizmą, tai į godumą, tai į tariamą nerūpestingumą, tačiau jis bet kokiu atveju yra politinė trumparegystė) ir pyktis šiandien valdo Lietuvą. Tai labai paradoksali padėtis. Tai, ko gero, savotiška visus erzinančio politinio sąstingio gelmė. Viena vertus, tampa vis aiškiau, kad nepriklausomoje valstybėje neįmanoma pratęsti sovietmečio. Negali kiekvienas rūpintis tik savo likimu, nes anksčiau ar vėliau vis tiek visi už viską moka.
Kita vertus, nuolatinis griežtos tvarkos ilgesys taip pat yra nukreiptas kažkur į kosmosą. Kas toks ar tokia čia, Lietuvoje, gali būti tuo tvirtos rankos savininku, visagaliu gyvenimo tvarkytoju? Nesakau, kad trūksta norinčiųjų pabandyti, bet ar tikrai yra tokių, kurie pajėgtų? Karališka valdžia – didelė atsakomybė. Jai reikalingas tikėjimas (bent jau savimi), kurio dauguma skeptikų neturi.
Taip ir susiklosto visiško pato situacija, padėtis, iš kurios niekas nemato išeities. Tačiau, jeigu Lietuva išliks nepriklausoma (o artimiausioje perspektyvoje tai labai tikėtina), jos visuomenei teks rasti savo išeitį, visiškai naują, sovietmečio nebelemiamą požiūrį į gyvenimą. Taip, tai bus svarbus naujos žmonių kartos iššūkis. Bet jos istorija dar tik prasidėjo...