Egzaltuotai entuziastiška „nekompromiso“ versija 21 amžiuje. „Iškrypėliai, žudikai, pedofilai, purvini melagiai, žmonijos pelėsiai, kanalizacija, gyvenimo dugnas, kipšai.“ – dalis iš 26-erių Baltarusijos valstybinio televizijos kanalo STV (sostinės televizija) žodžių profesionalo Ryhoro Azarionoko verbalinio instrumentarijaus Baltarusijos priešams įvardyti, už profesiją 2021 metų sausį iš Aliaksandro Lukašenkos rankų gavusio medalį „Už narsą“.
Save visą gyvenimą prie diktatoriaus gyvenantis medalio nominantas įvardija niekada nuo religijos nenutolusiu normaliu krikščionimi.
Su profesija sūnų supažindino tėvas Jurijus Azarionokas, Baltarusijoje žinomas propagandinių filmų autorius, kurio karjera irgi pražydo prie A. Lukašenkos, kai 1995-aisiais, praėjus metams po diktatoriui sėkmingų, baltarusiams, pasirodo, lemtingų prezidento rinkimų, susuko filmą „Neapykanta. Melo vaikai.“, kuriame opozicionierius iš baltarusių liaudies fronto prilygino Antrojo pasaulinio karo kolaborantams.
Filmą parodė išvakarėse referendumo, kuriame A. Lukašenka pelnė neribotus įgaliojimus.
Ryhoro diplominio darbo Baltarusijos meno akademijos kinos ir televizijos režisūros fakultete 2017 metais, filmo „Kristaus karys“ vienas pagrindinių herojų buvo stačiatikių žurnalistas, rašytojas konspirologas, knygų „Trečia dalis. Trečias reichas ir trečioji Roma.“, „Ukraina,, fantomas rusų pasaulio lauke.“ autorius Jurijus Vorobjevskis.
Dokumentinio opuso pabaigoje R. Azarionokas ir J. Vorobjevskis apsikabina, tris kartus bučiuojasi ir rašytojas nueina į tolį.
2019 metais telezijos vedantysis R. Azarionokas eteryje išvadino opoziciją klounų kūrybiniu kolektyvu, mirties bausmės panaikinimą – meldimusi prievartautojams, teroristams ir maniakams. Apie savo misiją: „Nėra jokios žurnalistikos, žurnalistinės etikos. Tik informacinio karo kariai ir orų prognozės pranešėjai. Viskas.“
2020-ųjų Prezidento rinkimų kampanijos metu R. Azaronakas СТВ pradėjo vesti autorinę laidą „Judo ordinas“, kurioje „kalant“ eilinį „nusikaltusįjį“ (dėl protesto prieš represijas iš valstybinės žiniasklaidos išėjusį kolegą, sportininką, diplomatą...) rodyta šio fotografija greta kartuvių kilpos, nes žmogus „susitepė“ išdavystės nuodėme.
Nuo propagandisto kliūna Europos valdininkams, liberaliems Rusijos politikams, net (kažkodėl) Naujosios Zelandijos sunkiaatletei Laurel Hubbard: „Jūs silpni, bevaliai, sukriošę, bevaikiai (...) Degradantai ir mutantai. Teturite štangistę transseksualę ir Sviatlanos Cichanouskajos kvailas karvės akis.“
Užtat A. Lukašenką profesionaliai vadina darbo poetu, didžiu žmogumi, stipriausiu politiniu lyderiu Europoje, žvaigždės žmogumi, savo nacijos tėvu, kuris neša saulėtą, ryškią, galingą giluminę tiesą.
Pasak Šefildo universiteto propagandos ir dezinformacijos tyrėjo Ilyos Yablokovo, grynas 21 amžiaus pavyzdys: morališkai ir gal fiziškai priešininką sunaikinti pašaukta televizija. R. Azaronakas, kaip visų nekenčiantis, informaciniu mėšlu besitaškąs interneto vartotojas, kuriam tačiau davė prašmatnų kostiumą, batus, 15 minučių neapykantai tiesioginiame eteryje.
20 amžiaus aplinkybėmis dar „gryną“ žydų diplomatės etinę maksimą naujausiais laikais galima ir interpretuoti kaip klausimą apie savižudybę – mentališkai perėjusieji į kompromiso teritoriją savižudybę sau asmeniškai legalizuoja.
Šia (savižudybės) prasme kaip parabolė galima asociacija ir į realijas – ypač „nekompromisinio“ baltarusių viešosios erdvės kario žodžių srautų fone.
Esama vadinamojo „areštų karuselės“ metodo, kuomet žmogui taikomi vis nauji kalinimo „koveriai“, atsėdėjęs vieną administracinę bausmę, sklandžiai imasi sėdėti antrą, trečią etc.
Taip, pavyzdžiui, minskiečiai sutuoktiniai (abu 26-erių) – informacinių technologijų specialistas Sergeyus Krupenichius ir dėstytoja Anastasia Krupenich-Kondratyeva – per abu atsėdėjo gerokai virš 200 parų, Sergejui „teko“ devyni teistumai 127 parų „sumai“, Anastasiai „liko“ 126 paros.
Už tai, kad dalinosi asmeniniais pranešimais totalitarinio režimo ekstremistiniais pripažintuose interneto resursuose.
Irgi kaip savižudybės apraišką galima kvalifikuoti Čečėnijoje taikomus „atsiprašymus ir atgailas“ prieš kamerą, kuomet įgąsdintus žmones verčia viešai žemintis.
Bet galimi tarpiniai variantai.
Rusijos dūmos deputatas nuo valdžios partijos „Vieningoji Rusija“ Aleksandras Iltiakovas Kurgano srityje liepą iškilmingai atidarė savo šeimos valdomo mėsos kombinato „Veles“ (stabmeldiškų rusų dievų panteone galvijus kuravusi dievybė) naują skerdyklą, per atsidarymo ceremoniją, kurioje dalyvavo ir regiono gubernatorius Vladislavas Kuznecovas bei jo pavaduotojas ekonomikai Vladimiras Archipovas, pažadėjęs daug kraujo, bet ir idealias sąlygas gyvulėliams prieš juos pasiunčiant į šviesų rytojų – maitinti žmones (paskutiniai keturi žodžiai – citata).
Prieš ceremoniją atlikta jai pašvęsta stačiatikių liturgija.
Nuo 2020-ųjų vasario jokių oficialių postų nebeužimantis buvęs Kremliaus ideologas ir „pilkasis kardinolas“ Vladislavas Surkovas sudėjęs rankų nesėdi, tebegeneruoja tai, ką turbūt asmeniškai laiko politinėmis idėjomis.
Lapkričio 20-ąją „actualcomment.ru“ paskelbtame opuse „Kur dėjosi chaosas? Stabilumo išpakavimas.“ agituoja už imperinių technologijų paklausą ir kai pačios imperijos dabar pervadintos į supervalstybes. Kad Krymo kompromisas (V. Surkovo formuluotė) kaip ir „negalia“ reguliuoti bent kiek reikšmingesnius konfliktus visoje planetoje galų gale nurodo į faktą, jog Rusija imperinių instinktų neišbarstė.
Planeta tik kol kas mėgaujasi daugiapoliškumu, kaip ir posovietinių nacionalizmų suverenitetų paradu. Kitame istorijos cikle Rusija gaus savo dalį iš naujo „surenkant“ žemes (erdves irgi, V. Surkovo formuluotė) ir patvirtins save kaip vieną iš nedaugelio globalizatorių jau Trečiosios Romos arba Trečiojo Internacionalo epochos aplinkybėmis.
Rusija plėsis ne dėl to, kad tai gerai ar blogai, o todėl, kad tai fizika.
Didįjį gamtininką Charlesą Darwiną karste turėtų apsėsti beviltiška savigrauža, kad andai, 1880 metais, atmetė paties išrastos biologinės evoliucijos teorijos kertinės sąvokos „struggle for life“ („kova už būvį“) kūrybinį taikymą socialiniam darvinizmui, žmonių pasaulio gyvenimui pagrįsti.
Amerikos teisingumo ministerija konfiskavo apie 90 tūkstančių dolerių iš Jutos valstijos gyventojo Johno Earleo Sullivano, žurnalistams prakalusio Kapitolijaus šturmo praėjusių metų sausio 6 dieną vaizdo įrašą su 45-ojo Amerikos prezidento Donaldo Trumpo šalininkės Ashli Babbitt žūties momentu.
Prokuratūra pradėjo ir save politiniu aktyvistu įsivardijančio jutiečio baudžiamąjį persekiojimą už tai, kad pats neteisėtai prasiveržęs į Kapitolijų dalyvavo neramumuose.
Dabartiniam entuziazmui gali atrodyti nesuprantamu („be ryšio“) akibrokštu ne taip ir seniai minėtas pusamžis nuo 1970 metų gruodžio 7 dienos, kai tuometinis Vakarų Vokietijos kancleris Willis Brandtas Varšuvoje priklaupė prie paminklo nacių numalšinto Varšuvos geto sukilimo aukoms.
Lenkijoje apsilankiusio pirmo pokarinio Vokietijos kanclerio priklaupimas tepraėjus ketvirčiui amžiaus po pasaulinio karo pabaigos tada įėjo į istoriją. Raktinis žodis jau 21 amžiaus aplinkybėmis – „tada“. Vargu, ar prisimenamas/prisimintinas dabartinėmis nuožmaus entuziazmo aplinkybėmis.
Filosofas Rolandas Barthesas andai mokė, jog triumfuojančios moralės dera ieškoti primityviausiuose siužetuose bei reprezentacijose, iškabose, reklamoje, nepretenzinguose viešuose naratyvuose, dainelėse.
Būtent, triumfuojančios – kas trukdo R. Azarionoke regėti, pavyzdžiui, dainių.
Į bet kokį, taigi ir hibridinį Edeną, kelią nurodo, publiką valdingai kreipia elitai.
Ankstyvųjų krikščionių vaizduotėje rojumi, pavyzdžiui, laikyta ugnies, šviesos pripildyta aukščiausia dangaus sfera, Empirėjus (graikiškai empyros – ugninis), kur rezidavo dangaus gyventojai šventieji. Tomo Akviniečio scholastikoje ją Aukščiausiasis sutvėrė pačią pirmą dieną kaip antipodą vėliau tversimam žvaigždėtam dangui (lotyniškai caelum sidereum).
Nuožmaus entuziazmo laikais, kur/kai viskas tik iš rimtųjų, atrodo kaip mieli prasminiai niekučiai.
Bet žodis „elitas“ interneto paieškos sistemoje „Google“ vis tiek renka apie 804 000, elite kažkokius nežmoniškus 3 750 000 000 nuorodų (sausio 20-osios rezultatas), su tuo kažkaip reikia/tenka apsieiti.
Vienas grupės „Pink Floyd“ įkūrėjų Rogeris Watersas liepą atsisakė „Facebook“ steigėjui Markui Zuckerbergui leisti naudoti dainos „Another Brick in the Wall“ antrą dalį dokumentiniame filme apie kompaniją, nors pinigai siūlyti ypač neprasti.
Muzikantas apie tai pranešė „Wikileaks“ steigėją Julianą Assangeą remiančios Niujorko organizacijos „The People's Forum NYC“ forume, kur iš pradžių, perskaitęs M. Zuckerbergo laišką, milijardierių čia pat ir pasiuntė.
Bet ir argumentavo, jog daina siekiama pasinaudoti, siekiant „Facebook“ padaryti dar galingesniais nei yra, idant galima būtų toliau visus cenzūruoti. Apibendrino teze apie M. Zuckerbergą kaip smulkų niekšelį, vieną valdingiausių prietrankų pasaulyje.
Naujame berlynietės psichologės ir rašytojos Nune Barsegyan romane „Kuo laikyti plaukiančius“ (išleistas slapyvardžiu A. Nune) Berlyno pensininkė Hannelorė Fischer sako pašnekovei emigrantei iš Rusijos Nastiai: „Europa irgi ne taip seniai tapo civilizuota (...) Mes ne taip ir stipriai juos lenkiame, kaip atrodo. Ir demokratijos jie išmoks.“
Taip apie imigrantus – belieka įsivaizduoti, kas/kaip būtų, jei Lietuvoje kas taip išdrįstų...
Trisdešimt metų Berlyne gyvenanti armėnų kilmės romano autorė apgieda miestą, kuris iki šiol neužsigydė visų žaizdų, jame gyvenančią daugiatautę publiką. Ir laimėmis bei nelaimėmis į didmiestį besiveržiančius pabėgėius iš Afganistano, Sirijos, Čečėnijos etc.
Gebės adaptuotis prie jo gyvenimo, kurio daugelis taisyklių atrodo jiems nepasiekiamos?
Ir kas baisiausia iš rytų europiečio perspektyvos – vienas knygos herojų Dennis yra gėjus, išeivius iš musulmoniškų kraštų ypač triko, jog jis dirba, taip pat su jų atžalomis, auklėtoju vaikų darželyje. Nastia, skirtingai nuo daugelio savo tautiečių, Dennį palaiko.
„Mis Baltarusija 2008“ laimėtoja Volha Khizhynkova už dalyvavimą protestuose prieš suklastotus prezidento rinkimus daboklėje praleido 42 dienas po to, kai ją 2020 metų lapkričio 8-ąją suėmė per akciją „Liaudies valdžios maršas“ Minske. Prieš tai už A. Lukašenkos režimo kritiką ją atleido iš Nacionalinės grožio mokyklos.
Kol kalėjo, valstybinės Baltarusijos parduotuvės ėmė užklijuoti kainomis jos portretą ant prekių, kurias mergina reklamavo. V. Khizhynkovos nė skiemeniu neužtarė baltarusių pėdkelnių gamintoja „Conte“, nors su šiuo prekės ženklu mergina bendradarbiavo 10 metų.
Gal dar ir esama prisiminimų apie tradiciją, jog į elitus patenkama (ne iš karto) už asmeninį, neretai sukrečiantį pavyzdį.
Arba, kad kelias į elitus idealiu (taigi ir faktiniu) atveju vingiuotai ilgas. Vien ko verti princo Eduardo gyvenimo vingiai, kai, tarkime, Jungtinės Karalystės karališkajai šeimai reikėjo kažkaip apieiti su princo flirto su naciais faktu (1937 metais Vokietijoje susitiko su Adolfu Hitleriu), įskaitant ir kažkurį laiką trukusį reputacijos atstatymą.
Bet pilietiškai nuostolingai baltarusių gražuolei valingai oponuoja norvegų futbolininkas iš Dotmundo „Borussia“ Erlingas Brautas Haalandas, sausio pradžioje pareiškęs persigalvojęs ir nebepereisiąs į Madrido „Real“ klubo „Barcelona“ naudai, jei tik ši vasarą ras tam reikalui reikalingus 75 milijonus eurų.
Madrido karališkasis klubas puoselėja lūkesčius suvienyti ryškiausių dabarties futbolininkų E. B. Haalando ir prancūzo Kyliano Mbappé pajėgas kvapą gniaužiančios sėkmės reikalu.
Bet, panašu, nepasklis, nes pajėgų vienijimas norvegą ir trikdo, jis nori, kad gniaužianti sėkmė būtų asocijuojamas tik su jo vardu. Indėlį į trikdymą įnešė ir jo agentas Mino Raiola, kaip skelbiama viešojoje erdvėje, geras „Barcelona“ prezidento Joano Laportos draugas, sugebėjęs įtikinti klientą, jog tikros šlovės šis pasieksiąs nežaisdamas duete su K. Mbappé.
Žodžiu, babkių ieškoma.
Pačioje 2021-ųjų pabaigoje Rusijoje likviduota akademiko Andrejaus Sacharovo įsteigta žmogaus teisių organizacija „Memorial“, to siekusios Rusijos prokuratūros kategorišku vertinimu, formavusi klaidingą SSRS įvaizdį.
Į kurią pusę? Aišku, netinkamą.
Pasak rusų istoriko Nikolajaus Mitrochino, „Memorial“ per veiklos trisdešimtmetį pelnė autoritetą, kai/jei siekta išgirsti Rusijos pilietinės visuomenės balsą. Per šią organizaciją pagelbėdama Josifo Stalino represijų aukoms perėjo ir Europos politinės klasės jaunuomenė, vėliau išaugusi į profesorius, labdaros fondų vadovus etc.
Pasak BBC rusų tarnybos darbuotojo Ilyos Barabanovo, dabartiniams vokiečiams į galvą jokiomis aplinkybėmis nešauna neigti nacizmo nusikaltimų, britai, kartą nurėžę galvą nuosavam karaliui, vėliau teisinosi keletą šimtmečių ir skrupulingai tvėrė institucijas, kad nenurėžtų dar sykį. Belgai tebeapmąsto, ką su vietiniais nuveikė Konge. Amerikiečiai tebesiteisina dėl indėnų, kaip ir ispanai dėl inkvizicijos.
Istorija nestokoja prieštaravimų, iškilimų, bet ir nuopuolių, klaidų pamokos galų gale tvėrė daugiau mažiau tvarias visuomenes. Pasak I. Barabanovo, ir Vladimiras Putinas per valdymo dvidešimtmetį galėjo tverti į tą pusę, bet ką padarysi.
O pagaliau, juk ir be A. Iltiakovo, E. B. Haalando, M. Raiolos etc. etc. – dabartiniai reikalai nė iš vietos.
Gal ir todėl hibridinio Edeno absoliučios viešųjų ryšių pergalės aplinkybėmis randasi ieškančių „neaprobuoto“ Rojaus. Arizonos valstijos išdegintose žemėse reziduoją skvoteriai apsieina be civilizacijos atributų, skirtingai nuo megapolių kolegų. Vėjyje besimaskatuojanti pavėsinė iš brezento, plastikiniai buteliai geriamam vandeniui, laužas – jokios elektros ar mobiliojo ryšio.
Bet vis tiek dėl to nėmaž nesigailinčius pabėgėlius iš pasaulio galima regėti tris Oskarus pelniusiame filme „Klajoklių žemė“ („Nomadland“).
Georgas Orwellas yra nurodęs, jog tikra laisvė buvo galima tik, kai žmogus galėjo vožtelėti bosui ir patraukti į laukinius Vakarus. „Klajoklių žemės“ herojai mini Amerikos nepriklausomybės dieną liepos 4-ąją ištisus metus. Bet logiškai negausi yra toji bendruomenė.
Esama ir tezės, jog atminties kultūra reikalauja mąstymo veiksmo, ne vien ritualo paisymo. Be empatijos, išgyvenimo solidarumo paminklai, monumentai „nedirba“. Memorialą Rugsėjo 11-osios aukoms Vašingtone, kai į Pentagoną įsirėžęs teroristų nuvarytas „Boeing 757–223“ nužudė 184 moteris bei vyrus, ir tesudaro 184 apšviesti suoleliai su aukų pavardėmis.
Tik suoleliai, visas kita paties reikalas, praeivi.
1787-ųjų rudenį du Niujorko laikraščiai ėmė reguliariai publikuoti Publiaus pseudonimu (509-aisiais mirusio Romos respublikos steigėjo Publiaus Valeriaus Publicolos garbei) esė liberalizmo tema, kurių per metus susidarė 85 ir kurie vėliau sudėti į rinkinį „Federalistas“.
Daugumos tekstų autorius buvo vienas Amerikos tėvų-steigėjų Alexanderis Hamiltonas, kuriam priklauso ir frazė, jog amerikiečiai turi nuspręsti, ar geba kurti vyriausybę, remdamiesi apmąstytu pasirinkimu (reflection and choice), ar politiniame gyvenime yra pasmerkti priklausomybei nuo atsitiktinumo ir galios (accident and force).
Tikėtina, atstiktinumu A. Hamiltonas laikė sėkmingą „sukritimą“ aplinkybių, kurių dėka žmogus ar grupė prasibrauna į valdžios ar bet ko viršūnę.
Jau 21 amžiuje bent kol kas aiškėja, jog ir politikoje, ir bet kur valdo „accident and force“, kai galima be problemų uždirbti iš principų, pasaulėžiūros etc. ir tai yra visas gyvenimas.
Gruodį sovietinės nostalgijos entuziastai sulaukė sovietinės animacijos „Na, palauk“ keturių serijų „koverio“, kurio treilerį „Sojuzmultfilm“, kaip ir pridera, pirmiausia prasuko „YouTube“.
Sovietmečiu kultiniai vilkas ir zuikis apdoroti į trimatį formatą. Zuikis tradiciškai silpnas, bet piktadarys vilkas nebesiekia jį žūtbūt suvalgyti, o „tik“ nugalėti naujosios etikos dvasia.
Nepaisant pašėlusios dinamikos, neapleidžia ir įspūdis, jog animacijos herojai nelabai turi ką veikti, todėl iš naujo suka pirminėje versijoje jau prasuktus siužetus.
Vilkas ir zuikis, kaip savęs pačių skaitmeninės kopijos, Samuelio Becketto „Belaukiant Godo“ herojai, kuriuos supa nors išgražintas, visko pertekęs (ant švediško stalo maisto, nors vežimu vežk), bet ir sąlyginis, dykrą primenantis pasaulis.
Nelieka nieko kito kaip (irgi laiko dvasia) be perstojo velėti vienam kitą (tradiciškai daugiausia kliūna vilkui, irgi „koveris“). Animacijos autorių lūkesčiu, tai ir turėtų kelti jau 21 amžiaus mažųjų žiūrėtojų juoką.
Kaip ne tik apibendrina kultūrologas Andrejus Archangelskis, dirbtinai į dabartį įbruktos senos (sovietinės) prasmės neorganiškos, logiškai nemotyvuotos, todėl „nedirba“, atvirkščiai, sklaidosi, tirpsta ir virsta niekuo. Godo belaukiant iki pjesės (gyvenimo) pabaigos.
Kita vertus, laukimu varginasi ne visi. Idant deramai užgaubti kompoziciją apie hibridinio Edeno triumfą, kad/kai dabartiniai reikalai „accident and force“ algoritmą valingai proteguoja.
Ypač lakoniškai – štai jis, valingai išganingai lietuviškai bylojančią žmonijos dalį kreipiantis pavyzdys: MAMA, NEKLOK LOVOS. AŠ DAR GRĮŠIU! – 165 436 peržiūrų „YouTube“ gruodžio 31-ąją.
Iš lietuviško „Facebooko“: Novakas Džokovičius padėjo visam pasauliui sužinoti apie fašizmą Australijoje! Pirmoji pasaulio raketė atkreipė dėmesį į prievartą prieš žmones ir nelogiškus politinius sprendimus! Parodomoji egzekucija prieš geriausią pasaulyje tenisininką parodė, kad jo baisiai bijoma ir nenorima sukurti precedentą kitų teisinėms pergalėms.“
646 komentarai – va, dėl to verta gyventi.
Nepilnų keturių milijonų lietuvių kalbos vartotojų nacijos įvardis „aš“ interneto paieškos sistemoje „Google“ renka apie 19 500 000 nuorodų (gruodžio 30-osios rezultatas), o juk pasigėrėtina vartotojiško egocentrizmo sugestija-galia?
Kokie dar principai, empatija, vertybės, kai čia tokie reikalai.
P.S. Moralas (būtent, po Post Scriptum): naujausių laikų viešųjų ryšių herojai jaučiasi kuo puikiausiai, ir kitaip griežtai negalima; viešai herojiškai jaustis kuo puikiausiai – tai tokia taktinė 21 amžiaus pradžios lemtis. Mat žmogų baudžia tik tie dievai, kuriais jis tiki.
