Sulauk šiltų dienelių, kai uodai sviestą muša, ir sėdėk sau atokaitoje, bambą kasydamasis. O mes, laukdami tikros žiemos, kai dvi seselės sviestą skus, suprask, bus galima rogėmis važinėti, pasikalbėkime apie sviestą sviestuotą.
Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba uždraudė vartoti prekės ženklą „Sviestas sviestuotas“. Tarnybos svetainėje neradau oficialios informacijos, todėl remiuosi žiniasklaidoje pateikiamais VMVT motyvais: vartotojai klaidinami, nes gali susidaryti nuomonė, nes sviestas gaminamas iš pieno, o įmonė prekiauja augaliniu produktu – riešutų sviestu.
Bet iš tiesų taip nėra.
Sviestas sviestuotas – ne apie sviestą, kaip Du grybų per riebu nėra apie grybus, saldainyje „Aguona“ nerasime aguonų, „Coca Cola“ nėra kokaino šaltinis, „Apple“ neprekiauja obuoliais. Sviestas sviestuotas reiškia „perteklius“, „per daug“, „apstas“.
Pirmojoje šio teksto pastraipoje matote daugiau pastoviųjų junginių su žodžiu sviestas: Sviestu patepė reiškia „labai patiko“, „suteikė malonumo“. Vaikų teisių gynėjai mane pasmerks, bet posakis Mamytės lupimas – tai sviestu tepimas reiškia, kad mylinčios mamos ranka griežtai nebaudžia. Sviesto kūgis – „geras gyvenimas“ (italai apie tokią gerovę sakytų Gyveno ant parmidžano kalno ir makaronus valgė). Uodai muša sviestą – „šiltas oras“. O štai ir mįslė Dvi seseli sviestą skuta. – Rogėmis važiuoja.
Kad sviestas sviestuotas nėra „iš grietinės gaunami standūs riebalai užtepti tokiais pačiais iš grietinės gaunamais standžiais riebalais“, galima sužinoti patarlių ir priežodžių rinkiniuose. Galų gale, įtarimų turėtų sukelti ir nebūdinga žodžių junginio struktūra, nes turėtų būti sviestuotas sviestas.
Reikia išlįsti už pažodinio reikšmės suvokimo rėmų ir išgirsti mūsų kalbininko Antano Smetonos nuolatos kalamą mintį, kad reikšmė slypi ne pavienių žodžių, bet žodžių junginių lygmenyje. Suvokdami frazeologizmą tiesiogine reikšme galime apsijuokti. Kaip, tarkime, elgtųsi verslo priežiūros institucija, gavusi skundą, jog parodoje „Gausybės ragas“ nėra ragų?
Gerai suprantu Sviesto sviestuoto savininkes, nes pats esu buvęs, banaliai kalbant, kitoje barikadų purėje. Bet, prieš panirdamas į prisiminimus, užduosiu klausimą: kaip vadinate į kavą pilamus baltus miltelius, bet ne cukrų? Jeigu atsakėte grietinėlė, sausa grietinėlė ar kavos grietinėlė, spaudžiu dešinę. Kavos baliklis irgi tinka. O štai kavos balintojas leidžia sudvejoti dėl jūsų kalbinės kompetencijos, nes jeigu neskiriate baliklio ir balintojo, vargu ar skiriate kastuvą nuo kasėjo ar valiklį nuo valytojo.
Bet palikime balintoją ramybėje, nes noriu jums papasakoti istoriją apie baliklį ir grietinėlę.
Apie 1998–1999 metus, kai vadovavau maisto gamybos įmonei „Tauro malūnas“, nutarėme praplėsti asortimentą ir pagaminome puikaus aromato sausos grietinėlės kavai balinti. Fasavimo įrangos neturėjome, todėl užsakėme šį kilnų darbą UAB „Velželis“, Panevėžio pakraštyje įsikūrusiai įmonei. Viskas prasidėjo sėkmingai, bet po kokios savaitės skambina visas pergedęs „Velželio“ savininkas ir deda mane į šuns dienas (dėmesio! čia buvo frazeologizmas, neturintis nieko bendro su šunų gerove!), kaltina jo verslo žlugdymu.
Kai pagaliau pavyko susišnekėti, paaiškėjo labai nemalonus dalykas: maisto kokybės inspekcija (nepamenu tikslaus institucijos pavadinimo) apkaltino žmogų klientų apgaudinėjimu ir užplombavo cechą. Tikrintojų motyvas toks: grietinėlė yra maistas, gaminamas iš karvės pieno, o mūsų sausa grietinėlė buvo vegetariška, pagaminta iš augalinių riebalų (kažką primena, ar ne?). Todėl pagaminta produkcija turi būti sunaikinta, ant naujų pakuočių privaloma rašyti „Kavos baliklis“, o kol kas cechas uždarytas, láuk baudos! Pokalbio pabaigoje Panevėžio verslininkas reziumavo: tu mane į š... įkišai, tu mane ir ištrauk!
Greitai suplanavome ir įvykdėme gelbėjimo operaciją. Pirmasis punktas buvo klientų apklausa: su šviesaus atminimo bendradarbiu Albertu ėjome per Naujamiesčio kavines ir visoms barmenėms, padavėjoms ir klientams uždavėme jau nuskambėjusį klausimą: kaip vadinami balti milteliai, pilami į kavą, bet ne cukrus? Visi iki vieno – be jokios išimties! – atsakė „grietinėlė“. O baliklis, sakė apklaustieji, galbūt skirtas drabužiams balinti, bet tik ne į maistą pilti. Tą patį pasakė ir mano bičiulis Albertas Kaluževičius iš gražiojo Montevidėjaus miesto, kuriam paskambinęs paklausiau: Alberto, amigo, kaip tu vadini polvo, kurį pili į kavą, bet ne azucar? Crema (suprask, grietinėlė) atsakė mano amigo.
Palengvėjo.
Antrasis mūsų plano punktas rėmėsi teze, kad visa šita istorija yra ne tik maisto, bet ir lingvistinis klausimas. Nuskuodžiau pas Lietuvių kalbos instituto terminologijos skyriaus vadą daktarą Kazimierą Gaivenį, išdėsčiau problemą ir greitai gavau oficialų raštą, kurio turinio dabar nesugebėčiau atpasakoti (ieškokite UAB „Tauro malūnas“ archyvuose), bet esmė tokia: tie balti miltukai yra grietinėlė.
Tada padariau dar vieną žygį: kreipiausi į Valstybinę kalbos inspekciją. Dievai mato, būčiau nepatikėjęs pranašyste, kad po poros dešimtmečių tapsiu šios kontoros vadovu, bet ne apie tai daina. Inspekcijos viršininkas Donatas Smalinskas malonėjo kartu su manimi apsilankyti maisto kokybės inspekcijoje A. Vienuolio gatvės ir Gedimino prospekto kampe.
Pokalbis nebuvo lengvas. Iš pradžių inspektorės laikėsi tvirtai, atsinešusios vartė Codex Alimentarius ir kitus teisės aktus. Bet mūsų rinkos tyrimas, Lietuvių kalbos instituto raštas ir nusiteikimas ginčytis iki paskutiniųjų laimėjo: kompromisas buvo pasiektas, inspekcijos Panevėžio skyrius gavo nurodymą skubiai atidaryti „Velželio“ cechą. Ir ką jūs manote: žmonės gėrė kavą su visiškai vegetariškos sudėties grietinėle, visi buvo patenkinti, niekas nesujautė apgautas ir niekas nesiskundė.
(Turiu pastebėti, kad anais gūdžiais laikais tai buvo retas atvejis, kai reikalus su valdiška kontora sutvarkėme be kyšių ir dovanėlių, nes tos pãčios maisto kokybės tikrintojos į mūsų gamybos skyrių Paberžėje paprastai atvykdavo tik prieš didžiąsias šventes ir iš karto su talpiais pirkinių krepšiais (ugniagesių atstovas užsukdavo reguliariai, kas ketvirtį, ir „pasiskolindavo“ iš gamybos direktoriaus vieną kitą šimtuką). Tik nesakyk, Anonime, kad dabar niekas nėra pasikeitę...).
Taigi precedentas, kai laimi lingvistinė kompetencija ir verslas, yra. Turbūt ne vienintelis.
Ką galiu patarti „Sviesto sviestuoto“ savininkėms?
Pirma: nepasiduoti.
Antra, atlikti rinkos tyrimą, nes skundas buvo tik vienas, ir gal tas klientas nėra nė girdėjęs posakio „Sviestas sviestuotas“.
Trečias patarimas: užsakyti kvalifikuotą lingvistinę ekspertizę.
Kitais klausimais patars teisininkai.
Negaliu susilaikyti be patarimo ir Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai, kuri patenka tarp geriausiai dirbančių verslo priežiūros institucijų. Manding, ji būtų dar šaunesnė, jei susidūrusi su kalbiniais dalykais, iš pradžių bent jau skimbtelėtų Kalbos komisijai, Kalbos inspekcijai ar Lietuvių kalbos institutui. Tiesiog pasikonsultuoti. Tokia konsultacija tikrai nebūtų perteklinė, suprask, sviestas sviestuotas.