Kalbos politiką dažniausiai suvokiame kaip valstybės priimamus sprendimus dėl kalbos statuso, vartojimo sričių ir kalbos vartotojų teisių.
Tačiau ji veikia ne tik viešojoje erdvėje ir viešajame gyvenime – juk dar yra šeimos, religinių bendruomenių ir tautinių bendrijų kalbos politika, į kurią valstybė nesikiša. Įmonių kalbos politika, kurią iliustravome Vilniaus savivaldybės pavyzdžiu, balansuoja tarp reguliavimo ir „kalbinės savivaldos“.
Svarbi pastarųjų dešimtmečių tendencija yra anglų kalbos skverbimasis ne tik į akademines publikacijas ir dėstymą, reklamą ir technologijas – anglų kalba tampa universalia verslo kalba. Lietuva – ne išimtis.
Keliose valstybėse veikiančios advokatų kontoros, draudimo bendrovės, bankai, inžinerinės, logistikos įmonės dėl veiklos pobūdžio turi susikalbėti, tam dažniausiai pasirenkama anglų kalba. Tai ne tik palengvina daugumą darbo procesų, bet ir motyvuoja darbuotojus: laisvai bendraudami svetima kalba, jie labiau pasitiki savimi, sėkmingiau susidoroja su užduotimis ir lengviau kyla karjeros laiptais. Vis dėlto anglų kalbos įsigalėjimas verčia sunerimti kalbos politikos planuotojus.
Prancūzijos patirtis
Prancūzams daugiausia susirūpinimo ir neaiškumų kelia būtent įmonių darbo kalba. Anglų kalbõs kaip neutralios bendravimo priemonės pasirinkimas yra pragmatiškas, ne ideologinis, nes anglų kalba tenkina lingua franca poreikį bendrauti su užsienio partneriais: klientais, tiekėjais, įmonių filialais. Prancūzų įmonė, bendradarbiaujanti su Vokietijos partneriu, teoriškai gali pasirinkti bendrauti prancūzų, vokiečių arba anglų kalbomis, svarsto Žeromas Soljė (Jérôme Saulière) studijoje „Įmonės kalba: akloji kalbos politikos zona? Apmąstymai apie Prancūzijos Tubono įstatymą“. Galimas visų šių kalbų derinys, tačiau kyla problemų, jei nepasirenkama oficiali, sutarimu pagrįsta, kalba, nes darbuotojas galėtų gauti dokumentą ta kalba, kurios nemoka.
Prancūzijoje galioja Tubono įstatymas (pranc. Loi Toubon), pavadintas jo autoriaus buvusio kultūros ministro Žako Tubono vardu. Jis priimtas 1994 metais kaip reakcija į augantį anglų kalbos vartojimą reklamoje ir kitose srityse. Įstatymas nurodo prancūzų kalbą privalomai vartoti oficialiuose vyriausybės leidiniuose, visose reklamose, visose darbo vietose, komercinėse sutartyse, valstybės finansuojamose mokyklose ir pan.
Taikant Tubono įstatymo reikalavimus įmonių darbo kalbai, pagrindiniu argumentu tapo darbuotojų ir vartotojų sauga. Norint parodyti galimai žalingą užsienio kalbos vartojimo poveikį saugumui, dažnai minimas tragiškas atvejis vienoje Rytų Prancūzijos ligoninėje, kurios personalas neteisingai suprato programinės įrangos instrukciją anglų kalba, dėl to įvyko nelaimingas atsitikimas.
Pavyzdys rodo, kad užsienio kalbos vartojimas gali pakenkti darbuotojo saugai darbe (šiuo atveju ir klientų / pacientų saugumui). Kita dažnai minima teisinė byla nušviečia šią temą iš kitos pusės. Prancūzijos oro bendrovės „Air France“ pilotai turėjo naudotis skrydžio mokymo žinynais anglų kalba, tai pakenkė skrydžio saugai, bet Paryžiaus Apeliacinio teismo nuosprendžio argumentas buvo toks, kad „[oro transporto] tarptautinis pobūdis yra susijęs su bendros kalbos vartojimu“, vertimas į prancūzų kalbą būtų trukdęs Europos skrydžių saugos agentūrai.
Nuosprendyje pabrėžiama, kad orlaivių prietaisų įvertinimas reikalauja vartoti anglų kalbą, suprasti anglų kalba parašytus techninius vadovus. Panašų sprendimą prieš ketverius metus priėmė ir mūsų Kalbos inspekcija, nereikalavusi versti civilinės aviacijos dokumentacijos į lietuvių kalbą.
Prancūzijoje vartotojų apsaugos tarnyba rūpinasi, kad įmonės visus su gaminiais susijusius dokumentus, įskaitant reklamas, išverstų į prancūzų kalbą. Vartotojams ramiau, kai prekės ir paslaugos reklamuojamos ir ženklinamos prancūziškai. Tik angliškai ženklinamas ir šia kalba reklamuojamas produktas Prancūzijoje tikriausiai nebus parduotas. Tačiau pačioms įmonėms dažnai neaišku, kiek toks teisiškai reikalaujamas vertimas yra naudingas, juk nevertėtų pamiršti: anglų kalba, suvokiama kaip šiuolaikiška, jaunatviška, madinga, šias savybes perkelia į parduodamus produktus.
Anglų kalbos įsigalėjimo priešininkai kaip argumentą pateikia diskriminaciją. Teigiama, kad reikalavimas darbuotojui vartoti ne valstybinę, o anglų kalbą diskriminuoja tuos, kurie tos kalbos nemoka. Tačiau nelengva atskirti pareigoms reikalingus įgūdžius ir nepateisinamus reikalavimus, susijusius su diskriminacija. Viena vertus, kalba – kaip ir lytis – yra asmens tapatybės dalis; kita vertus, kalbos galima išmokti – kaip ir bet kurio įgūdžio. Viskas priklauso nuo pareigų, kurias ketinama eiti.
Tubono įstatyme pabrėžiama „teisė į prancūzų kalbą“, motyvuojant, kad darbas užsienio kalba kelia stresą, nuovargį ir vadinamąjį „kalbinį nesaugumą“.
Tokio argumento kritikai atsako, kad gera savijauta darbe yra svarbu, bet ar valstybė gali uždrausti gamybą šalia surinkimo linijos, pasiteisinusi, kad tai bloga sistema, sukelianti stresą ir darbo nesaugumą darbuotojams? Tai jau profesinių sąjungų veiklos objektas.
Anglų kalbos hegemonija įmonėse veikia nacionalines kalbas. Šalyje, kurioje anglų kalbos mokėjimas yra dažna sąlyga norint įsidarbinti, studentai linkę pasirinkti anglų kalbą savo mokymo programoje. Švietimo sistema, pagrindinis kalbos politikos svertas, gali pasiūlyti daugybę kalbų, tačiau vargu, ar galima sutrukdyti studentams mokytis anglų kalbos, jeigu jie to nori ir jiems to reikia.
Minėtoje Žeromo Soljė studijoje išdėstyti argumentai ir jų analizė rodo, kad įmonės turėtų būti atsakingos už prisiimtą kalbą, bet negali būti verčiamos atsisakyti anglų kalbos. Tokia prievartos priemonė kaip Tubono įstatymas demokratinėje valstybėje negali būti įgyvendinama griežtai, nepažeidžiant privačių laisvių.
Studijoje daroma išvada, kad galima suderinti verslo interesus ir valstybinės kalbos politiką. Įmonės vadovams reikia pragmatiškų sprendimų, jų negalima kaltinti dėl to, kad prisitaiko prie esamų aplinkybių, juo labiau kai prisitaikymas gali būti išgyvenimo sąlyga. Tačiau kalbų įvairovė turėtų būti vertinama socialiniu požiūriu.
Verslas gauna sociolingvistinį atsaką, tik tiesiog to dar nesuvokia. Įmonės turėtų pačios prisiimti atsakomybę už kalbos klausimus, o ne būti verčiamos aklai laikytis teisės aktų. Tokį požiūrį, paremtą tyrimais ir pagrįstą suinteresuotų šalių dalyvavimu, siūloma vadinti sociolingvistine įmonių atsakomybe.
Lietuvos įmonių kalbos politika
Pagal Valstybinės kalbos įstatymą, visos Lietuvoje veikiančios įstaigos ir įmonės raštvedybą, apskaitos, atskaitomybės, finansinius bei techninius dokumentus tvarko valstybine kalba, gyventojų aptarnavimas taip pat turi vykti valstybine kalba.
Informacijos kitomis kalbomis pateikimas nustatytas 1995 m. Prezidento pasirašytame įstatyme „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo įgyvendinimo“. Tiesa, Visagino atominės elektrinės dokumentuose leidžiama vartoti Tarptautinės atominės energijos agentūros (TATENA) nustatytas kalbas, išskyrus viešojo administravimo subjektų priimtus administracinius sprendimus. Kai dokumentai teikiami valstybinį reglamentavimą ir priežiūrą atliekančioms institucijoms, susirašinėjama valstybine kalba, o pridedami dokumentai gali būti pateikti viena iš TATENA oficialiųjų kalbų. Valstybinės institucijos reikalavimu privaloma pateikti pridedamų dokumentų vertimus į lietuvių kalbą.
Kalbos reikalavimai valstybės sektoriuje gerokai griežtesni. Čia neoficiali bendravimo kalba nenustatyta, bet išorinės komunikacijos ir rašto kalbos vartojimas griežtai reglamentuotas. Tai svarbu siekiant užtikrinti, kad klientų aptarnavimas, finansinių ir teisinių dokumentų pateikimas, įstaigų susirašinėjimas vyktų valstybine kalba, taip pat svarbūs socialiniai aspektai – darbuotojai turi suprasti, kokios atsakomybės iš jų bus reikalaujama pasirašant sutartis, darbo saugos taisykles ar darbų atlikimo aktus. Netgi savivaldybėse, kuriose daugumą gyventojų sudaro kitakalbiai, posėdžiai privalo vykti lietuvių kalba.
Kas kita yra verslo įmonės. Nemažai jų dirba su užsienio rinkomis, kai kurios yra užsienio įmonių filialai. Profesionalumo siekiančioms įmonėms svarbu nepamiršti, kad kalba – tai verslo kultūra. Tarptautinių įmonių vadovai tikisi, kad darbuotojai mokės daugiau nei vieną užsienio kalbą, o sprendimas, į kurias kalbas konkreti įmonė turėtų investuoti, priklauso nuo to, kokiose rinkose ji veikia.
Jeigu kalba tampa pagrindine kliūtimi, tokius barjerus stengiamasi sumažinti įmonės viduje. Labai populiarus šios problemos sprendimas yra reikalauti iš darbuotojų mokėti užsienio kalbą, vidinei komunikacijai renkantis anglų kalbą.
Kaip rodo 2011 metais paskelbtas Vilniaus universiteto profesorės Meilutės Ramonienės tyrimas „Kalbų vartojimas darbe didžiuosiuose Lietuvos miestuose“, Lietuvos darbo kalbos tuo metu rodė gana tvirtas valstybinės kalbos pozicijas, netgi beveik visi jauno amžiaus nelietuvių tautybės žmonės darbe vartojo lietuvių kalbą.
Reikėtų naujų tyrimų, bet akivaizdu, kad didmiesčių darbo aplinkoje vienõs kalbõs nepakanka. Darbe gana dažnai kalbama rusiškai, jos neretai prireikia ne tik bendraujant su klientais, bet ir su kolegomis. Dauguma anglu kalbos vartotojų yra jauni žmonės, turintys geresnį išsilavinimą, gaunantys aukštesnes pajamas, tai leidžia prognozuoti kylančią anglų kalbos ekonominę vertę ir didesnį jos poreikį darbo aplinkoje.
Dažniausiai Lietuvos įmonių darbuotojai kalba angliškai, rusiškai, rečiau – vokiškai, ispaniškai, prancūziškai, interneto svetainės beveik visada verčiamos tik į anglų kalbą. Nors ir nesmarkiai, kalbų populiarumas kinta – pirmojoje vietoje vis dar išlieka anglų kalba, tačiau, Lietuvai pradėjus glaudžiau bendradarbiauti su Skandinavija, paklausi tapo ir norvegų kalba.
