Jo patikrinimas ?
Jis yra pakviestas ir atvykdamas turėtų parodyti, kad Lietuvos nepriklausomybė jam yra svarbi (kaip ir nepriklausoma Lietuva apskritai). Toks viešai pasiūlytas testas verčia svarstyti, ar mums reikia išeiti iš naujo istorijos pamokas, ar mes čia, „20 metų atsukę nugarą“ ir tai paskelbę aukščiausiu lygiu Sausio 13-osios proga, dabar staiga priversim Jį pakeisti Rusijos principinę laikyseną.
Jei testas pavyksta, Europoje galėsime didžiuotis, kad Rusija tikrai pamatė Europos Sąjungą tokią, kokia yra formali, kad ji pakeitė savo istorijos vertinimus savo aukščiausiu lygiu.
Koks nesusipratimas: per 20 metų, nepaisant mūsų prezidentų kelionių į Maskvą, Jis nė karto neatvyko. Ar čia tik mūsų visų, ar taip pat ir Algirdo Brazausko, ir Valdo Adamkaus nugara kalta?
Carų požiūris – tai valstybės tradicija?
Pradėkim ne nuo kunigaikščių, kurie buvo veidais ir net savo dukterų veidais atsisukę į Rusią. Štai 1655 liepos mėn. į Vilnių kaip užkariautojas atvyksta caras Aleksejus Michailovičius. Didžiosios kunigaikštystės sostinė nuo tada tampa svarbiausias „ lango į Vakarus“ užraktu. Svarbu jį turėti. O miestas – siaubingai nualinamas, svarbiausia – niekinami tie, kurie, kaip Sapiegos, buvo LDK valstybingumo simboliai.
Carų vizitai į šį svarbų gubernijos centrą kartojami ir vėliau – iki I pasaulinio karo. Carų požiūrį į visuomenę, ypač Lietuvos didikų sluoksnį, kuris iki 1812 metų atrodė pakantus ir net nuolankus imperatoriams, visiškai pakeičia du sukilimai. Tačiau niekada neatsisakoma interpretuoti LDK teritorijos kaip savos. Šiuo požiūriu net lietuviškos spaudos draudimas buvo pamatuotas noru atskelti, atskirti lietuvius nuo lenkų. Vilnius (Вильна) visada rūpėjo labiau už Varšuvą. Centrinė Lenkija, net ir užgrobta, niekada nebuvo laikoma „istorinėmis Rusijos žemėmis“. Bolševikai šios tradicijos neatsisakė.
ES nugara 5 metus?
Galbūt galime suklysti, svarstydami, kuris Rusijos politikos veikėjas būtų pajėgus kritiškai įvertinti tokią imperinę tradiciją ir bandytume lyginti su Borisu Jelcinu, bet būkime sąžiningi, kad LDK paveldo, kaip valstybės liudijimo, puoselėjimas tikrai nepriklausė toms tradicijoms ir tebėra vertinamas kaip Rusijos nuosavybė – jos archyvų ir muziejų, bibliotekų saugyklose. Ir nėra jokių politinės elgsenos ženklų, kad istorinių laimėjimų (pergalių prieš LDK) kaip vertybių būtų atsisakoma, projektuojant rytdienos politiką.
Kas yra mūsų 20-metis – tik žaliuojanti studentiška jaunystė – palyginti su 1000-mečio raida, kurią simboliškai irgi norėjome paminėti ir, berods, svečių buvome pakvietę... Ne tik karalių. Tačiau būtent Jis neatvyko. Kaip gali atvykti, kai atvykimas reikštų pažeistą carų požiūrio tradiciją? Tai būtų fundamentalus pokytis. Tas, kam staiga maga priminti tikrai labai svarbius vizitus – Michailo Gorbačiovo į Vilnių arba B. Jelcino į Taliną – tegu žvilgteli pirma į Nepriklausomybių paskelbimo datas. Atitinkamai.
Pragmatiškumo retorika
Taigi atvykimas tikrai būtų testas, tik nesuprantama, kodėl svarbu, kad Jis turėtų duoti į tai atsakymą dabar, kai esame Europos Sąjungoje. Žiniasklaida, jau paskleidusi tokio testo variantą Rusijoje, tarsi skleidžia ir naują mūsų pačių požiūrį į dvišalius santykius (nesusietus su ES?). Bent jau iš politinės retorikos citatų galima taip manyti. Jeigu bet kuris Jis net būtų buvęs pakviestas atidengti paminklinės lentos Stolypinui, tik ką prikaltos Vilniuje, ir tai vargu ar atvyktų.
Juk matote, šlovingos istorijos ženklus galima atkurti be jokių vizitų lietuvių kultūrinės savimonės kontekstuose... Tam užtenka televizijų įtakos. Na, nebent jei pasiūlytumėte atidengti ženklą, skirtą Petrui I. Čia Jo teigiamas atsakymas bent teoriškai labiau tikėtinas už 20-mečio minėjimą. Bet manau, apie kokį kitos pusės gražų gestą – kad ir Vilniaus universiteto skeptro sugrąžinimą vis tiek nebūtų nė kalbos, tiesa? Kadangi kvietėjas apie tai prabilti neišdrįs, kaip neišdrįso nei 1920, nei 1926, nei per pastaruosius 20 metų. Čia jau tikrai nugaros klausimas.
Kiekviena demokratija turi savo interpretacijas. Vadinas, kviesti reikia, bet kam viešai savo Nepriklausomybę testuoti? Keiskime politinės komunikacijos įnagius, mokykimės retorikos.
Autorius yra žurnalistas, docentas, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto dekanas.