„Memorialui“ nebus leista Rusijoje veikti nepaisant visų tarptautinės bendruomenės ir demokratinio pasaulio vadovų protestų. Ne todėl, kad jam bus neleista kaip nors išpirkti „kaltę“ dėl „užsienio agento“ etiketės nepanaudojimo kažkuriose savo publikacijose. „Memorialas“ buvo teisiamas ir uždraustas visai ne dėl šios formalios priežasties, kaip ir politikas Navalnas pasodintas į kalėjimą ne dėl jam iškeltos ekonominės bylos.
„Memorialas“ uždarytas iš esmės todėl, kad kelia grėsmę seniai nugaišusiai SSSR imperijai. RF Aukščiausiasis teismas šiuo savo sprendimu aiškiai nurodė, kad rusų liaudis vietoj „Memorialo“ skelbiamų „melagingų rašinėlių“, pateikiančių SSSR kaip „teroristinę valstybę“, privalo skaityti Kremliaus ir jo ruporų sudaromą šlovingos SSSR istorijos „atminties knygą“.
Ir štai tada, pasak vieno autoritetingiausių Rusijos advokatų Henri Rezniko, vadovavusio „Memorialo“ gynybai teisme, „visas rinkinys apeliacijų į Konstituciją, į tarptautinius teisės aktus, žmogaus teises, poeto žodžiais tariant, pavirsta aukštų frazių rinkiniu, beverčiu, kaip šiukšlės“...
Regis, Rusija įvarė save į kampą, nes iki šiol dešimtmečius pripažino, kad SSSR politinės represijos buvo, ir dabar, po tarptautinės bendruomenės spaudimo, taisyti teismo sprendimą dėl „Memorialo“ reikštų patvirtinti, jog SSSR veikė kaip teroristinė valstybė, arba kad „Memorialo“ pateikti faktai apie milijonus nužudytų žmonių yra nepakankami tai įrodyti. Tačiau nereikia apsigauti. Putino įsakymu Rusijos valstybinėms institucijoms (taip pat ir represinėms!) pavesta sukurti „vieningą politinių represijų bazę“. Ir ji parodys, kad Rusijos valstybė pati gali tvarkytis su savo istorija be „užsienio agentų“ pagalbos.
RF aukščiausiojo teismo sprendimas ne tik nepaliko iliuzijų dėl „Memorialo“, kaip oficialios organizacijos, ateities, bet ir atvėrė šiandieninės Rusijos, kaip stalinistinio čekizmo tradicijų tęsėjos, veidą. Jį išvydusi, rusų inteligentija krūptelėjo ir prašneko apie apsisukusį istorijos ratą. Metus užbaigęs teismo procesas tapo to simboliu, sutapusiu su SSSR mirties 30-mečiu.
Šis simbolis turėjo priešistorę – teisminę bylą, iškeltą rusų istorikui Jurijui Dmitrijevui, vienam žinomiausių „Memorialo“ bendradarbių. „Memorialo“ teismo išvakarėse Dmitrijevui buvo paskelbtas nuosprendis – 15 metų kalėjimo. 66-rių žmogui tai prilygsta mirties nuosprendžiui. Penkeris metus permainingai trukusi Dmitrijevo byla – Rusijoje prisikėlusio „paprasto čekizmo“ metodų iliustracija.
Prieš du dešimtmečius Dmitrijevas vienas su keliais kolegomis atrado Didžiojo teroro laikų masinių sušaudymų stalininiuose Gulaguose Sandarmoche, Raudonajame bore, Solovkuose vietas. Daugiau nei dvidešimt metų jis užsiėmė šių vietų tyrinėjimais ir įamžinimu. Dmitrijevas rašė knygas, dalyvavo tarptautinėse konferencijose ir išgarsėjo kaip vienas kompetentingiausių istorikų sovietmečio genocido klausimais.
Vieną 2016-ųjų dieną istorikui kažkas iš valdžios atstovų pasakė, kad jis skleidžia netiesą, o Sandarmoche palaidotos ne stalinizmo aukos, bet sovietų armijos kariai. Dmitrijevas paprašė pasakyti nors vieną čia palaidoto kario pavardę, bet neišgirdo. Netrukus policijoje atsirado anoniminis pranešimas, kad Dmitrijevas namie fotografuoja nuogą įsivaikintą nepilnametę dukrą... Tai įsuko visą rezonansinę istoriko bylą.
Dmitrijevas išties augino įsivaikintą dar dešimties metų neturinčią mergaitę, paimtą iš vaikų namų. Mergaitė sirgo specifinėmis ligomis ir įtėvis turėjo fiksuoti jos kūno raidą atskirais periodais tarp trijų ir šešerių metų. Dmitrijevo teismo byloje kompetetingi medikai paliudijo, kad tai leistina praktika, kurią kiek vėliau, 2018-aisiais, įteisino įstatymas dėl telemedicinos. Pirmojo teismo metu atlikta ekspertizė išaiškino, kad jo darytose vaiko nuotraukose nėra nieko pornografiško. Istorikas buvo paleistas į laisvę su pasižadėjimu neišvykti. O 2018-aisiais visiškai išteisintas. Tada bylos kontrolę perėmė naujieji čekistai. Jie pradėjo apklausinėti mergaitę, siekdami išgauti jos parodymus prieš įtėvį...
Dmitrijevo byla, nuo pat pradžių įgavusi rezonansą Rusijoje ir už jos ribų, galima sakyti, tapo „Memorialo“ uždarymo preambole. Iki 2016-ųjų apie Sandormochą ir Dmitrijevą žinojo tik nedidelė bendruomenė. Prasidėjęs istoriko teismas pasiekė Europos tarybą ir pradėjo „badyti“ akis pačiam Putinui per įvairių jo įkurtų tarybų atstovų pasisakymus. Istoriko gynėjų gretos greitai augo, į jas stojo Nobelio premijos laureatai, daugybė rusų mokslininkų, kultūros ir meno žmonių bei eilinių šalies piliečių, rašiusių peticijas Kremliui dėl Dmitrijevo išlaisvinimo. 2019-aisiais Sandormocho memorialą aplankė 20 Rusijoje reziduojančių užsienio šalių ambasadorių. Jie atvyko anaiptol ne į sovietų armijos karių kapus.
2020-aisiais Dmitrijevui vėl atnaujinama byla. Prie buvusių kaltinimų dar pridėti iš mergaitės psichologinio spaudimo būdu išgauti parodymai, bylos prokurorams įrodantys įtėvio „pedofilinius veiksmus“. Tuo tarpu Rusijos karinė-istorinė bendruomenė perkasė Sandormocho memorialą tam, kad paneigtų jog ten palaidotos politinių represijų aukos, ir pareiškė, kad šis visur skelbiamas faktas „visuomeninėje sąmonėje įtvirtina nepagrįstą kaltės jausmą už tariamai represuotus užsienio valstybių atstovus“.
Štai taip Stalino nužudyti eiliniai šalies gyventojai tapo „užsienio valstybių atstovais“. Kaip tai susišaukia su „Memorialo“ teismo byloje Generalinės prokuratūros mestais kaltinimais, kad ši organizacija „gina kitataučių žmonių teises ir interesus“! Naujas Dmitrijevo teismas baigėsi 2021-ųjų pabaigoje. Istorikui buvo skirta maksimali 15 metų įkalinimo bausmė, matyt, įvertinus, kad jis gyvas nebesugrįš.
Istoriko Jurijaus Dmitrijevo byla, žinoma, yra ne šiaip Kremliaus susidorojimas su vienu nepaklusniu asmeniu. Tai – „šlovingųjų“ čekizmo tradicijų tęsėjų kerštas už savo tėvų „žygdarbių“ juodinimą demonstratyviai demaskuojant „priešą“ ir atskleidžiant liaudžiai jo „žemą moralę“. Kartu tai – paskutinis perspėjimas visiems „istorikams dmitrijevams“, kad jiems nekiltų noro savavališkai tyrinėti SSSR istorijos ir skelbti apie ją savo „atradimų“.
„Tėtis per pasimatymą sakė, kad tai dar ne 37-ųjų rugpjūtis (Didžiojo teroro SSSR pradžia – A.L.). Dabar, sako, dar maždaug tik kovas...“ – „Novaja gazeta“ korespodentui prasitarė su tėvu po paskelbto nuosprendžio pasimačiusi jo vyresnioji duktė.
„Dar tik kovas“, ir jau iš senos čekistų represijų „skrynelės“ ištraukiami gūdaus sovietmečio kartoms gerai žinomi „instrumentai“: Rusijos Konstituciniame teisme svarstomas mirties bausmės, kaip liaudies paklusnumo garanto, sugrąžinimas, o išsišokėliams – pilietybės panaikinimas, kai žmogus tiesiog išmetamas iš šalies, kaip kažkada buvo elgiamasi su visokiais brodskiais ir rostropovičiais (ir dar reikėdavo dėkoti, kad neuždarė)...
Jau dabar atgaline data, už „ekstremistinę veiklą“ nuo 2014-ųjų, keliamos bylos Navalno „Kovos su korupcija fondo“ nariams bei bendradarbiams, jie medžiojami po visą Rusiją ir jiems gresia ilgi metai kalėjimo. Ir būtent dabar ypatingas dėmesys skiriamas sunkiai kontroliuojamai virtualiai realybei, ieškant efektyvių „instrumentų“ ją pažaboti. Milijardiniai Rusijos teismų ieškiniai Google korporacijai už cenzūros nurodymų nevykdymą RF teritorijoje signalizuoja, kad senokai skelbiamas „suverenaus interneto“, atitverenčio Rusiją „geležine uždanga“ nuo išorinio virtualaus pasaulio, atsiradimas nebe už kalnų.
Kaip taikliai pastebėjo vienas iš kelių dar neužčiauptų Rusijos žiniasklaidos šaltinių „Novaja gazeta“, po „Memorialo“ teisminiame procese nuskambėjusių Generalinės prokuratūros žodžių apie „kuriamą melagingą SSSR, kaip teroristinės valstybės, vaizdą“ belieka laukti nuo seno pažįstamos formuluotės „sušaudyti, kaip pasiutusius šunis“...
Vis dėlto teisi ta Rusijos visuomenės dalis, kuri tiki, kad „Memorialo“ veiklos neįmanoma sunaikinti. Tai rodo vis populiarėjantis hetšetas #МыМемориал ir „Memorialą“ remiančios dar išlikusios nepriklausomos rusų žiniasklaidos dėmesys organizacijos likimui.
Populiarus tinklapis „Echo Moskvy“ iškart po teismo paskelbė daugybę nuorodų į skirtingas „Memorialo“ sukauptas duomenų bazes. Jose – milžiniška susisteminta informacija apie genocido aukas ir jo vykdytojus, dokumentiniai liudijimai, archyvinės muziejinės kolekcijos (visą šią informaciją galima rasti dar veikiančiame organizacijos tinklapyje).Gali būti, kad „Memorialas“ taps decentralizuota didžiule pačių Rusijos žmonių saugoma ir su jų pagalba atnaujinama saugykla. Ir šitaip jo darbas tęsis. Gal iškilusi reali atminties sunaikinimo grėsmė paskatins į jos išsaugojimą įsijungti daugiau šalies gyventojų. Ir tai jiems padės kovoti su išaugusiomis baimėmis. Juk diktatūros gyvybingumas iš esmės priklauso tik nuo baimės, kurią ji kelia žmonėms.
