Minties ir sąžinės laisvė bei istorinių analogijų neturinti pagarba žmogaus orumui ir individualybei XX amžiuje susilaukė ir savo atsako - tarsi paralelinio modernybės pasaulio, kuriame komunistų ir nacių totalitariniai režimai sukūrė visiško žmogaus valios ir orumo palaužimo, moralinio integralumo sunaikinimo, nužmoginimo, asocialumo ir neapykantos laisvei pragarą.
Batas, maigantis veidą
Mes modernybę neretai vis dar įsivaizduojame pagal prancūzų švietėjų modelį - kaip laimės siekimo, proto emancipacijos, prietarų ir tamsybės įveikimo, visuotinės taikos bei žmonijos kūrybinių galių įgyvendinimo sferą. Tačiau su realybe nė kiek ne mažiau susijęs yra Džordžo Orvelo „1984-uosiuose“ aprašytasis ateities pasaulio simbolis - batas, maigantis žmogaus veidą.
Modernizmas ir antimodernizmas niekada neapleido vienas kito. Jie nuolat veikė kartu, tik jų pasauliai žmonėms atrodė paraleliniai ir neturintys jokių sąlyčio taškų. Bet jų atsietumas vienas nuo kito yra iliuzija. Besąlygiškas švietėjų tikėjimas protu moderniajame pasaulyje pagimdė ne tik iracionalias reakcijas prieš jį, bet ir komunizmo tipo pamišėliškus pasaulio racionalizavimo, t.y. jo naikinimo scenarijus, sukurtus proto ir pažangos vardan.
Kita vertus, romantikų įtikėjimas bendruomenės ir archajiškos tradicijos galiomis, kurios esą visada yra kažkas daugiau už realų žmogų, privedė iki rasės bei kraujo ir dirvos mistikos, įgalinusios bet kokių universalizmo likučių atmetimą ir žmonių rūšiavimą pagal jų kraują ir kaukolę.
Modernybėje nuo pat pradžių slypėjo, o XX amžiuje it džinas iš butelio išlindo dvi galimybės - laisvės triumfas arba visiškas jos atmetimas.
Pamišėliškas fanatizmas
Šiandien mes vis labiau bijome musulmonų fanatizmo - politinio islamo, savo raiška, kovos metodais ir masių mobilizavimo efektyvumu primenančio XX amžiaus totalitarinius režimus.
Taip, mes bijome jų fanatiškos neapykantos moderniajam pasauliui. Tik retai pripažįstame sau, kad europiečių neryžtingumas ir baimė nėra vien tik civilizuoto pasaulio susigūžimas susidūrus su barbaru, kaip šitą mėgsta vaizduoti JAV neokonai arba itin supaprastintas ir savo naivumu žavias pasaulio schemas mėgstantys komentatoriai.
Modernybė pati provokuoja fanatizmą. Šiandien akivaizdu, kad visišką fiasko patyrė švietėjų tikėjimas, kad modernusis pasaulis yra proto emancipacija ir laisvė minus religija. Lygiai kaip krachas ištiko jų įsitikinimą, kad protas ir pažanga gali įveikti tamsybę, prietarus ir neapykantą. Galiausiai jų didžiausia klaida buvo religijos tapatinimas su iracionalumu, niekaip neprileidžiant, kad gali atsirasti pasaulietiški tamsybininkai ir sekuliarus fanatizmas.
Tokie įžvalgūs XIX amžiaus mąstytojai kaip Benjaminas Konstantas ir Aleksis de Toukvilis suprato, kad egzistuoja visai kita moderniojo pasaulio pusė - ne religiją neigianti, o jos pagimdyta ir tikėjimą skatinanti modernybė. Jie suprato, kad ir paties moderniojo individualizmo šaknys slypi krikščionybėje.
Atmetus klišes ir prisiminus šią moderniojo pasaulio pusę, darosi aišku, kad XX amžiaus neapykantos ir moderniosios vergovės formas sukūrė modernybės įtampų nepakėlusios visuomenės. Šiandien mes apie musulmonų fanatizmą ir barbarybę kalbame taip, tarsi mes šito nebūtume matę kažkur gerokai arčiau, tarsi ne XX amžiaus Europa būtų sukūrusi mirties fabrikus ir istorinių analogijų neturinčią naikinimo mašineriją, o visa tai būtų atkeliavę iš kitos planetos.
Istorija kartojasi. Lygiai kaip globalizacija susilaukia radikalių pačių vakariečių reakcijų, iš antimodernistinio sentimento neretai gravituojančių link neapykantos formų (kad ir mūsų dienomis vis sparčiau plintantis antiamerikanizmas ir Amerikos tapatinimas su pačia globalizacija bei jos kaltinimas dėl visų nepakeliamų modernybės įtampų - tarsi su globalizacija nebūtų susijusios Kinija, Japonija, Pietryčių Azijos „tigrai“ ar Rusija), taip ir kai kurios musulmoniškos šalys bei Vakaruose esančios grupės kone žodis į žodį kartoja grėsmingą XIX ir XX amžių antimodernizmo liturgiją.
Todėl mąstantiems europiečiams nejauku. Musulmonų neapykanta modernybei stulbinančiai primena Europoje ir Rusijoje jau matytą neapykantą. Ir repertuaras tas pats - nuo neapykantos kapitalizmui iki atviro antisemitizmo, naudojant tą patį žodyną ir net tas pačias antisemitines karikatūras, perimtas iš nacių „Der Stürmer“.
Kai kada sunku atsikratyti minties, kad mes į musulmonų pasaulį projektuojame savo pačių fobijas. Anaiptol neneigiu jų fanatizmo fakto, bet sykiu keista, jog mes pradėjome mąstyti taip, tarsi totalitarizmo grėsmė jau nebeegzistuotų pačiuose Vakaruose.
Ar išsaugosime laisvę?
Nesinori būti bjauria Kasandra, bet juk atsakas į svetimą fanatizmą vargu ar bus liberalus ir demokratinis. XX amžiaus istorija byloja, kad totalitarizmas yra ne izoliuotas režimas, o pasaulinė tendencija ir net grandininė reakcija. Tad greičiausiai ir Vakaruose stiprės pati tikriausia orvelizacija - priešo ir viešosios nuomonės konstravimas, totalinė asmens ir grupių kontrolė ir pilietinių laisvių menkėjimas.
Ar nebus tik taip, kad laisvė taps neištesėtu modernybės pažadu? Jei iš akių neišleisime naujos grėsmingos ir Vakarų jau tyliai palaimintos kombinacijos, kuri jau įsitvirtino Kinijoje ir, regis, baigia prigyti Rusijoje - ekonominės laisvės be politinės laisvės, arba kapitalizmo be demokratijos, taps akivaizdu, kad besaikis pragmatizmas ir politikos formavimas vien ekonominių interesų pagrindu gali tapti pačiu tikriausiu laisvės duobkasiu.
Verta apie tai rimtai pagalvoti ir pradėti kurti alternatyvas, kol dar ne vėlu. Nes pats alternatyvos principas galimas tik tol, kol yra laisvė.