Tai reiškia, kad šalyje piliečiai šiandien, lyginant su Naujų, bet jau senų, metų pradžia, gali nupirkti šešiais procentais daugiau. Gyvenimas gerėja, tačiau kažkodėl 65 procentai gyventojų („Baltijos tyrimų“ apklausa spalio 25 d. – lapkričio 8 d.) galvoja, kad gyvenimas blogėja.
Visiškas nesusipratimas statistinio vidutinio piliečio galvoje – tyliai mintija biurokratas, sapnuodamas šalyje taiką ir gerovę, kurias kaip valstybės tikslą numato Nacionalinio saugumo strategija.
Tačiau statistinis vidutinis pilietis statistinio vidutinio darbo užmokesčio pagerėjimą skaičiuoja ne procentais statistinėje lentelėje, o nežinia kur pranykstančiais eurais piniginėje. Ir jam tai toli gražu neatrodo kaip gyvenimo gerėjimo rodiklis.
Atvirkščiai, statistinis Juozukas su statistine Rūtele jaučiasi įžeisti ir pažeminti. Nesaugūs dėl savęs ir šeimos.
Gąsdina juos ne tik profesionalus biurokratas, bet ir Eimutis su Augučiu, mokyklų direktoriai, kuriems už gyvenimo pagerėjimą pinigine išraiška net ir butelis pigiausio šnapso ant trijų neišeina. Tenka gerti (ilga pauzė) „tekilą“.
Nors, matyt, vis dėlto visai ne tekilą, o kažką, kas panašus į tekilą, kito nesaugaus piliečio, galbūt tūlo Vacio Maslionkos, pakrūmėje naktį išvarvintą.
Tenka gerti, girtam vairuoti ir žmones pakelėse užmušinėti (atsiprašau artimųjų). Gerti ir girtam vairuoti mūsuose nūnai yra pavyzdingas elgesys, kai kurių Seimo narių pavyzdingiems piliečiams visame gražume demonstruojamas. Gal tik kiek negražu automobiliu žmogų nužudžius iš eismo įvykio vietos pabėgti.
Šiais laikais turime būti liberalūs, pakantūs ir tolerantiški. Ką gali žinot, gal serga žmogus?
Alkoholizmą reikia gydyti, o anas, žinia, gydymui lengvai nepasiduoda. Gydyti reikia ne tik alkoholikus, bet ir agresyvius patriotus, užsimaniusius arklį sostinės aikštėje įamžinti. Ir visus tuos, kuriems rodosi, kad agresyvūs valstybingumo simboliai turi būti viešai demonstruojami.
Lietuvos valstybės simboliai yra ne tik agresyvūs, jie – dar ir nemodernūs. Todėl progresyvūs piliečiai, mados genami, demokratiją žaidžia ir priešo kraujo ištroškusį patriotą raudomis, rūpintojėliais ir verktiniais tramdo.
Ir kol vieni, regresyviai agresyvūs, Vyčiu grūmoja, kiti, progresyviai pasyvūs, išleistų mokesčių mokėtojų milijonų sąskaitomis mojuoja. Laisvė, lygybė, tik brolybės nei iš arti, nei iš toli nesimato.
Ir nors visi mes jau trečią dešimtį metų laisvi, ką su ta laisve daryti visai neišmanome. Cituojant Antaną Maceiną, pradedame „ją pergyventi kaip sunkią ir dažnai net nebepakeliamą naštą“. Jausdami nebūtį po savo kojomis, ilgimės išvaduotojo, išgelbėsiančio mus nuo pasirinkimo laisvės, išvaduotojo, kuris viską sutvarkys taip, kaip jau ne kartą yra tvarkęs.
Ugnimi, gyvuliniais vagonais ir Sibiro platybėmis.
Todėl net ne pikta, o liūdna, kad tuo metu, kai Lietuvoje mažumos dauguma popieriuje kalnelį Lukiškių aikštėje tvirtina, išvaduotojų nuo laisvės valstybės Užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas šitaip byloja: „Nesibaigiančios mūsų tėvynainių diskriminacijos sąlygomis daugelyje šalių, visų pirma Baltijos šalyse ir Ukrainoje, būtina tobulinti jų politinių, pilietinių ir etnokultūrinių teisių apsaugą.“
Tėvynainių – tai visų mūsų, mielas skaitytojau. Nepriklausomai nuo rasės, lyties, tikėjimo ar etninės priklausomybės.
Pagal valstybės, kuriai egzistuoja tik agresoriaus teisė, nustatytas tarptautinio žaidimo „Okupuokime dar ką nors“ taisykles, kad tave saugotų, užtenka būti palikuonimi to, kuris sąmoningai pasirinko ryšį su rusiškuoju pasauliu. Sąmoningumo laipsnį ir ryšio tvirtumą pravfonde nustatant.
Ir labai gali būti, kad kol mes traukydami paklodę už visų kampų savęs link tarpusavyje ginčysimės dėl gerėjančiai blogėjančio gyvenimo, mandagūs žaliai apsirengę žmogiukai – ne marsiečiai – ateis ir užtikrins mūsų teisių apsaugą.
O mes, kovodami su socialine atskirtimi, tautinėmis ir mažumų bendrijomis, emigracija ir alkoholiu, ar pasimušdami dėl mažai didėjančios pensijos ar valstybės simbolių išraiškos atitikimo valstybingumui, jų atminties ir pagerbimo būdo, vietos bei laiko, taip ir nepastebėsime, kad jau esame apsaugoti nuo mūsų pačių. Izoliuoti ir aptverti spygliuotos vielos tvora kokiame nors moderniame „Tėvynainių Grūto parkelyje“.
Sakydamas tą tikiuosi, kad gal vis dar turime sąmoningumo ir dar šiek tiek laiko, kad gerai įsiklausę dar galime išgirsti Stasį Šalkauskį iš 1939 m. „Naujosios romuvos“ rėkiant.
Tikiuosi, kad mes iš istorijos mokomės ir praeities klaidų nekartojam. Su pačiais savimi uždrausdami visiems blogai jaustis ar „neteisingai“ mąstyti nekovojam.
O tiems, kas taiką ir gerovę šalyje sapnuoja, laikas suprasti, kad žmonės palieka Lietuvą čia ir dabar, kad jie kasdien geria, muša ir žudosi, nes jaučiasi savo šalyje labai negerai. Visiškai niekam nereikalingi.
Nuolatinis visuotinis nesaugumas, kolektyvinis stresas visuomenę laiko bėk arba kaukis atsako įkaite.
Kai ilgą laiką vienu metu spaudi akceleratoriaus ir stabdžio pedalą, nereikia stebėtis, kad variklis pradeda kalti. Ir ne bloga valdžia dėl to yra kalta, ne psichologinių operacijų planuotojai Kremliuje, ir net ne koks Paleckiukas su Skardžium. Vieni tik nekompetentingi, kiti naudojasi esama padėtimi, trečius išnaudoja visi, kas tik netingi.
Dėl to, kaip elgiamės ir kaip po to jaučiamės, atsakome mes patys. Mėgstame ieškoti kaltų, skųstis viskuo, kasdien išsakyti, kad viskas visur tik blogai.
Elgiamės kaip maži nuskriausti vaikai, kuriems valstybė (mes patys) kažko nedavė. Jei patys neieškosime atsakymų, tai taip ir liksime primityviame, mus skaldančiame suvokime, kad yra kažkas ten, už mūsų pačių sukurto patriotų – naudingų idiotų fronto ribų, kažkokie mistiniai jie, kurie yra dėl visko kalti, kurie kažkodėl nieko nedaro, kad mūsų gyvenimas imtų ir pagerėtų.
Neieškodami atsakymų, pasiduosime savotiškai saviapgaulės formai, sustiprintai klasikinės rytų propagandos, kuriančios „aš niekuo dėtas“ – individualaus dalinio pasitenkinimo – iliuziją.
Tačiau kiekvienas iš mūsų turime galimybę, nes vis dar turime neįkainojamą vertybę – laisvę. Laisvę, kuri (užbaigiant A. Maceinos mintį) „<žmogui> atidaro tuštumą, į kurią jis yra kviečiamas drįsti įžengti. Paklausyti šio kvietimo – reiškia atsisakyti nuo laimės šioje tikrovėje.“ Kuo užpildysime tuštumą, ir kokią laimingą tikrovę susikursime, priklauso tik nuo mūsų pačių.