B.A.Rasimas. Politikai vis nerimsta dėl AE statybos

Vienoje diskusijoje jau lyg ir pabodusia atominės elektrinės tema, vienas mano bičiulis netikėtai pareiškė, kad jis praregėjo, kai viską sukėlė į „Excel“– atominė elektrinė mums būtina! Žinodamas, kad jis nei ekonomistas, nei energetikas, nei strategas, suabejojau jo euforija. Juk kai kurie politikai, ko gero, irgi sukėlę kažkokius skaičius į savo „ekselius“, nustatė ir naujas vilniečių algas ir žymiai padidintą minimalią algą.

Nors referendumas dėl Visagino AE statymo jau praėjo, jo rezultatai aiškūs, tautos valia išreikšta, vis dar nerimsta politikai, kurių „ekseliai“ rodė ir vis dar rodo kitokį rezultatą. Atidžiai sekant vis dar valdžioje esančių aukštų valdininkų pasisakymus apie atominę Lietuvą, akivaizdžiai matosi, kad šiame fronte nieko naujo. Jau baigiantis savo darbą premjeras apgailestavo, kad tauta nesuprato atominės elektrinės reikšmės, kad kažkiek kalti ir jie patys, nes nebuvo pakankamos informacijos, kodėl Visagino AE būtina (nors Algimantas Čekuolis ir jo reklamos užsakovai, ragindami balsuoti už Visagino AE ir prapylė mažiausiai milijoną litų!), tačiau papildomos informacijos kaip nėra, taip nėra. Vėl argumentuojama, kokia baisiai brangi yra fotovoltinė (saulės) elektra, nors jos supirkimo kainą kaip tik ir nustatė vis dar valdžioje esantys klerkai, jie taip pat parengė ir 2013 metams naujas elektros energijos kainas.

Lieka neatsakytų daug klausimų, o vienas aktualiausių – iš kur būtų imami pinigai akivaizdžiai Lietuvos biudžetui nepakeliamai brangiam objektui finansuoti? Nors Visagino AE projektas valdžios pristatomas kaip komercinis, akivaizdu jog finansavimas vyktų branginant elektros energijos kainą, o pigios elektros sulauktume geriausiu atveju ne anksčiau, kaip po 30 metų, tai yra, kai atsipirks visos Visagino AE investicijos su visomis skolinimo palūkanomis. Taigi Lietuvos piliečiai, kiek jų dar bus likę, uždirbdami pinigus įprastu būdu, greičiausiai kurtų „mįslingiesiems“ investuotojams, jų vaikams ir vaikaičiams puikią ateitį, sumokėdami tam reikalui mažiausiai po 15-20 tūkst. litų kiekvienas.

Deja, lieka neatsakyti ir kiti jau seniai keliami klausimai, susiję su Visagino AE projektu. Pirmiausiai, kas užtikrins 1350 MW galios reaktoriaus pirminį rezervą, kurio užtikrinti be Rusijos kontroliuojamo BRELL energetinio žiedo ir „Volgos kaskadų“ kol kas kitų techninių galimybių nėra. Vis dar neaiški Lietuvos valdžios pozicija dėl Karaliaučiaus srityje statomos AE. Niekas nėra matęs ar girdėjęs apie kokią nors notą, ar kitokius oficialius Vyriausybės žingsnius dėl to objekto statybos. Natūraliai kyla du klausimai – ar nėra iš Lietuvos pusės duotas sutikimas statyti atominę elektrinę prie pat mūsų sienos ir ar nėra susitarimų, kad būsima Karaliaučiaus elektrinė naudosis Lietuvos teritorijoje esančiomis energetinėmis sistemomis?

Atskirai norėčiau paminėti atsisveikinimo Seime kalbą, pasakytą Seimo vicepirmininko, diplomato ir tikrai gerbiamo žmogaus, kuris savo tautą, jos laikyseną, nesupratimą kaip teisingai balsuoti referendume lyg ir prilygino pasakos herojaus Pūkuotuko naivaus mąstymo lygiui. Akivaizdu, kad Lietuvos atominizavimo politikų „ekseliai“ naujų pozityvių argumentų japonų projektui negeneruoja, taip pat kaip ir ekonomistų- ekspertų, išimtinai atstovaujančių bankus, „ekseliai“ neranda nieko naujo. O tauta reaguoja – prezidentės reitingai krenta...

Akivaizdu, kad artimiausioje 20-30 metų perspektyvoje Lietuva neturės energetinių problemų, jeigu protingai vystys energetikos decentralizavimo politiką diegdama kogeneracines jėgaines, naudojančias biokurą ir gaminančias ir šilumą, ir elektros energiją – optimizmo suteikia Danijos, Švedijos, Vokietijos pavyzdžiai. Svarbus ir suskystintų dujų terminalo įsirengimo klausimas.

Tačiau, teisybės dėlei, reikia duoti viltį ir branduolinės energetikos puoselėtojams. Amerikos Prezidentas Barackas Obama ką tik pasirašė nutarimą dėl naujos generacijos branduolinio reaktoriaus prototipo kūrimo iki tokio lygio, kad būtų galimybė jį parduoti rinkoje. Tai bus mažų gabaritų saugus gamykloje pagamintas reaktorius, su gamykline kuro įkrova, o kuro resursui pasibaigus įkrova bus grąžinama į gamyklą pakartotiniam įkrovimui. Projektas turi būti įgyvendintas per 5 metus, JAV administracija įsipareigojo finansuoti 50 proc. šio projekto, o likusią dalį finansuos privatus kapitalas.

Nors alternatyvioji energetika, skalūninės dujos, akmens anglies panaudojimui naujų technologijų paieška gali sudaryti pakankamą konkurenciją, planuojama, kad mažieji reaktoriai pirmiausia bus alternatyva numatomiems uždaryti šimtams senųjų branduolinių reaktorių. Tačiau senuose reaktoriuose panaudoto kuro saugojimo ar perdirbimo problemos vis dar lieka neišspręstos ir, deja, problemų šioje srityje turi ne tik Lietuva.