aA
„Organizacijos garbei“ – tai Sergiuszo Piaseckio (1901–1964), labai prieštaringos asmenybės su mistifikuota biografija, romanas, parašytas autobiografiniu pagrindu. Autorius, buvęs plėšikas, kontrabandininkas, kalinys, net žvalgybininkas ir policininkas, kartais vadinamas didžiausiu nusikaltėliu tarp rašytojų ir geriausiu rašytoju tarp nusikaltėlių.
Organizacijos garbei
Organizacijos garbei
© Leidykla "Briedis"

Iš Baltarusijos kilęs S. Piaseckis 1921 m. buvo priimtas į lenkų žvalgybą. Vyrukas ne tik rinko duomenis apie tai, kas vyksta sovietų pusėje, bet ir susidėjo su kontrabandininkais, įniko į girtuokliavimą ir kokainą. 1926 m. susikompromitavęs agentas buvo atleistas iš tarnybos.

Vėl likęs be darbo ir pajamų, S. Piaseckis „su revolveriu rankose ir kokaino likučiais kišenėje“ klaidžiojo po Gardino ir Vilniaus apylinkes. Vėl ėmėsi nusikalstamos veiklos. Garsiausią nusikaltimą įvykdė užpuolęs ir apiplėšęs siauruko Lyda–Gardinas keleivius. Pinigus iššvaistė degtinei ir moterims.

1927 m. už šiuos nusikaltimus S. Piaseckis Vilniuje buvo nuteistas mirties bausme, kuri pakeista 15 metų įkalinimu. Kalėjime jis atrado talentą rašyti, kartu mokėsi literatūrinės lenkų kalbos. Jaunąjį rašytoją pradėjo globoti garsus literatas M. Wańkowiczius. Jis rūpinosi S. Piaseckio pirmųjų darbų leidyba ir bausmės sušvelninimu.

Kalėjime jis atrado talentą rašyti, kartu mokėsi literatūrinės lenkų kalbos. Jaunąjį rašytoją pradėjo globoti garsus literatas M. Wańkowiczius. Jis rūpinosi S. Piaseckio pirmųjų darbų leidyba ir bausmės sušvelninimu.

1937 m., Lenkijos prezidentui suteikus malonę, rašytojas išėjo į laisvę. Jam kalint išleista knyga „Didžiosios Lokės meilužis“ (lenk. „Kochanek Wielkiej Niedźwiedzicy“) apie nuotykius sovietų ir lenkų pasienyje tapo sensacija ir tarptautiniu bestseleriu.

Antrojo pasaulinio karo pradžioje S. Piaseckis grįžo į sovietų okupuotą ir apiplėštą Vilnių, kuris netrukus buvo grąžintas lietuviams. Tačiau greitai sovietai grįžo, o po to įsiveržė naciai. Laikai buvo sunkūs ir neramūs.

Okupantai apiplėšė šalį, jos ekonomika buvo sužlugdyta, žmonės liko be pajamų, gyveno pusbadžiu. Įsivyravo visuotinis deficitas, juodoji rinka, spekuliacija. Maistas ir prekės buvo dalijamos pagal korteles. Tačiau buvo ir tokių, kurie Vilniuje gyveno visai neblogai. Tai Armijos Krajovos (AK) Vilniaus apygardos vadovybė. AK egzistavimo šaltiniu tapo Jungtinės Karalystės ir JAV finansinė parama. Karininkai gaudavo pastovius atlyginimus. Pinigų reikėjo ir ginklams įsigyti, diversijoms vykdyti.

1942 m. rudenį AK Vilniaus apygardos specialusis karo teismas nuteisė mirties bausme keturiolika asmenų, neva bendradarbiavusių su sovietais arba vokiečiais. Bet nė vienas nuosprendis nebuvo įvykdytas, mat trūko „specialistų“. Todėl apygardos vadovybė pasikvietė į pagalbą S. Piaseckį – vėtytą ir mėtytą „kietą vyruką“, teistą šešis kartus, kalėjimuose praleidusį keturiolika metų. Jis turėjo apmokyti egzekutorius žudyti. Tolesnius įvykius S. Piaseckis aprašo savo romane, kur riba tarp tikrovės ir autoriaus išmonės pranyksta.

Parodomieji nuosprendžiai vyko Vilniaus gatvėse: prie Aušros vartų, Šv. Kotrynos bažnyčioje, Žvėryne, Vingio miške. Į pasmerktųjų sąrašą patekdavo visuomenei žinomi žmonės, kurių nužudymas keltų didelį rezonansą, nors tų asmenų kaltė buvo labai abejotina.

S. Piaseckis vadovavo specialiajai mirties nuosprendžius vykdžiusiai grupei – egzekutyvai. Dėl organizacijos – AK Vilniaus apygardos vadovybės prestižo ir garbės turėjo kristi tikrų ar menamų išdavikų lavonai. Parodomieji nuosprendžiai vyko Vilniaus gatvėse: prie Aušros vartų, Šv. Kotrynos bažnyčioje, Žvėryne, Vingio miške. Į pasmerktųjų sąrašą patekdavo visuomenei žinomi žmonės, kurių nužudymas keltų didelį rezonansą, nors tų asmenų kaltė buvo labai abejotina.

AK gretose netrūko vokiečių ir sovietų agentų, bet niekas jų nelietė. Reikėjo rasti tariamų išdavikų. AK Vilniaus apygardos štabo viršininkas papulkininkis Lubosławas Krzeszowskis (slapyvardis Ludwikas) buvo sovietų agentas nuo 1940 metų. Greičiausiai išduoti sovietų agentūros buvo nuteisti aršūs antikomunistai: publicistas ir rašytojas Jozefas Mackiewiczius (knygoje Janas Jaskevičius) ir laikraščio „Gońiec Codzienny“ redaktorius Czesławas Ancerewiczius (knygoje Kancerevičius). S. Piaseckio garbei galima pasakyti, kad, netikėdamas J. Mackiewicziaus kalte, jis nesutiko pastarojo nužudyti. Autorius netapo aklu žudymo įrankiu. Jis netgi atsisakė stoti į AK ir prisiekti, nors buvo Lenkijos patriotas ir iki tol dalyvavo pogrindiniame pasipriešinimo judėjime.

Nepaisant beletristinės formos, šis kūrinys yra pirmaeilis istorijos šaltinis. Kone visi romano personažai turėjo realius prototipus, o S. Piaseckis nuvainikuoja AK herojiškumo ir altruizmo mitą.

Kviečiame skaityti knygos ištrauką:

Dešimtą valandą ryto visi jau buvo savo vietose ir laukė Juzefo ženklo pradėti operaciją. Klara klūpojo priešais įėjimą į gatvelę, kurioje virš arkos matėsi stebuklingasis Aušros vartų Dievo Motinos paveikslas. Iš ten jai buvo regėti 19 namo vartai. Turėjo po drabužiais pasislėpusi užtaisytą septinto kalibro brauningą. Juzefas, aptardamas pasikėsinimo į Dorotą (Danuta Wyleżyńska. Dvidešimtmetė mergina, žinomo muzikanto ir Vilniaus konservatorijos profesoriaus Adamo Jano Wyleżyńskio duktė. AK pogrindžio apkaltinta bendradarbiavimu su gestapu. Vargu bau. Visas miestas žinojo, kad ji bendrauja su vokiečiais. Tikrų užsikonspiravusių vokiečių agentų AK netrūko. Po trijų nepavykusių pasikėsinimų ketvirtas kartas buvo lemtingas – 1943 m. liepos 7 d. S. Kościałkowskis nušovė ją prie Aušros vartų. Red. past.) planą, nenorėjo duoti Klarai ginklo. Bet ji pažvelgė su tokiu priekaištu ir beveik neviltimi, kad jis suminkštėjo.

– Na, gerai! – pasakė jis. – Bet šaudyti galima tik kraštutiniu atveju – jei susidarytų tokia situacija, kurios dabar neįmanoma numatyti.

Merginos akys sužibo, kartu veide pasirodė ir lengva pašaipa: „O vis dėlto nesi toks jau kietas.“ Juzefas pastebėjo tai ir paniuro.

Aušros vartai, 1939–1940 m. V. Augustinas, LNM.
Aušros vartai, 1939–1940 m. V. Augustinas, LNM.
© Leidykla "Briedis"

Rysius budėjo prie įėjimo į Aušros vartus iš Bazilijonų gatvės. Jis turėjo devinto kalibro brauningą ir kovinę granatą. Rysiaus vaidmuo operacijoje buvo svarbus, nes, kilus pavojui, turėjo gelbėti Magą. Jeigu Magą ims vytis, Rysius turi mesti granatą į beveik visada tuščią Šv. Dvasios gatvę ir pasitraukti pro Aušros vartus. Granatos sprogimas sukeltų paniką ir būtų gerokai sunkiau vytis. Rysius savo uždavinį puikiai suprato, tad Juzefas paliko jį budėti.

Magas turėjo laukti ant suolelio kieme šalia Šv. Dvasios cerkvės. Kai Dorota išeis iš namų ir Klara patrauks paskui ją link poliklinikos, Magas pajudės – eis į Aušros Vartų gatvę. Paskui pagal Juzefo ženklą pasuks į 19 namo vartų pusę, atidarys vartelius, įžengs į vidų ir lauks Dorotos. Pažinti ją bus lengva, juk aptvarstyta galva. Iššaus į ją du kartus ir išeis į gatvę. Jeigu niekas nesivys, greitu žingsniu pasuks į Aušros vartus, išeis į Bazilijonų gatvę, pasuks į kairę ir prieš pat Mikalojaus gatvę pasuks į Šv. Dvasios gatvę. Jeigu jį vysis, turi pistoletą ir suomišką peilį, tą atkarpą įveiks bėgte. Jeigu pasirodytų, kad pabėgti per Aušros vartus neįmanoma, bėgs priešinga kryptimi (ten budės Klara ir Juzefas), pasuks dešinėn, į Šv. Dvasios cerkvės kiemą. Ten, netoli antrų vartų, pridėta tuščių dėžių, ant kurių pasilips ir peršoks tvorą į Šv. Dvasios gatvės pusę.

Magas vilkėjo tamsiai mėlyną darbininko palaidinę ir marginio kelnes, ant galvos užsimaukšlino seną kepurę, apsiavė lengvus batelius. Suodžiais šiek tiek išsitepė veidą. Juzefas leido jam rinktis – parabelumą arba automatinį pistoletą „ufi“. Magas pasirinko „ufi“, įsikišo jį po diržu. Taip galėjo jį greitai ištraukti, o plati palaidinė gerai dengė ginklą. Suomišką peilį, jo ašmenis apvyniojęs nosine, įkišo šiek tiek įkypai po diržu, už nugaros.

Kai pasiruošimas buvo baigtas, Juzefas pasakė:
– Manau, kad operacija paruošta prastai, vaikiškai ir net kvailai. Dar ne per vėlu atsisakyti.
– Suprantu, kad jums rūpi mano saugumas.
– Manau, kad rizika per didelė. Galime sustabdyti operaciją ir palaukti geresnės progos. Ji tikrai bus.
– Bet vakar, kai tarėmės kartu su Klara, jūs sakėte, kad įmanoma įvykdyti pasikėsinimą ir pabėgti.
– Visgi man toks pasikėsinimo būdas nepatinka. Jeigu dvejojate, atidėkime darbą.
– Nujaučiu, kad viskas vyks sklandžiai. Pabėgimas į Šv. Dvasios gatvę puikiai sumanytas. Ta gatvė iki pat Bokšto gatvės beveik visada tuščia. Gerai ją pažįstu, kiekvieną žingsnį, kiekvieną posūkį. O rizikos juk būna visada.
– Pasikėsinime į Kancerevičių nebuvo.
– Na, taip. Tai išskirtinis atvejis.
– Pasikėsinime į Dorotą, kurį žiemą suorganizavau atlikti Drobnui, irgi rizikos nebuvo. Bet jie viską pavertė niekais. O dabar užduotį tenka atlikti blogiausiomis sąlygomis.
– Pone Juzefai! O ta jūsų patirtis su ipritu ir Goževskio motociklu nejau buvo be rizikos? Klara pasakojo apie ją. Jums rizikuoti galima, o man ne?
– Ir anas reikalas buvo kvailas, ir šitas kvailas!
– Viskas bus gerai. O Dorotą privalome galų gale likviduoti, nes ji pridarys daug rūpesčių, o paskui vėl dings.
– Gerai.
– Tai bus mano reabilitacija, juk pamenu Klobovskio atvejį. Jūs puikiai viską apskaičiavote. Pasirinkote geriausią pasikėsinimo būdą. Bet... padarėte vieną klaidą.
– Tik vieną?
– Taip, tačiau esminę. Davėte brauningą Klarai. O jai ginklų duoti negalima. Jūs drąsus, bet atsargus. Aš drąsus. O jinai – įžūliai drąsi. Esu įsitikinęs, kad jeigu atsidursime pavojuje, ji tiesiog pradės šaudyti. Todėl bėgsiu į Didžiąją gatvę tik kraštutiniu atveju – jei į Aušros vartus negalėsiu prasibrauti.

Aušros Vartų gatvė. Žmonės meldžiasi prieš Aušros Vartų koplyčioje kabantį Švč. Mergelės Marijos paveikslą, 1934 m. W. van de Poll, NA.
Aušros Vartų gatvė. Žmonės meldžiasi prieš Aušros Vartų koplyčioje kabantį Švč. Mergelės Marijos paveikslą, 1934 m. W. van de Poll, NA.
© Leidykla "Briedis"

Juzefas nuliūdo. Prisiminė, kaip Klara prašėsi saugoti ir kėsinantis į Goževskį, ir kai darbavosi įstaigoje, kurioje dirbo Andžejus. Grasino, kad jeigu jis įklius, nušaus Dobrovičių, kad atkeršytų už jį ir Andžejų.

– Jūs teisus! – pasakė jis. – Su ja reikia atsargiai. Tokia trapi mažylė, o plėšri lyg pantera. Neišleisiu jos iš akių.

Juzefas paruošė pasikėsinimo planą, remdamasis Klaros stebėjimais. Dorota kitą dieną be penkiolikos vienuoliktą nuėjo į polikliniką. Iš ten išėjo pusę dvyliktos ir pasuko tiesiai namo. Visą laiką ėjo kairiąja gatvės puse. Galima buvo manyti, kad ir šiandien ji elgsis taip pat.

Saulė kopė vis aukštyn. Dangus tarsi išbluko nuo kaitros. Per naktį šiek tiek atvėsę mūrnamiai ir grindiniai vėl dvelkė karščiu. Šv. Teresės bažnyčioje Aušros Vartų gatvėje vyko mišios. Vis daugiau žmonių klaupėsi gatvėje ir po arka kairėje pusėje, arčiau vartų. Suskambo bažnyčios varpai, pasigirdo giesmės.

Juzefas perėjo į dešinę gatvelės pusę. Rado vietą pavėsyje. Klara tebeklūpojo saulėje prie įkaitusio mūro.

„Ji meldžiasi ar ne? – pamanė Juzefas. – Gal meldžiasi už mūsų operacijos sėkmę? Bet argi galima melsti tokio dalyko? Juk beveik Dievo Motinos akivaizdoje! Ir pasikėsinimas į Kancerevičių įvykdytas priebažnytyje. Kraujas pralietas šventoje vietoje.“

Prasegė marškinių apykaklę. Jie sudrėko nuo prakaito po kairiąja pažastimi, kur slėpė pistoletą. Iš lėto patraukė link Didžiosios gatvės.

Pažvelgė į laikrodį: dvidešimt minučių po dešimtos. Beveik tuo pat metu pajuto, kad jį pasivijo Klara. Atsigręžęs pamatė jos liepsnojančias akis, išblyškusius skruostus ir prakaito lašelius ant smilkinių.

– Eina, – tarė ji tyliai. – Bet su motina.
– Su motina?! – paklausė priblokštas.
– Taip. Bet tai niekis. Dar geriau. Bus didesnė sumaištis.
– Juk nesitikėjome!
– Seksiu iš paskos. Kai eis iš poliklinikos, aplenksiu jas ir pasakysiu jums.

Ji priglaudė ranką sau prie krūtinės. Juzefui pasirodė, kad nori apraminti savo širdies dūžius. Bet ji tik pasitaisė brauningą. Paskui grakščiai, įsitempusi lyg skrydžiui, pasuko į poliklinikos pusę. Atsisėdo ant namo laiptelių pakopos, pasilenkusi taisėsi batelį. Matė saulės užlietą gatvę.
„Praleisiu jas ir eisiu iš paskos.“

Juzefas nenorėjo, kad moterys jį pamatytų. Todėl kirto gatvę ir įėjo į cerkvės kiemą. Magas sėdėjo ant suolelio krašto medžio pavėsyje. Ramiai žiūrėjo į Juzefą, kuris tylėdamas atsisėdo šalia.

– Jau nuėjo, – numanė jis.
– Taip, bet kartu su motina.
– Aha! – prisimerkė. – Su apsauga!
– Gal su pagalba. Į motiną įsakau nešauti. Jeigu po šūvių į Dorotą puls jus, spirkite arba tvokite pistoletu į kaklą. Arba stumtelkite į šoną.
– O jei ji neteks sąmonės?
– Galbūt namo Dorota eis viena... Turime mažiausiai pusvalandį.
– Kada užimti poziciją?
– Po ketvirčio valandos eikite į Aušros Vartų gatvę ir atsisėskite ant kurio nors priebučio. Kai ji išeis iš poliklinikos, Klara mane įspės. Tada ateisiu pas jus. Po to duosiu ženklą Rysiui ir grįšiu į Aušros vartus. Būsiu nuo jūsų maždaug per dvidešimt žingsnių.
– Gerai.

Jo galvoje tvyrojo sumaištis – negerai, kad Dorotą lydi motina. Bet prisiminęs knygas, kurias pavogė iš antisemitinės parodos, ėmė mąstyti apie siaubingas žydų žudynes Paneriuose. „Ji tarnavo tiems, kurie žudė nekaltus, silpnus, sergančius žmones. Tegu žūsta ir pati!“

Juzefas nuėjo. Patraukė į Didžiosios gatvės pusę. Praėjo pro muziejų, iš kur neseniai pasisavino dvi knygas. Jo galvoje tvyrojo sumaištis – negerai, kad Dorotą lydi motina. Bet prisiminęs knygas, kurias pavogė iš antisemitinės parodos, ėmė mąstyti apie siaubingas žydų žudynes Paneriuose. „Ji tarnavo tiems, kurie žudė nekaltus, silpnus, sergančius žmones. Tegu žūsta ir pati!“

Klarą pastebėjo iš tolo, nors ji niekuo nesiskyrė nuo kitų žmonių gatvėje. Jos judesiai buvo natūralūs, ne dirbtiniai ar suvaidinti. „Sumani mergina, – pamanė jis. – Bet kaip jai klosis vėliau? Šitaip verždamasi veikti gali greitai perdegti.“

Kairėje prie poliklinikos, tiesiai ant šaligatvio prie mūrnamio sienos, įsitaisė moteris su dviem pintinėmis. Ji pardavinėjo braškes. Juzefas perėjo gatvę, praėjo pro polikliniką ir prisiartino prie pardavėjos.

– Po kiek braškės? – paklausė.
– Dvidešimt markių. O ką, per brangu? Juk žinote, po kiek duona... O čia braškės, skanios uogos.
Juzefas ištraukė iš kišenės šešiasdešimt markių, padavė plepiai moteriai ir paėmė tris beržo tošies dėželes, pilnas didelių, prisirpusių braškių. Nuėjo link Klaros, pasislėpusios už mūro iškyšos. Linktelėjo jai. Klara pralinksmėjusi pamerkė akį ir nutaisė išdykusią veido išraišką. Abu nuėjo į tarpuvartę šalimais.
– Prašom, – pasakė jis. – Turėsite šiek tiek užsiėmimo.
Padavė jai braškių dėželę.
– Ak, dėkoju! O galima pakvailioti? – paklausė linksmai.
Jis pažvelgė nustebęs.
– Galima.
Ji sudėjo lūpas lyg bučiniui ir garsiai pakštelėjo ore.
– Kvaila!
– Žinoma! Aš juk visai nesu protinga.
– Dar turime apie trisdešimt minučių.
– Mažiausiai.
– Eisiu gatve aukštyn. Laikysiuosi kairės pusės.
– Gerai, – ji prakando baltais dantimis uogą, o akys pašaipiai spinduliavo. – Aha! – pridūrė ji. – Jeigu jūsų kojos atsisakytų, galiu jus pavaduoti.
Klara žiūrėjo pašaipiai ir įžūliai.
– Kad ne šita situacija, padaryčiau kai ką, kad ir jūsų kojos nebeitų.
– O ką? O kaip? – nutaisė susidomėjusio vaiko veidelį.
– Diržu.
– O! Tai bent juokčiausi. Bet jūs nesugebėsite.

Pagrasė jai pirštu ir išėjo iš tarpuvartės. Vėl kaitra.

Nuėjo kairiąja gatvės puse Aušros vartų link. Valgė braškes, kurios maloniai gaivino. Sustojo Subačiaus gatvės gale. Žvilgsniu paieškojo Klaros. Ji sėdėjo ant pakrypusio betoninio stulpelio, saugančio vartų kampą nuo vežimų ašių. Ir valgė braškes.

„Jeigu leisčiau, ji pati įvykdytų pasikėsinimą!“ – pamanė Juzefas.

Magas patogiai įsitaisė pavėsyje prie įėjimo į didelį namą. Atrodė kaip pavargęs nešikas, kuris ilsisi ar kažko laukia. Ramiai pažiūrėjo į akis Juzefui, kuriam kilo noras pasakyti Magui ką nors malonaus. Bet tai būtų panašu į drąsinimą, visai to nereikėjo. Tad tik padavė jam braškes.

– Padeda atsigauti nuo kaitros.

Magas paėmė dėželę ir linktelėjo.

Juzefas iš lėto patraukė atgal. Dėjosi susidomėjęs varganomis parduotuvių vitrinomis. Po dešimties minučių pamatė Klarą, kuri greitai ėjo į jo pusę. Jis apsisuko ir dar lėčiau traukė į Aušros vartus. Klara susilygino su juo ir ėjo greta.

– Išėjo iš poliklinikos. Eina abi lėtai. Jos galva aptvarstyta. Aš būsiu savo vietoje, – raportavo ir aplenkė jį.

Juzefas sustojo. Iš tolo pamatė dvi moteris. Viena atrodė lyg su balta kepuraite ant galvos.
Jis pajudėjo gatve aukštyn. Atėjo iki Mago.

– Jau, – pasakė jam. – Galite neskubėdamas eiti prie tų vartų. Aš įspėsiu Rysių.
Nuėjo šiek tiek greičiau. Kai atsidūrė prie Bazilijonų gatvės, pamatė Rysių netoli vartų. Lėtai ir tingiai žengė į jo pusę. Nuėjo drauge, praėjo pro įėjimą į Aušros vartus. Juzefas sustojo.
– Laukite čia! – pasakė jis. – Po kokių dešimties minučių prie vartų pasirodys Magas. Jeigu jis eis, net ir greitu žingsniu, vadinasi, viskas gerai. Stebėkite jį, kol įeis į Šv. Dvasios gatvę. O jei bėgs, tuomet, kai tik pasuks į Šv. Dvasios gatvę, meskite ta kryptimi granatą ir pasitraukite pro Aušros vartus.
– O jei jį vysis?
– Tada meskite granatą jiems iš paskos arba tarp jų. Paskui greitai pasitraukite. Į jus niekas neatkreips dėmesio, nes kils panika. Beje, jūs galite pasitraukti į mano pusę. Ar viskas aišku?
– Taip.
– Laikykitės dar arčiau vartų. Visas dėmesys dešinėn!
– Supratau.

Juzefas vėl praėjo pro vėsius Aušros vartus. Paskui lėtai slinko tarp visur klūpančių žmonių. Daug veidų su viltimi ir maldomis buvo nukreipti aukštyn į stebuklingąjį paveikslą. Iš tolo pamatė Magą, jis lėtai ėjo dešiniąja gatvės puse. Atėjo iki įėjimo vartuose, pasuko į vidų. Suspėjo apsikeisti žvilgsniais.

Klara vėl klūpojo gatvėje, ten pat, kur ir anksčiau. Ji pastebėjo Juzefą. Dabar Klaros veidas buvo išblyškęs, susikaupęs. Juzefas praėjo pro ją. Netrukus išvydo Dorotą, kuri lėtai ėjo į savo namų pusę. Iš po tvarsčių matėsi plaukų sruogos ir apvalus, saulėje nudegęs veidas. Ji buvo vidutinio ūgio, kresna. Vilkėjo lengvą, pigaus audinio suknelę. Šalia jos, arčiau gatvės, ėjo motina. Liūdno, suvargusio veido. Vilkėjo tamsią vilnonę suknelę.

Nežiūrėdamas į jas pernelyg atidžiai, Juzefas nuėjo tolyn. Apsisuko ir stebėjo, kaip dvi moterys pamažu eina prie savo namo vartų, kur vienos jų laukia mirtis.

„Ratas užsidaro. Lieka sekundės“, – pamanė jis.

Grįžo kairiąja gatvės puse ir atsiklaupė ant vieno kelio už Klaros. Kairėje ir dešinėje matė besimeldžiančių žmonių siluetus, beveik visi klūpojo. Tik kartais kas nors atsargiai ėjo į vartų po Dievo Motinos paveikslu pusę – už jų matėsi saulės užlieta Bazilijonų gatvė.

Kairėje Aušros Vartų g. 21 namas, prie kurio vartų 1943 m. buvo nužudyta Danuta Wyleżyńska (knygoje Dorota Deležynska), 1934 m. W. van de Poll, NA.
Kairėje Aušros Vartų g. 21 namas, prie kurio vartų 1943 m. buvo nužudyta Danuta Wyleżyńska (knygoje Dorota Deležynska), 1934 m. W. van de Poll, NA.
© Leidykla "Briedis"

Vėl suskambėjo bažnyčios varpas. Šv. Teresės bažnyčioje girdėjosi mūrų prislopintas giedojimas. Dvi moterys priėjo prie 19 namo vartų. Viena, kurios galva sutvarstyta, atidarė vartelius ir įėjo į vidų. Antra sustojo žiūrėdama į stebuklingojo paveikslo pusę. Gal kalbėjo poterius. Klaros ir Juzefo akys buvo įsmeigtos į vartus maždaug už dvidešimties metrų. Moteris tamsia suknele tebestovėjo prie įėjimo. Paskui jos ranka sujudėjo. Ji žegnojosi.

„Kas vyksta?!“ – mąstė įsitempęs Juzefas. Jis pastebėjo, kad Klaros galva ir pečiai palinko į priekį.
Pasigirdo slopus pokštelėjimas. Moteris pravėrė vartelius ir puolė į vidų. Tada pasigirdo antro šūvio garsas. Ir orą perplėšė nevilties kupinas klyksmas. Prie vartų besimeldžiantys žmonės pašoko ant kojų. Vieni ėmė bėgti į Juzefo, kiti – į Aušros vartų pusę. Juzefas ir Klara pakilo.

Traukdamiesi iš kelio bėgantiesiems, brovėsi į priekį. Moters klyksmas akimirksnį nutrūko, paskui vėl pratrūko ilga nevilties dejone. Juzefas tarp bėgančiųjų įžiūrėjo žmogaus tamsiai mėlynais drabužiais siluetą. „Magas“, – pamanė jis. Klara metėsi pirmyn, bet Juzefas čiupo ją už rankos.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(12 žmonių įvertino)
2.7500

Top naujienos

Migrantų krizės įaudrintai Lietuvai – dar vienas išbandymas: Rusija jau pradeda telkti pajėgas

Pirmieji ešelonai jau atvyko, o dar daugiau – pakeliui. Rusijos ir Baltarusijos karinės pratybos...

Kad įgyvendintų svajonę, teko padirbėti ir užsienyje: siekiantiems iš to praturtėti, tokios veiklos nesiūlo (3)

Meilė žirgams prasidėjo nuo tada dar būsimo vyro padovanoto žirgo, o šiandien šeima Biržų...

Tikisi rasti papildomų darbuotojų už 760 eurų atlyginimą: ieškom žmonių, kurie nori dirbti valstybei (278)

Lietuvos–Baltarusijos pasienyje kasdien sulaikant maždaug po 100 neteisėtai sieną kirtusių...

Galingos stichijos šią vasarą – tik pradžia: ekstremalūs orai taps dažnesni ir mirtinai pavojingi (26)

Dar visai neseniai apie klimato kaitą buvo kalbama kaip apie ateities grėsmę. Jos fronto linija –...

Jūros šventės linksmybės pajūryje: alkoholis liejosi upeliais, viruso pavojai pamiršti nuotraukų galerija iš Klaipėdos (196)

Penktadienį Klaipėdoje įsibėgėjusi Jūros šventė nemažino apsukų ir kitomis dienomis....

Rimvydas Valatka. Dieveniškių kilpa Šimonytei (237)

Jei Lietuvoje yra nors vienas žmogus, kuriam niekas šioje pavydu alsuojančoje šalyje, įskaitant...

Mirė Kazio Lozoraičio našlė Giovanna Pignatelli-Lozoraitis (40)

Sekmadienio rytą Italijoje mirė Giovanna Pignatelli-Lozoraitis – dailininkė ir buvusio Lietuvos...

Olimpiniai čempionai JAV krepšininkai pirmose grupės rungtynėse krito prieš Prancūziją (92)

Siekį apginti triskart paeiliui iškovotą olimpinių čempionų titulą slogiu žingsniu pradėjo...

Karščiausia Europos būsto rinka priešina politikus

Švedijos būsto kainų ralis, dėl kurio šalies būsto rinka tapo viena iš karščiausių...