Arba lakūnas ar artileristas „nesijaučia“, tiesiog yra pareigingi, stropūs valdiniai. Todėl gali būti, jog klausimas, kaip patronas jaučiasi, kaip ir nebe vietoje.
Adekvatūs rusai blaškosi kaip jerubės. Londone nuo 2008 – ųjų reziduojantis verslininkas Evgenyus Chichvarkinas apie tėvynainius Jungtinėje Karalystėje: „žmonės depresijoje: kas girtauja, kas sėdi ant depresantų, kas mėgina suvokti, kas užsisklendė ir skaito žinias iki trijų ryto, paskui nuo penkių ryto, paskui nuo šešių ryto ir visą naktį rauda. Labai skirtingai. Apskritai viskas, ką išgyvename – tai siaubinga gėda. Nes mūsų nacijos ir mūsų šalies vardu daromi siaubingiausi nusikaltimai...“
Ar tiesiog sukanda dantis. Judėjimas „Tikroji Rusija“ pašauktas burti „ne Putino“ Rusiją visame pasaulyje ir padėti tiems, kam labiausiai to reikia – ukrainiečių pabėgėliams.
2021– ųjų Nobelio taikos premijos laureatas Dmitryus Muratovas, pasitaręs su savo vadovaujamo dienraščio „Novaya gazeta“ redakcija, kovo 22–ąją nutarė išstatyti Nobelio premijos medalį aukcione ir gautus už jį pinigus skirti ukrainiečių pabėgėliams.
Antikarinis komitetes – už tai, kad visi Rusijos režimo užsienyje konfiskuoti pinigai būtų skirti Ukrainos atstatymui po karo. Komiteto narys E. Chichvarkinas: „Mes rusai, komitete nėra nė vieno ukrainiečio... tai ne rusų, ne Rusijos, o Putino karas prieš civilizaciją. Rusams tas karas nereikalingas. Aš – rusas, tas karas man nereikalingas.“
Antikarinis komitetes ir įsteigtas priešinimosi karui bei koordinuotos pagalbos jo aukoms teikimo reikalu.
Paika manyti, jog patronas patronauja vien lakūnams ar artileristams.
Žymiausias oficialus Baltarusijos žodžio meistras, kurį diktatorius Aliaksandras Lukašenka švelniai šaukia „mūsų šaukliu“, Ryhoras Azarionokas dar prieš karą, vasario 6 – ąją: „Jei tuoj tuoj užpulsime, o pagal „Bloomberg“ versiją, jau užpuolėme, gal patvirtinsime jų debiliškas prognozes? Kaip pasakė Sergejus Michejevas (rusų propagandininkas – A.S.), įsiveršime iš šiaurės ir vakarų, išnešiosime Kijevą branduolinėmis raketomis, jo vietoje išdegintoje dykynėje pastatysime 300 metrų aukščio Putino statulą, jo akys lazeriu švies į nuostabių demokratijų pusę, užkrėsdamos diktatūros virusu, nuo kurio negelbės nei lokdaunai, nei vakcinacijos.“
Rusijos pasiuntinio Jungtinėse Tautose (JT) pavaduotojas Dmitryus Polyanskis interviu „Sky News“ kovo 24–ąją apie jo šalies pasirengimą panaudoti branduolinį ginklą: „...jei Rusiją užpuls NATO, kodėl ne...“
Raktinis čia žodžių junginys „...kodėl ne...“.
Ypač kai Rusijos prezidento patarėjas, rusų delegacijos vadovas derybose su ukrainiečiais, buvęs kultūros ministras, knygų istorine tematika autorius Vladimiras Medinskis Tarpžinybinės komisijos istorinio švietimo klausimais posėdyje Maskvoje irgi 24 dieną pareiškia, jos šiuo metu „ant kortos“ – pats Rusijos civilizacijos egzistavimo faktas. Esą kolektyviniai Vakarai stumia Rusiją politinės sistemos bei valstybės sunaikinimo link.
Reikalai nūnai lygintini su Sumaišties laikais (vadinamąja „Smūta“ 16–17 amžių sandūroje), išvakarėmis 1917 metų vasario, kuomet Rusijoje buvo nuversta monarchija, ir 1989–aisiais, kuriuos V. Medinskis susiejo su Sovietų Sąjungos subyrėjimu.
Kas yra Rusijos civilizacija ir ką Vakarai konkrečiai daro jos sunaikinimo reikalu, buvęs kultūros ministras posėdyje nesukonkretino.
Tai apie civilizaciją.
Valdančiosios partijos „Vieningoji Rusija“ generalinis sekretorius Andrejus Turčiakas visuomenės apsivalymo reikalu kaip nacionalinį išdaviką pasiūlė atleisti aukštųjų technologijų fondo „Skolkovo Innovation Center“ vadovą, buvusį Rusijos vicepremjerą Arkadijų Dvorkovičių.
Šis išdaviku tapo, nes interviu Amerikos žurnalui „Mother Jones“ pasakė: Karas yra blogiausia, su kuo žmogus gali susidurti gyvenime. Bet koks. Taip pat šis (su Ukraina – A.S.) karas.“
A. Turčiakas argumentavo, jog kol vieni Rusijos piliečiai su ginklu kovoja už Tėvynę bei jos liaudį (Ukrainoje, išeitų – A.S.), kiti stoja priešų pusėn.
Tarptautinio Eurazijos judėjimo lyderis, siekiantis pagrįsti euraziškos geopolitinės galybės įsteigimą per Rusijos integraciją su buvusiomis sovietinėmis respublikomis Aleksandras Duginas apie situaciją su A. Dvorkovičiumi: „Šio amžiaus pirmo dešimtmečio viduryje mane pakvietė dalyvauti Prezidento Kreipimosi rengime. Grupei vadovavo A. Dvorkovičius. Pasakiau: Rusija – savarankiška civilizacija. Jis prieštaravo: prezidentas taip nemano, laiko Rusiją normalia europietiška valstybe. Nesiginčijau, tik pasakiau, jog jei Rusija „europietiška valstybė“, o ne civilizacija, rašykit be manęs, aš einu. A. Dvorkovičius gūžtelėjo pečiais: eikit. Dabar pats gali eiti. Rusija – civilizacija.“
Ir nabagas vicepremjeras iš Rusijos aukštųjų technologijų fondo atsistatydino.
Anot patrono, kuriam galui toji planeta Žemė, jei joje nebus vietos motušei Rusijai. Ech, nagi pasislinkit, paieškokit dar vietos jau 17 130 000 kvadratinių kilometrų valstybei...
Beje, buvęs kultūros ministras V. Medinskis užsiminė apie reikalą Rusijai susigrąžinti mirties bausmę po to, kai ji buvo pašalinta/pasišalino iš Europos Tarybos ir neliko prievolės laikytis moratoriumo.
Rusijos centrinio banko vadovė Elvira Nabiullina kalba apie atvirkščios transformacijos poreikį Rusijai dabartinėmis sankcijų aplinkybėmis. Kitaip tariant, rentimą autonominio savo poreikius tenkinančio ūkio modelio.
Pasak komentatorių, teoriškai tokį kelią, kaip praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio pradžioje su maždaug tokiais pat praradimais (tada katastrofiškais), nueiti galima. Bet ir dera susitaikyti su „savyje užsivėrusios“ sistemos būsimu technologiniu atsilikimu, kuris bus didesnis nei „vėlyvosios“ Sovietų Sąjungos atsilikimas nuo Vakarų.
Bet gal išeis „socializmas su žmogišku veidu“, jei kas tokį dar prisimena.
Tarkim, toks. Teismas Maskvoje kovo 24 dieną baudžiamojo kodekso straipsnio dėl Rusijos armijos diskreditavimo pagrindu skyrė 50 tūkstančių rublių baudą aktyvistei Annai Krechetovai už akciją su plakatu „Fašizmas nepraeis“.
Teismo sprendimo protokole nurodoma, jog A. Krechetova pikete siekė atkreipti neriboto kiekio asmenų, žiniasklaidos, interneto dienoraštininkų dėmesį. Vaizdinės agitacijos (plakate – A.S.) turinys aiškiai reiškė neigiamą požiūrį į Rusijos Federacijos ginkluotąsias pajėgas.
Raktinis čia vis dėlto žodis „aiškiai“.
Sarkazmas todėl ir ne vietoje, kad reikalai pažengę kur kas toliau. „Aiškiai“ galima laikyti solidžia paraiška į parabolės estetiką.
Materiją galima apibrėžti ir kaip tai, ko žmogus negali pakeisti. Pavyzdžiui, materija laikytina visa žmogaus gyvenimo praeitis. Ir jis pats kaip fizinė ir psichinė būtybė su savo charakteriu ir gabumais.
Su materija civilizuotu atveju elgiamasi itin kruopščiai. Materijos, taigi ir gyvenimo tvariam, visaverčiam buvimui, ne skurdui, reikia sąlygų, kurias civilizuotu atveju užtikrina iki pykinimo paprastų sąvokų ir reikalų dermė (tarkim, esama lietuviškos patarlės „moki žodį – žinai kelią“).
Bet irgi nutinka, kad/kai kategoriški egzistenciniai neprofesionalai realiai ir turbūt nuoširdžiai įtiki ir tuo didžiuojasi, jog gali keisti tiesiog iki pykinimo paprastas sąvokas ir primesti imitacijų algoritmą: taika – tai karas, laisvė – vergija, nežinojimas – jėga, melas – tiesa etc.
Neprofesionalas kuriam laikui algoritmą tą žmonių padermei ir primetė, prieš tai 2015 metais – įžangai – pasipuikavęs ant „Time“ viršelio kaip įtakingiausias planetos žmogus.
Todėl ir „eksperimentatorius“. „Didysis“.
Nepaisant „Didžiojo eksperimantetoriaus“, gyvenimo želmenys vis dėlto prasikala.
Sužinojusi apie vyrui, Rusijos opozicijos lyderiui, Kremliaus režimo kaip tik dabar pridėtus dar 9–erius įkalinimo metus jau griežto režimo kolonijoje, Julija Navalnaja publikavo šeimos foto ir atsakymą į nuosprendį: „Šeima – bet kokio normalaus žmogaus, tuo labiau politiko jėga. Mes kartu jau virš 20 metų, metai iš metų mokomės būti gerais tėvais ir gerais sutuoktiniais, bet jei teks nuolat priešintis spaudimui, įsisavinsime ir šį mokslą. O skaičius 9 nereiškia visiškai nieko.“
Belieka kliautis Julija ir ne tik. Po vasario 24–osios rašytojo darbo dirbti negalįs rusų rašytojas Borisas Akuninas: „Nei 13, nei 9 metų šis režimas išsilaikyti nepjėgs. Procesas tam ir pradėtas, kad Aleksejus būtų uždarytas jau griežto režimo sąlygomis. Ką gi. Dabar visa Rusija virto griežto režimo zona, greit pereis prie ypatingo. Laisvę Aleksejui Navalnui. Laisvę Rusijai.“
Rusų žurnalistas Aleksanadras Ryklinas: „Kaip vis dėlto tie padarai tavęs bijo! Jėgų ir stiprybės tau, Lioša!“
Rusų žurnalistas Andreyus Loshakas: „Atleisk, Aleksejau, mums nuodėmingiems. Padarei viską, ką galėjai, kad artintum nuostabią ateities Rusiją. Tu ja tikėjai, kaip ir tikėjai rusų žmogumi. Tas tikėjimas, jog mes tokie pat europiečiai, tik valdžią reikia pakeisti, turbūt labiausiai stulbino.
2017 metais kurį laiką paskui Aleksejų važinėjau po šalį ir klausiau jo kalbų mitinguose. Visur kartojo tą pačią mintį: „Rusija ne liūdintiems! Rusija – normaliems, reikia tik tuo patikėti.“
Bet Rusija nepatikėjo Navalnu net tada, kai jis savanoriškai pasiaukojo, kad asmeniniu pavyzdžiu įkvėptų žmones protestui. Už proto ir sąžinės miegą rusai dabar mokės ilgai ir skausmingai. Tai ne Aleksejų nuteisė griežtam režimui, o visą šalį.“
Ir iš rusų interneto platybių pagaliau: „Viena pasakysiu: reikia išgyventi. Kiekvieną dieną. Toks planavimo horizontas ir tokia užduotis.“
Teksto kompozicijos užskliaudimui: kaip to lakūno ar artileristo patronas jaučiasi, klausimas nebe vietoje nuo pat pradžių, taigi gerokai iki 2015–ųjų „Time“ viršelio.
Turbūt tai adekvačiausia pamoka, kokia, reikia vis dėlto tikėtis, bus išmokta iš to, kas yra.
P.S. Gal ir kiek, ar net labai ciniška, bet reikalai nūnai tokie, kad tai pačiai kalbų šeimai priklausančių dviejų nacijų atstovai dabar, tiesiog šią akimirką, rezervuoja realią kandidatystę ir į kaltinamuosius teisme už nusikaltimus prieš žmogiškumą, ir į Nobelio taikos premijos nominantus bent keletui metų į priekį.
