Padaugėjo ir Rusijos piliečių – 16 179, pusė jų yra nuolatiniai Lietuvos gyventojai. Įtaką Lietuvoje gyvenančių užsieniečių skaičiaus gausėjimui daro ir gerokai mažesnės grupės, pavyzdžiui, Kirgizijos piliečių grupė šiemet pagausėjo daugiau nei dusyk – nuo 1960 metų pradžioje iki 4172 kirgizų rugsėjo mėnesį,
Uzbekistano piliečių – nuo 1834 šių metų pradžioje iki 4141 rugsėjį. Lietuvoje gyvena daugiau kaip 3 tūkstančiai Tadžikistano piliečių, daugiau kaip po 2 tūkstančius – azerbaidžaniečių ir kazachų, beveik 2 tūkstančiai kartvelų, šiek tiek mažiau moldavų. Dažniausiai visi jie kalba rusų kalba.
Lietuvos Respublikos Vyriausybė karo pabėgėliams iš Ukrainos sudarė išskirtines sąlygas – dvejus metus jie gali be ribojimų dirbti ten, kur būtina mokėti lietuvių kalbą. Ko gero, išskyrus Islandiją, kurioje šis terminas yra treji metai, geresnių sąlygų sunku rasti visoje Europoje. Tiesa, kaimyninėje Lenkijoje nenustatyta reikalavimų mokėti valstybinę kalbą, nes manoma, kad dėl kalbų panašumo ukrainiečiai greitai prakalba lenkiškai. Vis dėlto niekas negalėtų įsivaizduoti, kad netgi ukrainiečiai, nemokėdami lenkiškai, galėtų dirbti srityse, kuriose būtina kalbėti valstybine kalba.
Daugumoje Vakarų Europos valstybių karo pabėgėliams iš Ukrainos siūlomi trumpi kalbos kursai, ir tik išlaikiusieji valstybinės kalbos egzaminą gali dirbti aptarnavimo srityse, juo labiau gydymo ar mokymo įstaigose.
Baltijos šalių praktika priimant ir integruojant pabėgėlius iš Ukrainos panaši. Estijoje Ukrainos piliečiai sudaro ne mažiau nei 2,5 procento Estijos gyventojų. Visi darbuotojai estų kalbą privalo mokėti B1 lygiu. Reikalavimas nustatytas vadovaujantis Kalbos įstatymu, siekiant užtikrinti, kad vartotojai ar klientai gautų informaciją ir paslaugas estų kalba.
Jeigu įmonėje dirba karo pabėgėlis iš Ukrainos, informavimas ir aptarnavimas estų kalba turi būti užtikrinamas darbo organizavimo priemonėmis, nes vartotojas turi teisę į informaciją ir aptarnavimą estų kalba, nesvarbu, kokia darbuotojo pilietybė ar statusas.
Kalbos tarnyba iš pradžių tik konsultuoja karo pabėgėlius ir iš karto nenurodo įgyti reikiamą kalbos lygį. Jeigu karo pabėgėlis po metų vis dar gyvens Estijoje, jam toks nurodymas bus pateiktas, atsižvelgiant į laiką, reikalingą įgyti reikiamam kalbos lygiui. Praėjusių metų pabaigoje Estijos Kalbos tarnybos vadovas Ilmaras Tomuskas yra pareiškęs, kad ukrainiečiams, norintiems dirbti aptarnavimo srityje, bet neišmokusiems estų kalbos, bus nurodoma jos mokytis, tam suteikiant metus, o paskui jau gali būti taikomos ir baudos.
Panaši valstybinės kalbos reikalavimų tvarka, taikoma Ukrainos karo pabėgėliams, galioja ir Latvijoje. Nuo Rusijos karo pradžios ši šalis suteikė prieglobstį ne mažiau kaip 43 tūkst. Ukrainos piliečių. Latvijos valstybinės užimtumo tarnybos duomenimis, dirbti Latvijoje pasiliko maždaug 37 proc. ukrainiečių, darbo ieškojusių per darbo biržą. Kaip teigia Latvijos kultūros ministerija, ukrainiečiams suteikiama galimybė nemokamai mokytis latvių kalbos, dabar daugiau dėmesio jau skiriamas tolesniems gyvenimo šioje valstybėje poreikiams, siekiant integruoti į vietines bendruomenes.
Kokios kalbos politikos imigrantų atžvilgiu turėtų laikytis Lietuva? Kaip rodo „Baltijos tyrimų“ apklausa, Lietuvos piliečių požiūris aiškus: 81 proc. gyventojų mano, kad paslaugas teikiantys užsieniečiai turi kalbėti lietuviškai.
Tolerantiški ir išsilavinę lietuviai uoliai gaivina rusų kalbos įgūdžius, bet vertėtų atkreipti dėmesį į šių metų balandžio 17 dieną Seimo Švietimo ir mokslo komiteto surengtos diskusijos išvadas, o jos nedžiugina:
- Dažnai lietuvių kalbos kursai nepasiekia visų norinčių mokytis; kalbos kursai nėra tęstiniai, t. y. ne visiems pakankami siekiant dirbti aukštesnės kvalifikacijos darbus.
- Užimtumo tarnyba gali finansuoti tik vienus kursus vienam žmogui.
- Iš 800 tūkst. eurų, kuriuos Vyriausybė 2022 m. skyrė savivaldybėms lietuvių kalbos mokymui, 300 tūkst. liko nepanaudota; Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetai turi ir metodikas, ir mokytojus, sugebančius mokyti lietuvių kaip užsienio kalbos, tačiau tam neskiriama pakankamo finansavimo.
- Stinga lyderystės.
Dar liūdnesnį vaizdą atskleidė Valstybės kontrolės ataskaita „Pagalba pabėgėliams, jų socialinė integracija“, paskelbta birželį. Ataskaitos tekstas skamba kaip nepabaigiama nelaimių virtinė:
- Nenumatyta, kas ir kaip turi organizuoti lietuvių kalbos mokymą laikinąją apsaugą gavusiems asmenims.
- Užimtumo tarnyboje lietuvių kalbos 2022 metais mokėsi tik 93 ukrainiečiai.
- Kursai nepritaikyti vyresnio amžiaus žmonėms.
- Lietuvių kalbos kursai nėra pakankami, kad prieglobsčio gavėjai pasiruoštų savarankiškam gyvenimui.
- Trūksta kvalifikuotų mokytojų, kursai nepritaikyti individualiems poreikiams.
- Lietuvių kalbos kursų nelankymas – viena sąlygų nutraukti integracijos procesą, tačiau Pabėgėlių priėmimo centras stengiasi to nedaryti, nes iškiltų prieglobsčio gavėjų socialinės atskirties ir dar mažiau sėkmingos integracijos rizika.
- Nevertinamas prieglobsčio gavėjų lietuvių kalbos mokymo efektyvumas.
- Užsieniečiai dėl lietuvių kalbos barjero dirba žemesnės kvalifikacijos ir lietuvių kalbos nereikalaujančius darbus.
Kol kas jie daug noriau mokosi anglų kalbos. Ar dėl to turėtume džiaugtis? O gal vis dėlto užsieniečiai, mokantys vien tik rusų kalbą, Lietuvoje turėtų jausti kalbinį barjerą, kol nepramoks lietuviškai? Vilniaus gatvėse rusakalbių užkalbinti lietuviai iš karto atsako rusų kalba, juk mūsų šalyje įprasta visus priimti svetingai, ypač jeigu kam nors reikia pagalbos. Viskas atrodo paprasta ir aišku, tik kyla klausimas: kaip galėjo atsitikti, kad lietuviai, nuoširdžiai palaikantys ukrainiečius ir jų kultūrą, neprieštarauja, kad būtų taip gausiai vartojama okupantų kalba?
Karas baigsis. Kas toliau? Kalbos inspekcijai pasidomėjus, ar turi planų iš Lietuvos vykti į Vakarų Europą, ukrainiečiai buvo atviri: rinktis mūsų šalį juos paskatino išskirtinės nuolaidos dėl valstybinės kalbos mokėjimo. Dalis karo pabėgėlių Lietuvoje pradėjo dirbti paslaugų teikimo, aptarnavimo srityse, netgi valstybės tarnyboje. To, kad reikalavimo mokėti lietuvių kalbą nebus tik dvejus metus, paskui teks šią kalbą išmokti, karo pradžioje dažnas nežinojo ar nekreipė į tai dėmesio. O gal tikėjosi ilgai neužsibūti ir grįžti į savo tėvynę.
Šių metų birželį Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitetas pritarė Užimtumo įstatymo pataisoms, kuriomis siūloma užsieniečiams sudaryti galimybes mokytis valstybinės lietuvių kalbos, neatsižvelgiant į leidimo gyventi Lietuvoje terminą, Seimas šį nutarimą priėmė. Tai svarbus įstatymo pakeitimas, nes anksčiau turimas leidimas gyventi Lietuvoje, galiojantis vienus metus, dažnam užsieniečiui užkirsdavo kelią pasinaudoti nemokamomis lietuvių kalbos mokymosi galimybėmis.
Rusų kalbos invazija Lietuvoje nėra tik Ukrainos karo pabėgėlių klausimas, situacija daug platesnė ir rimtesnė. Iš politikų tikimasi, kad problemos nebus ignoruojamos arba iš viso neigiamos, sprendimai nebus nukeliami į neapibrėžtą ateitį, kaltinant tuos, kurie atkreipė dėmesį į nepadarytus darbus.
Ar esame nejautrūs ir neempatiški, kad tikimės pagarbos mūsų valstybinei kalbai, supratingumo, kurį patys taip uoliai demonstravome nuo karo pradžios? Kokį įsivaizduojame kalbinį Lietuvos kraštovaizdį po 5 ar 15 metų? Kokia kalba bus šnekama su mūsų vaikais mokyklose? Ar tai bus taisyklinga lietuvių, ar iš viso svetimos šalies kalba, o gal puskalbė, prikaišiota svetimų kalbų žodžių, kaip Kalbos inspekcijos gautame skunde iš vaikų darželio: „Vaikai, imam grabli ir lopaty, einam į lauką“.
