Pradėsiu nuo to, kad sumanymas įkurti smėlyną Lukiškių aikštėje man nesukelia skrandžio spazmų, nuomario ir nenumaldomo noro kasytis, žvelgiu į viską gryn iš kalbos pozicijų. Pratęsiu tuo, kad „viešaisiais užrašais laikoma rašytinė informacija, esanti viešojoje erdvėje arba (ir) skirta visuomenei informuoti“.
Jeigu Kalbos inspekcijai į akis pateko viešasis užrašas („Open Beach“ tikrai nemėginta nukišti į tamsų užkampį), nenumaldomai pradeda veikti įstatymus prižiūrinčios institucijos teisinis mechanizmas, ir Inspekcijos viršininkas (tai aš!) su kolege nuvyksta į Lukiškių aikštę.
Patys sutikite: kas gi darbo metu atsisakys progos pasiganyti po paplūdimį, net jeigu vienas kitas piktavalis jį vadina smėlio dėže. Taigi pasivaikščiojome, pafotografavome, asmenukių pasidarėme, pietų pertraukos metu kavutės Lukiškių aikštėje išgėrėme, smagu.
Grįžome, inspektorė parašė nurodymą ištaisyti Kalbos įstatymo pažeidimus, nusiuntėme, laukiame, grūšias žiniasklaidoje renkame.
Kol savivaldybė (ne)vykdys mūsų nurodymą (-o), pasvarstykime, ar Kalbos inspekcijai rūpi visi viešieji užrašai? Atsakymas: rūpi gal ir visi, bet reaguojame tikrai ne į visus. Esminė takoskyra yra tarp kalbos taisyklingumo ir vartojimo.
Taisyklingumas yra sudėtinga diskusijų tema, mėgstama akademinio pasaulio ir mokytojų, garbė šiems žmonėms. Bet vartojimas dar svarbiau, nes iš viešosios erdvės stumiamai kalbai gresia realus pavojus, kad jos taisyklingumas rūpės tik mirusių kalbų istorinės gramatikos specialistams. Išvada: valstybinės kalbos nevartojimas yra raudonoji linija, ties kuria reaguojame griežtai; taisyklingumas – po to.
Aiškumo dėlei palyginkime dvi nuotraukas.
Matome du viešuosius užrašus: pirmuoju pažeidžiamas imperatyvus Kalbos įstatymo reikalavimas rašyti lietuviškai. Kitos kalbos gali būti vartojamos pagal tam tikras taisykles, bet lietuvių kalba – būtina. Pažeidimo rūšis – valstybinės kalbos nevartojimas viešuosiuose užrašuose.
Kitoje nuotraukoje (Gailių gatvėje) matome sveikintiną privačią iniciatyvą sumažinti šunų išmatų kiekį bendrojo naudojimo teritorijoje. Stovelis su gyvūnu, iš tolo panašiu į Rodezijos ridžbeką, pastebėtas ne nuosavame kieme, o už jo ribų, taigi viešojoje erdvėje. Tekstas lietuviškas, baigusieji bent keturias mokyklos klases kaipmat pastebės klaidą. Nustatome pažeidimo rūšį – netaisyklinga rašyba.
Taigi du pažeidimai: valstybinės kalbos nevartojimas ir netaisyklinga rašyba. Kas dar svarbu Kalbos inspekcijai? Ogi pažeidimo mastas ir galimas poveikis.
Didaktiškas šuns vaizdelis ir aiškinamasis užrašas rūpi tik nedidelės gatvelės gyventojams, jis aktualus tik savo šunų išmatų nesusirenkantiems kaimynams, neaptariamas portaluose ir feisbukuose, neskelbiamas užsienio žiniasklaidoje, nesukelia aistrų tarp pramogų verslo atstovų, nesupriešina visuomenės, dėl jo netykšta seilės Seimo nariams, komentatoriams ir Tėvynės Mylėtojams™ ir tėra labai menka tikimybė, kad šis užrašėlis sukels sumaištį, bruzdesį, liūdesį, dantų griežimą ir pokyčius lietuvių kalbos sistemoje. Todėl pagarbiai spjauname ant šio užrašo ir reaguosime tik gavę skundą raštu. Atleiskite, bet įstatymai įpareigoja...
„Open Beach“ – visai kas kita. Jis tapo lietuviškosios oikumenos centru, ideologinių batalijų lauku, meilės tėvynei kovų arena, prieš jį nublanksta Vilniaus miesto transporto kamščiai, nacionalinio stadiono griuvėsiai, tautos didvyrių atminimo lentelių šalinimas ir raudonoji šviesoforų banga savaitgaliais.
Kalbos inspekcijai nereaguoti į tokį užrašą būtų tas pats, kaip Mokesčių inspekcijai viešai ignoruoti kokio nors politiko pastangas slėpti nelegalias pajamas, aplinkos ministrui – numoti ranka į Kuršių marių teršimą. Po to kiekvienas rodytų Lukiškių kryptimi ir sakytų: tai ką, jiems galima, o mums ne?
Tai tokios tokelės. Daugiau nebevarginsiu painiais samprotavimais, juk ir taip viskas atrodo sudėtinga, ar ne? Nenusiminkite: net kai kurie Vilniaus universiteto filologai ir istorikai, turintys docentų ir profesorių laipsnius, to dar nesuprato ir, panašu, niekada nebesupras.
Valstybinės kalbos reikalais susirūpinęs asmuo klastingai paklaustų: o kodėl Inspekcija rodo iniciatyvą, privalomus nurodymus siuntinėja, nors miesto teritorijoje esančius viešuosius užrašus turėtų tikrinti savivaldybės kalbos tvarkytojos. Et jūs, naivuoliai, turbūt dar tikite, kad egzistuoja Kalėdų senelis? Mažos pelytės tik pasakose įveikia katiną – namo šeimininką.
Šioje dramoje yra dar viena sutrikusių žmonių kategorija – silpnai mokantieji anglų kalbą (ją tobulai moka tik Andrius Užkalnis, už tai jį mėgstu, perskaičiau visas knygas ir visus tekstus, už kuriuos nereikia mokėti) ir bijo garsiai ištarti „Open Beach“. Būkite geri, neskaitykite paraidžiui, nes turi skambėti maždaug taip: „eupen byč“, „č“ tarkite gana minkštai.
O jeigu nesiseka, nesijaudinkite: Garsi Kalbininkė™ yra išaiškinusi, kad bet kuris ištarimas yra taisyklingas, kad tarimo klaidų nebūna ir būti negali, o tik variacijos. Todėl antrąjį „Open Beach“ žodį drąsiai tarkite su trumpąja „i“ – „bič“, ir niekas jūsų nenubaus. Netikite: atsistokite prie šio dailaus užrašo, dešimt kartų visa gerkle surikite „eupen bič“ (stipriai kirčiuokite antrąjį žodį), ir jums nieko blogo nenutiks. Pakartokite tai su grupe draugų, patirkite Laisvę, kurią mums atnešė Nepriklausomybė.