aA
Pro laiko properšas skaidrias
regėjau profilį neaiškų
lyg primirštas avantiūras,
kurios linksmai kažką sutraiškė
(Donaldas Kajokas „Lapkritis veidrodyje“, V., 1985, p.6)
Arūnas Spraunius
Arūnas Spraunius
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)
„svarbiau ne donskis, o radzis, papai, realybes sou ir koks dar pinigu lietus yra geris.“

(Ištrauka iš interneto komentaro DELFI; rašyba ir stilius netaisyti)

Veikiausiai, tai – tarpulaikio fenomenas su visais pereinamojo laikotarpio dramaturgijos elementais. Neprilygstamas sumaišties žavesys. Turint laiko, dar ir dabar galima smagintis iš didžiausio šalies dienraščio kokiais 1992-aisiais siūlytų „privalomų“ baltų kojinaičių prie juodų pusbačių vyrukams kaip neišvengiamo „aukštojo stiliaus“ aksesuaro. Ar kokį dešimtmetį viešą eterį minkiusių „muzikantų“ (dažniausiai, bet ne vien, sietinų su pageidavimų koncertų žanru; tiesą sakant, ir tebepaminkančių).

Bet tokios yra augimo ligos. Tiesa, ne visiems pasibaigiančios sėkmingai – niekas kol kas nemato reikalo prisiminti tų „neveržlių“, tylių estetų, kurie šios gyvenimo šventės neatlaikė. O ir ne vienam „atlaikiusiam“ tas kainavo (visomis prasmėmis) daug litrų alkoholio ar kitų substancijų, matuotinų jau nebe litrais, bet subtilesniais svorio matais.

Kita vertus, postmodernus būvis – tai toks nesibaigiantis „pereinamasis laikas“, kai kiekvieną akimirką privalai būti budrus ir gerai nusiteikęs. Nes nežinia, ko galima tikėtis iš šviesaus rytojaus, o valdo vis tiek optimistai. Todėl ir vidutinio amžiaus piliečiams savo automobiliuose geriau energingai linksėti galvą poindustrinių „gabalų“ ritmu. Geriausia nenustoti energingai linksėti ir ne automobilyje – ką žinai...

Bet dabar jau ima veikti įprastieji savivokos mechanizmai. Pirmi, kaip ir pridera, perspektyvias sritis savo kailiu kilniaširdiškai išmėgina VIP, jau paskui dovanodami dar vieną „turinį“ visiems. Tiesa, reikalas tas, kad naujų „turinių“, galima sakyti, neliko, vien koveriai, todėl kol kas kilniaširdiškai „dovanojama“ (suprekinama ir „suliaudinama“) „žvaigždės“ institucija. Arba prekės ženklas, tarkime, menininko. Stebėdamas postmodernistinius vaizduojamojo meno žaidimus, amerikiečių menotyrininkas Jedas Perlas daro išvadą, kad dabartiniai muziejai tėra prekės ženklai, sukurti prekės ženklams laikyti. Iš tiesų tai – universalus būvis, įveikiantis beveik bet kokią geografiją (neaktualus gal tik beveik aklinai užsidariusiai Šiaurės Korėjai, bet ten ir valgyti nelabai yra ko).

Prekės ženklas privalo priblokšti. Prašom, be problemų. Pakako Olegui Kulikui „konceptualiai“ įkąsti Švedijos mokslų akademijos nariui, ir – prašom, pelnė nuosavą galeriją Niujorke. Esama ir kur kas ryžtingesnių rinkodaros atvejų: Andreso Serrano darbe "Kristus šlapime" Kristaus skulptūra buvo patalpinta menininko šlapime. Rinkodaros požiūriu, Vincentas van Gogas aiškiai nelaiku nusipjovė ausį. Kita vertus, tos pačios rinkodaros požiūriu, nusipjovė, kai galėjo: geriau anksčiau negu niekad.

Tokiame svaigiame kontekste labiau tradiciškai linkusiam mąstyti žmogui vis dėlto randasi problemų dėl sąvokų, ypač turint galvoje aplinkybę, kad žiniasklaidoje nuolat eskaluojamos lenktynės dėl dar gyvo menininko kūrinio pardavimo kainos rekordo. Neoficialus rekordas (kūrinys pirktas ne aukcione) lyg ir priklauso Damieno Hirsto darbui "Vardan Dievo meilės". Žmogaus kaukolė, inskrustuota 8601 deimantu, buvo prakalta už 50 milijonų svarų sterlingų nežinomai investuotojų grupei.

Mūsų krašte horizontalusis skonio diskursas skleidžiasi su visomis sodietiškam gyvenimo būdui būdingomis pasekmėmis. Chosė Ortegos Y Gaseto „Masių maišto“ lietuviška koverio versija turi savito žavesio. Gali būti, tai susiję su nenumaldomu mūsų perfekcionizmu ir šūkiu susitvarkyti. „...būk kaip žmogus,“ – reikliai, įtaigiai sako tau viešoji nuomonė, ir nevalingai susigūži. Gyvenimo būdas „visu rimtumu“, energingai terpiamas į vartotojiškai visuomenei būdiną egocentrizmą.

Popžvaigždė, eteryje šnekanti vis dėlto niekus, iš realybės šou į žiniasklaidą deleguotas „tigras“ savo nelabai civilizuotam egocentrizmui transliuoti ar per Mokslo ir žinių šventės neoficialią dalį pagal kurį nors „Balių“ ar „...kas nešokinės, kas nešokinės, kas nešokinės, tas p---deras...“ svaigiai trypiantys pedagogai – tai ne vien komiškos ar įprastos mūsų gyvenimo apraiškos. Energingai, visu rimtumu besiskleidžiančios kasdienybės potekstėje – tai ir mūsų istorija, nacionalinis charakteris, jei norite. Būti prekės ženklu irgi reikia mokytis – stropiai, iki išsekimo, be jokių ten ironiškų nukrypimų.

Tokia tad universali schema su nacionalinio būdo recidyvais. Ta pati retorinė ekvilibristika ir gausybė žavingos demagogijos. „...dar nepakankamai praturtėjome, kad nedirbtume sekmadieniais...“; „...uždrausti parduoti alkoholį po 22 valandos nėra prasmės...“ Čia kažkur turėtų būti tai, kas vadinama socialiai atsakinga laikysena, ketvirtuoju verslo socialinės atsakomybės lygmeniu, kai pelnas gaunamas iš sėkmingo visuomenės gyvenimo. Palaukit – o nafig?

Atsipalaidavus (praradus budrumą) galima kalbėti apie tokią kai kuriuos vis dėlto vežančią situaciją, akimirkas, kai yra žavu, ir tiek. Nesuinteresuotai ir be geranoriškų viešųjų ryšių pastangų. Graikai turėjo tokį navatną žodelį katarsis (gr. katharsis – apvalymas, taurinimas), kuris dar ir modernizmo laikais vartotas estetiniams išgyvenimams apibūdinti. Tiesa, jau praėjusiame amžiuje estetikai teko leistis į nieko gero jai nežadančią konkurenciją su psichoanalitinėmis variacijomis.

Žaismingų dalykų vis dėlto nutinka nuolat, taip pat ir viešojoje erdvėje (tarkime, britų televizijos siurrealistinio humoro šou „Big Train“; arba lietuvių menininko Algio Griškevičiaus skulptūra „Žiogas“ ant namo sienos Vilniuje, Konstitucijos pr. 23). Bet vėlgi, mums, visu rimtumu užsiėmusiems savo rimtais įvaizdžiais visi tie niekai – nafig? Be to, mums ir paprasčiau, visokie katarsiai šiaip jau nėra mūsų reikalas. Jūs tik pakankamai sumokėkite, ir mes oi kaip būsime sukrėsti. Dar ir kaip.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Sunkumai užgriuvo ir stambias įmones: darbuotojai išeina, o naujus rasti sudėtinga

Panevėžyje nedarbas auga drastiškai. Per pastarąjį mėnesį bedarbių gretas papildė daugiau...

Panevėžio kunigas atviras: išmaldų prašytojams ne maisto reikia, o svaigalų (102)

Prie prekybos centrų ar bažnyčių šventoriuose su ištiesta ranka stovintys varguoliai dėkoja už...

Septyniolikmetės Emilijos mama papasakojo apie siaubą, kai dukra vos nemirė nuo COVID-19 ligos (268)

„Mano vaikui nutiko blogiausia, kas galėjo, bet laimei ji papuolė į geriausias rankas“, –...

Paulius Jurkevičius. Komendantės valanda – štai Kalėdų dovana Lietuvai! (51)

Čia, mielieji, jums ne kovidinių kaukių balius! Ne teatrų užrakinimai ar restoranų pasiūlymai...

Susirgimo rekordai negąsdina: Klaipėdoje prie eglutės renkasi smalsuoliai (130)

Klaipėdoje per eglutės įžiebimą nušvito ir įspūdinga Šiaurinė žvaigždė. Tiesa, tie, kurie...

Raseinių rajone per tragišką avariją žuvo vyras (4)

Raseinių rajone nuo kelio nulėkus automobiliui žuvo vyras.

Egzistuoja tik vienas žmogus, į kurį pataikė meteoritas: rimtesnės bėdos prasidėjo kur kas vėliau (2)

Vadinamasis Hodges meteoritas sukėlė problemų moteriai, į kurią pataikė, bet atnešė turtus...

Vytautas Jokubauskas | D+

Po pažeminimo draugiškoje Europos valstybėje Kremlius taip lengvai neatleis: galima tikėtis keršto (2)

Kremlius buvo įpratęs Kišiniove jaustis tarsi savo paties kieme. Kadenciją baigiantis...

Vilniuje į gaisrą iškviesti ugniagesiai, pranešta, kad namas dega atvira liepsna (40)

Vilniuje šeštadienį į Dvariškių gatvę išskubėjo gausios ugniagesių pajėgos. Pranešta, kad...