A.Šliogeris: mergaitėms – mezgimo vadovėlis, vaikinams – Plutarchas

Kultūros gyvenimo žurnalo „Pašvaistė“ redakcijoje svečiavosi žinomas Lietuvos filosofas Arvydas Šliogeris. Jaunieji žurnalo bendradarbiai bandė paklausinėti apie jaunimo problemas.

Vilius Bartninkas: Gal galėtume pakalbėt apie dabartinio jaunimo problemas. Kaip jį auklėti, kad išaugtų žmonėmis?

Arvydas Šliogeris: Kaip auklėti jaunimą? Na, pirmiausia prisiminkime Antiką. Ten niekas nieko neauklėjo. Tarkim, koks išminčius paimdavo vaikelį ir nusivesdavo į senatą. O toliau manykis pats. Jie visiškai nesirūpino jaunimu. Jeigu kas nors ir auklėja žmogų, tai tik pavyzdys. Jeigu jūs neturit pavyzdžio, na, tarkim, tėvų, draugų, mokytojų, tai nėra auklėjimas, tuomet tai – tik deklaracija, tik totalitarinis minkymasis. Tuomet nėra jokios jaunimo problemos. Jeigu aš keliu tokią problemą, tuomet aš žiūriu į jus kaip į kokį molį, o į save – kaip kokį skulptorių ir lipdau iš jūsų, ką noriu. O pavyzdys visada yra ideologas – tai žinome iš graikų pavyzdžių. Mūsų bėda, kad mes neturim pavyzdžių. Tai aš žinau iš savo gyvenimo, iš savo vaikystės: nei tėvas negalėjo būti man pavyzdys, nei mokytojas.

Audronė Daugnorienė: Nejaugi taip nė vienas?

Arvydas Šliogeris: Nė vienas.

Andrius Konickis: Gal kas iš senesnių kartų: Dantė, Platonas...

Arvydas Šliogeris: Mano pavyzdžiai buvo iš literatūros. Tėvas mokė mane skaityt nuo ketverių metų. Mokė skaityt iš Homero „Odisėjo“, paskui Plutarcho. Tai va, matot, viskas šiam pasauly atsiranda iš nieko. Lieka tik belaikiai dalykai: Periklis, Epaminondas yra belaikiai dalykai. Kartą Elena Tervidytė, „Dialogo“ redaktorė, paklausė manęs: „Ką tu parekomenduotum mokykloms?“ Aš atsakiau labai paprastai: „Mergaitėms – mezgimo vadovėlis, vaikinams – Plutarchas.“ Nes Plutarchas auklėjo ištisas Vakarų Europos kartas. Ir auklėjo pavyzdžiais.

Audronė Daugnorienė: Kodėl mergaitėms tik mezgimo vadovėlis?

Arvydas Šliogeris: Aš pajuokavau. Bet dėl berniukų – nė kiek nejuokauju. O apskritai man siaubą kelią lyčių niveliacija. Man absoliučiai nesuprantamas dalykas, kai mergaitė ar moteris sulyginama su berniuku ar vyru. Tai sunaikina vyre jo pranašumus, o mergaitėje tai, kas yra jos pranašumai. Ir baisu, kad sugeba sunaikint. Pažiūrėkit, kiek dabar iškrypėlių. Aš nepripažįstu jokių gėjų ar feminisčių. Jūs tik pagalvokit, kas yra feministė?! Ką tai reiškia, kai moteris nenori būti moterim?.. Na, tarkim aš nenorėčiau būti vyru. Aš noriu būti vyras. Man patinka būti vyru. Pavyzdžiui, mano mėgstamas mąstytojas Baudrillard‘as sako: „Vyras ir moteris yra atkeliavę iš skirtingų planetų: vyras – iš Marso, o moteris – iš Veneros. Ir tai, kad jie susitiko yra didžiulis stebuklas.“ Tai kam tą vargšę moterį versti skaityti Plutarchą? Juk ten vien vyrų biografijos – vyriškumo pavyzdžiai.
Tad jeigu aš pripažinčiau auklėjimą, tai tik pavyzdžiu. Jeigu gyvųjų nėra, kaip, tarkim, Marijos žemėje, tada per tekstus, sakykim, Homero ar Plutarcho...

<...>

Auklėjimas visada vyksta tiesioginiame bendravime. Kai turi pavyzdį, kurį nori mėgdžiot. O kas dabar auklėja tete-a-tete? Kompiuteriai dabar auklėja. Beje, mane dabar irgi auklėja. Mano buvusi studentė sako man: „Šitas straipsnis ne mokslinis, nepatenka į šventą sąrašą. (Yra toks sąrašas.) Rašyk taip, kad man patiktų.“ Anksčiau bolševikai auklėjo, dabar – trispalviai bolševikai, kaip aš juos vadinu. Jūs tik įsivaizduokit, ateina koks nors valdininkėlis ir aiškina man, kaip paskaitas skaityt. Metodika! Arba kaip straipsnius rašyt – trečdalis apie tai, trečdalis apie tai... Taigi ir jaunimas, ir senimas vienodi infantilai esam. Mus visus auklėja. Taigi aš galiu sakyt, kad ir aš – jaunimas. 

Audronė Daugnorienė: O ką daryt?

Arvydas Šliogeris: Galinga natūra tam pasipriešina. Ir be jokių sąmoningų pastangų. O apie silpną natūrą aš nenoriu net kalbėt. Taip jiems ir reikia. Tegu tą molį ir minko. Aš visai neslepiu, kad esu antidemokratas, radikalus. Griežtai skiriu tamsuomenę. Visada ji buvo, yra ir bus. Ir nieko čia nepakeisi. Tai atveda prie konclagerių. Ir aristokratiją. Aš turiu galvoj ne socialine prasme. Ne elitą šitų padugnių! Pas mus padugnės pasivadino elitu. Aš nepripažįstu lygybės. Brolybės... Tie prancūzpalaikiai su savo deklaracija! Po penkerių metų – giljotina. Kai nukerta galvą, visi pasidaro lygūs. Deja, ta giljotina ir toliau veikia. Jaunimo problema, jeigu ir yra, tik geriausiųjų sąskaita. Nežinau, ar jums reikia mokytis su debilais šalia. Štai aš ateinu į auditoriją, joje dvidešimt penki žmonės. Ir matau tris šviesiom akim. Tai, vadinkim, talentingi žmonės. Dešimties viena šviesi, kita užsimerkus. O kitų akys padėrusios. Ką tu nori, tą ir daryk. Prie ko aš turiu derintis skaitydamas paskaitą? Na, žinoma, prie šitų padėrusiom akim. O kas nukenčia? Tie šviesiom akim. 

<...>

Sokratas ir kiti graikai suprato, kad tu gali tik pats save išugdyt. Aš galiu tik padėt pagimdyt, kas tavyje yra. Jeigu tu turi, ką pagimdyt. O jeigu tu bergždžias?

Justina Juodišiūtė: Tai jūs sakote, kad tas tamsumas, bergždumas eina iš prigimties? Ar atsiranda žmogui augant?

Arvydas Šliogeris: Tai senas filosofų ginčas: aplinka ar prigimtis. Kaip jūs žinot, dabar viską lemia genai. Tos kalbos mane pradeda veikt kaip bulių raudonas skuduras. Iš mano naudojamo informacijos šaltinio – portalo DELFI – aš sužinojau, kad atrasta dešimt naujų genų. Pavyzdžiui, rūkymo genas, kairės rankos drebėjimo genas, dantų puvimo genas... Paskutinis pranešimas išvis puikus: atrastas ankstyvo lytinio gyvenimo genas. Kaip seniau krikščionys sakydavo: „Be Dievo valios nė plaukas nuo galvos nenukrinta.“ Taip dabar – be geno valios... Tai aš nubraukiu kaip karikatūrą. Kliedesiai. Dabartinių šamanų kliedesiai. Bėda ta, kad tokie kliedesiai gali būti paversti labai pavojingais dalykais. Čia vėl noriu sugrįžti prie mano autoritetų. Aristotelis aiškiai sakė: „Prigimtis yra viskas.“ Arba tau duota, arba ne. Nesvarbu, kas davė. Nesvarbu, kaip tai pavadinsim: likimu, prigimtim, dievu, genu, jei patinka. Paskui svarbu, kur ta prigimtis pateks...

Visą pokalbį su Arvydu Šliogeriu skaitykite žurnale Pašvaistė, Nr. 7, 2009, kurį galite įsigyti Vilniuje „Katedros“ knygyne (Šventaragio 4), Rašytojų sąjungoje (K. Sirvydo 6) pas budinčiąją, Kauno centriniame knygyne. Arba susisiekite su redakcija el. paštu pasvaiste09@gmail.com.