Audrius Valotka. Kalbos kasdienybės. „Eurovizija“ iš kalbų varpinės

Nuo 1956 iki 1965 m. visi dainavo kaip norėjo, kol 1965 m. buvo nustatytas reikalavimas rinktis vieną iš oficialiųjų savo šalies kalbų. Klausytojų ausį glostė maltiečių ir airių, liuksemburgiečių ir vokiečių, slovėnų ir hebrajų kalbų tekstai. Tai truko iki 1973 m., o tada ribojimas buvo išbrauktas iš oficialių „Eurovizijos“ taisyklių. Dainininkai suskubo tuo pasinaudoti, pavyzdžiui, angliškai nuskambėjusi „Waterloo“ atnešė šlovę ABBA grupei 1974 metais.

Po kelerių metų permainų švytuoklė pasuko atgal, ir 1977 m. Europos transliuotojų sąjunga iš naujo įvedė oficialiosios kalbos reikalavimą. Tiesa, tais metais pritaikytos išimtys Vokietijai ir Belgijai, nes nacionalinės dainų atrankos procedūros jau buvo pažengusios per toli, kad būtų galima keisti angliškus tekstus. Taigi iki 1998 m. vienintelės šalys, kurioms leista dainuoti angliškai, buvo Airija, Malta ir Jungtinė Karalystė.

Kai kurios „Eurovizijos“ dainos – tikras poliglotų festivalis. Norvegų grupės „Bendik Singers“ 1973 m. daina „It’s Just a Game“ nepadarytų gėdos net Vilniaus universiteto Filologijos fakultetui, nes skambėjo anglų, prancūzų, ispanų, italų, olandų, vokiečių, airių, serbų, hebrajų, švedų ir norvegų kalbomis („seniausią“ Europos kalbą kažkodėl pamiršo!). Kas žino, ar ne šis naujasis Babelio bokštas įkvėpė Joną Paulių II sakyti urbi et orbi 50–60 kalbų? Iššūkį gražiam norvegų sumanymui po keturių dešimtmečių, 2012 m., metė bulgarė Sofi Marinova su daina Love Unlimited, kurios kalbų sąrašas irgi solidus – bulgarų, turkų, graikų, ispanų, serbų, prancūzų, čigonų, italų, azerbaidžaniečių, arabų ir anglų. Išties, meilei tinkamos visos kalbos.

Bet ir tai dar ne pabaiga. Jeigu jums nepakanka 6000–7000 Žemės planetos kalbų kalbelių, susikurkite naują, kaip tai padarė J. Tolkienas „Žiedų valdove“. 2003 m. Rygoje vykusiame konkurse Belgijos grupės „Urban Trad“ daina „Sanomi“ skambėjo nesama, susigalvota, kalba, o 2006 m. olandų „Amambanda“ dainavo mišriu, iš dalies anglišku ir iš dalies pramanytos kalbos, tekstu.

Malonu, kad „Eurovizijoje“ nepamirštamos ir regioninės kalbos. Mūsiškis „Strazdas“ 1999 m. skambėjo žemaitiškai. Pietų Estijos Viru dialektą girdėjome 2004 m. Estijai atstovavusioje dainoje „Tii“, kuri sulaukė daug komplimentų dėl „natūralaus kalbos skambumo“. Keliaudami per egzotiškų, mažųjų ir nykstančių kalbų sąrašą, „Eurovizijoje“ aptiktume bretonų, udmurtų, korsikiečių, Krymo totorių, sanskrito, japonų, amharų kalbas.

Nuo 1999 m. vėl pasukta liberalėjimo kryptimi, ir nuo tada „Eurovizijos“ scenoje – taip, taip – dominuoja anglų kalba. Statistika rodo neabejotiną koreliaciją tarp anglų kalbos ir pergalių derliaus, nes beveik pusė nugalėtojų per visą konkurso istoriją dainavo angliškai (34 nugalėtojai). Smarkiai atsilieka prancūzų (15), hebrajų, italų ir olandų (po 3), ispanų, norvegų, švedų ir vokiečių (po 2) kalbos, o toliau rikiuojasi po vieną nugalėtoją, dainavusį danų, Krymo totorių, portugalų, serbų ir ukrainiečių kalbomis.

Kad ryšys tarp pasirinktos kalbos ir „Eurovizijos“ pergalės yra priežastinis, dar reikėtų įrodyti, o štai anglų kalbos pasirinkimo priežastys daugmaž aiškios. Dainininkai nori, kad jų tekstus suprastų kuo platesnė auditorija (keistas pageidavimas, nes dažnai tekstai visiškai banalūs), o klausytojai nori suvokti, apie ką niūniuoja.

Patys britai su būdingu kuklumu primena, kad jų sala yra pasaulinė muzikos bamba, todėl ir kalbos pasirinkimas savaime suprantamas. Trečioji priežastis – pasaulinis anglų kalbos dominavimas. Ketvirtoji – paprasčiausias beždžioniavimas pagal principą „jeigu pernai lenktynes laimėjo geltonas automobilis, šiemet aš irgi renkuosi citrinos spalvą“. Tokį sėkmės gaudymą „Eurovizijoje“ matome jau seniai – ir ne vien kalbos pasirinkimu. Pavyzdys – šiųmetė „Subwoolfer“ scenografija, kurios spalviniai ir choreografiniai sprendimai labai jau primena „The Roop“.

Nuo 2005 m. daugiau pagarbos parodyta ir tiems, kurie negirdi garso ir melodijos, bet nori žinoti dainos tekstą. Tais metais latviai pirmieji vertė dainos tekstą į gestų kalbą. Vėliau šią gražią idėją pratęsė ir lenkai, ir mūsų Evelina Sašenko su „C'est ma vie“.

Išgirsti „Eurovizijos“ kalbų įvairovę galite „Youtube“ pateikę paiešką „Eurovision languages“. Bet panašu, kad taisyklės perrašomos – 2021 m. pirmą sykį nuo 1995 m. visos trys geriausios dainos skambėjo nacionalinėmis – italų ir prancūzų – kalbomis.

Monika, ar papildysi šį sąrašą?