Arūnas Kumpis. Kas privalo užtikrinti Lietuvos oro erdvės kontrolę ir apsaugą?

Tikriausiai daugelis jau spėjome pamiršti atvejį, kai praėjusių metų rugsėjo 9-ąją kaimyninės Latvijos oro erdvę kirto ir šalies teritorijoje nukrito iš rusijos atskridęs bepilotis orlaivis „Shahed-136“ („Geranj-2“) su koviniu užtaisu. Vis mažiau dėmesio kreipiame ir į tuomet sensacingai skambėjusius pranešimus apie į Lietuvos oro erdvę iš kaimyninės Baltarusijos per sieną skraidinamus šimtus oro balionų bei dronų su kontrabandinėmis cigaretėmis.

Praėjo beveik pusmetis. Ar nuo to laiko kas nors pasikeitė? Deja, bet neteko girdėti, kad buvo imtasi kokių nors konkrečių veiksmų. Todėl darau prielaidą, kad viskas taip ir baigėsi – vien abstrakčiais buvusio krašto apsaugos ministro pasvarstymais, jog oro erdvės apsaugą turėtų užtikrinti NATO oro policijos misija, kuri realiai net neturi įgaliojimų panaudoti kovinę ginkluotę. Akivaizdu, kad Lietuvos oro erdvės kontrolė taip ir liko kaip ta karšta bulvė, kurią toliau vienas kitam mėto Valstybės sienos apsaugos tarnyba (VSAT) ir Lietuvos kariuomenė (LK).

Šiandien Lietuvos oro gynybos sistemą sudaro šešių po šalies teritoriją išdėstytų radarų tinklas su valdymo ir kontrolės centru Karmėlavoje. Gautus radarų duomenis apie mūsų oro erdvės pažeidėjus šis centras perduoda į Vokietijoje esantį NATO oro pajėgų vadovavimo centrą, kuriame ir nusprendžiama, duoti ar neduoti įsakymą kilti Šiauliuose dislokuotiems NATO oro pajėgų policijos naikintuvams.

Be to, Radviliškyje yra dislokuotas Lietuvos kariuomenės karinių oro pajėgų oro gynybos batalionas, apginkluotas vidutinio nuotolio raketomis NASAMS bei trumpojo nuotolio sistemomis RBS-70 ir GROM, kurios gali veikti su apžvalgos radarais „Sentinel“ ir „Girefe MK IV“. Visos šios sistemos yra skirtos identifikuoti ir reikalui esant naikinti Lietuvos oro erdvę pažeidusius orlaivius (lėktuvus ir sraigtasparnius). Techniškai jos gali – tačiau nėra skirtos – kovoti ir su pigiais, Lietuvos oro erdvę nuolatos pažeidinėjančiais, bepiločiais orlaiviais bei oro balionais. Nei NATO oro policijos naikintuvai, nei vidutinio nuotolio oro gynybos sistemos NASAMS, nei juo labiau tolimojo nuotolio sistemos „Patriot“ nėra skirtos kovoti prieš dronus bei kitus mažus skraidančius objektus.

Taigi, iš vienos pusės, Lietuvos oro erdvės apsaugą nuo mažųjų skraidančių objektų privalo užtikrinti realių priemonių tam neturinti Lietuvos kariuomenė, iš kitos pusės, fizinę Lietuvos sienos apsaugą užtikrina VSAT, neturinti nei priemonių, nei įgaliojimų kontroliuoti oro erdvę ir stabdyti nesibaigiantį bepiločiais orlaiviais ir oro balionais gabenamos kontrabandos srautą. Lietuvos kariuomenė teigia, kad kontrabanda – ne jos reikalas, VSAT sako, kad oro erdvės kontrolė – ne jos atsakomybė.

Kol oru per sieną gabenamos tik kontrabandinės cigaretės, galime užmerkti į tai akis, tikriausiai turime ir didesnių problemų, tačiau tik laiko klausimas, kada mūsų oro erdvę ims pažeidinėti pasiklydę ir ne tik bepiločiai orlaiviai su sprogstamaisiais užtaisais. Ką tada darysime? Atsakau: grįšime prie to paties klausimo – kas už tai atsakingas?

Žinoma, kol oru per sieną gabenamos tik kontrabandinės cigaretės, galime užmerkti į tai akis, tikriausiai turime ir didesnių problemų, tačiau tik laiko klausimas, kada mūsų oro erdvę ims pažeidinėti pasiklydę ir ne tik bepiločiai orlaiviai su sprogstamaisiais užtaisais. Ką tada darysime? Atsakau: grįšime prie to paties klausimo – kas už tai atsakingas?

Todėl manau, kad jau pats laikas naujajai krašto apsaugos ministrei Dovilei Šakalienei pasikalbėti su savo kolega iš Vidaus reikalų ministerijos, tuo pačiu, kuriam Baltarusija atrodo kultūriškai artimiausia šalis Lietuvai, ir išsiaiškinti Lietuvos kariuomenės ir VSAT atsakomybės ribas, užtikrinant oro erdvės kontrolę ir apsaugą. Tačiau pirmiausia, nepakenktų užduoti LK vadovybei skirtus klausimus:

• Kaip užtikrinama Lietuvos oro erdvės kontrolė ir apsauga nuo ją sistemingai pažeidžiančių oro balionų ir agrodronų? Ar užtikrinama oro žvalgyba ir kaip tai daroma, jei Lietuvos oro erdvės pažeidėjai gali nepastebimai transporto priemonėmis praktiškai kasdien priartėti prie Lietuvos–Baltarusijos valstybinės sienos 1–2 km atstumu, išskleisti visą savo inventorių (dronų, oro balionų paleidimo įrangą ir kontrabandinį krovinį) ir taip pat nepastebimai kelti į orą tiek dronus, tiek balionus? Primenu, kad dabartiniai net civilinės paskirties bepiločiai orlaiviai (pvz. „DJI Matrice-300“) turi tokios kokybės optiką, kuri, bepilotį pakėlus porą šimtų metrų į orą, net niekur neskrendant leidžia detaliai matyti, kas dedasi 10 km atstumu aplinkui.

• Kariškiai be perstojo giriasi, kad jie disponuoja profesionaliais žvalgybiniais orlaiviais ir kitomis priemonėmis, leidžiančiomis jiems iš anksto nustatyti kitoje sienos pusėje esančias rizikas. Taigi, kyla naturalus klausimas: jie pervertina savo galimybes, meluoja ar paprasčiausiai nemato reikalo informuoti kolegų iš VSAT apie nuolatos anapus mūsų valstybinės sienos vykstančius veiksmus, t. y. pasirengimus pažeisti mūsų oro erdvę? Tuo pačiu, ministrei nepakenktų pasidomėti ir LK disponuojamais žvalgybiniais pajėgumais, pavyzdžiui, kokiomis priemonėmis LK batalionų sudėtyje esantys žvalgybos padaliniai dieną X rengiasi užtikrinti atsakomybės rajono žvalgybą, priešo dislokacijos vietų identifikavimą ir artilerijos ugnies koregavimą. Pažadu, laukia daug siurprizų.

Gyvenime taip jau yra: kai darbas nemalonus, be to, dar ir neaišku, kas už jį yra atsakingas, iniciatyvos privalo imtis tas, kuriam labiausiai reikia. O šiuo atveju, VSAT yra ta tarnyba, kuri, nežiūrint į Lietuvos kariuomenės ir kitų tarnybų patikinimus, kad jie iš anksto žinos ir savo kolegas perspės apie kitoje sienos pusėje kylančias grėsmes, X dieną pirmoji susidurs su priešu. Jau nekalbant apie tai, kad tiek visuomenė, tiek Lietuvos vykdomoji valdžia juos nuolatos skalpuoja už oru per valstybinę sieną praktiškai nekontroliuojamai skriejančią kontrabandą.

Dar karo pradžioje, 2022-ųjų kovą, Charkivo fronte teko vykdyti neįprastą užduotį – kartu su keliais savo kovos draugais, rusams artėjant prie Dergačių miestelio, gavau įsakymą vykti į ten buvusią Ukrainos pasieniečių užkardą. Turėjome tikslą – nuleisti skubiai pasitraukusių pasieniečių paliktą Ukrainos valstybinę vėliavą ir surinkti ten likusius jų dokumentus, antspaudus ir kitus vertingus daiktus. Tada buvome didžiai nustebę, asmeninėse pasieniečių spintelėse aptikę georgijaus juostelių, vadinamųjų „koloradkių“. Taip dalis jų rengėsi pasitikti okupantus.

Taigi, ką turėtų daryti mūsų pasieniečiai, jei neturi panašaus atsarginio plano? Akivaizdu, kad sienos oro erdvės kontrolės nebeįmanoma užtikrinti senosiomis priemonėmis – tvoromis, stebėjimo kameromis, elektroniniais jutikliais, fiziškai patruliuojant ar epizodiškai paskraidant palei sieną sraigtasparniais.

Ukrainos karo patirtis parodė, kad vienintelis efektyvus tiek fronto linijos, tiek pasienio kontrolės būdas – nuolatinis (24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę) atsakomybės rajono stebėjimas bepiločiais orlaiviais. Norėdama kontroliuoti pasienio oro erdvę ir reaguoti dar pažeidimui neįvykus, VSAT turėtų atitinkamai pakoreguoti savo tarnybos struktūrą, suteikdama daugiau svorio už bepiločių orlaivių sistemas atsakingiems padaliniams, ir nedelsdama pradėti įgyvendinti naują sienos kontrolės, paremtos bepiločių orlaivių sistemomis ir antidroninėmis priemonėmis, koncepciją.

Suprantu, kad lengviau pasakyti nei padaryti. Lietuvos kariuomenėje taip pat jau treti metai iš eilės kalbama apie Ukrainos karo patirtis ir bepiločių orlaivių reikšmę šiuolaikiniame kare, tačiau realybėje netoli pasistūmėta į priekį. Belieka tik tikėtis, kad neabejotinai kažkada mūsų sieną kirsiantis priešiškos valstybės bepilotis orlaivis su sprogmenimis, kaip ir kaimyninėje Latvijoje, nieko neužmuš ir nesužeis.