Jų būdas formuoti patriotizmą atitinka visus diktatūrų smegenų plovimo kriterijus. Todėl ir garbinamos Vengrijos, Rusijos autoritarinės priemonės kovoje su „leftizmu“, skatinančios neapykantą žydams, juodaodžiams, homoseksualams ir visiems kitokiems, neatitinkantiems „tikro lietuvio patrioto“ įvaizdžio.

Ypač tai akivaizdu konstruojant Lietuvos istorijos naratyvą, kuriame vis dar garbinamas 1926 metų perversmas ir 1941 metų nacistinės okupacijos pradžia. Nutylima tai, kad tuometinis karinis perversmas nuvedė Lietuvą į visišką politinį ir moralinį krachą. Jo pasekmė – pasidavimas Stalinui be kovos, netgi giedant jam ditirambus. Ar iš šios istorijos tautiniai politrukai siūlo mums semtis įkvėpimo?

Kas yra tie, siekiantys primesti savo tautinių politrukų darbotvarkę visai Lietuvai? Tai – Nacionalinis susivienijimas ir jo padalinys Pro Patria. Svarbiausi, labiausiai matomi veikėjai – V. Radžvilas, V. Sinica, žurnalistas A. Bačiulis. Jų citadelė – jų pačių užvaldyta Genocido centro administracija, daug metų ignoravusi savo darbuotojų, profesionalių istorikų balsą. Akivaizdu, kad naujas Genocido centro generalinis direktorius A. Jakubauskas ir jo vadovaujamas Strateginės komunikacijos skyrius šią tradiciją tęsia.

Kas yra tie, siekiantys primesti savo tautinių politrukų darbotvarkę visai Lietuvai? Tai – Nacionalinis susivienijimas ir jo padalinys Pro Patria. Svarbiausi, labiausiai matomi veikėjai – V. Radžvilas, V. Sinica, žurnalistas A. Bačiulis.

Kodėl ne, jei yra stiprus palaikymas aukščiausiuose valdžios institucijose, geras „stogas“ Seime, visų pirma Seimo Laisvės kovų ir istorinės atminties Komisija, jos laikinasis pirmininkas V. Jovaiša (su jam aktyviai patarinėjančiu padėjėju V. Sinica), V. Rakutis, NSGK pirmininkas L. Kasčiūnas, kuris, anot sklindančių kalbų, taip pat netiesiogiai prisideda prie tautinių politrukų savivalės Genocido centre. Kyla pagrįstas klausimas, ar jis jau nebeatstovauja TS-LKD?

Šią demokratijos bei istorinių tiesų bijančių kompaniją glaudžia ir radikalusis TS-LKD kridemų sparnas su P. Saudargu ir A. Ažubaliu priešakyje. Bet tai dar ne viskas, toliau – Laisvos (!) visuomenės institutas, radikaliai konservatyvios šeimų gynimo nevyriausybinės organizacijos ir, galiausiai, tyliai tautinius politrukus remiantis prezidentas G. Nausėda.

Nenuostabu, kad buvęs dešiniųjų lyderis europarlamentaras A. Kubilius net paragino „europeizuoti“ Prezidentūrą, kuri, anot jo, „dabar yra labiausiai nutolusi nuo europinių standartų“. Taigi, kaip matome, primityviai nacionalizmą suprantančių „tautininkų“ rėmėjų surasi visose Lietuvos politinėse partijose ir Seime taip pat.

Beje, kalbant apie istorines tiesas. Siekiant užmaskuoti nemalonius istorijos puslapius (užuot profesionaliai ir nuodugniai juos išanalizavus) ir prastumti šventos, švarios Lietuvos naratyvą, prisidengiama kova su Rusijos dezinformacija, eskaluojama „tautos priešų“ paieška.

Pavyzdžiui, visi, kurie pagrįstai kritikuoja Genocido centro ideologizavimą ir politizavimą, yra absurdiškai kaltinami siekiu užgrobti ir sunaikinti Genocido centrą. Dar viena priešų grupė – „Lietuvą puolantys gėjai“. (Žydų liesti bijo, nes Lietuvos Nacionalinio susivienijimo idealas – Vokietijos AfD, atsiribojo nuo antisemitizmo).

Ši primityviai suprantama informacinė kova grindžiama melu prieš melą taktika. O žinant, kad tautiniai politrukai, siekdami savo tikslų, nesibodi meluoti ir manipuliuoti faktais, nieko keisto, kai paskelbiamas neva Pro Patria tekstas, remiantis karinį perversmą Mianmare.

Siekiant užmaskuoti nemalonius istorijos puslapius (užuot profesionaliai ir nuodugniai juos išanalizavus) ir prastumti šventos, švarios Lietuvos naratyvą, prisidengiama kova su Rusijos dezinformacija, eskaluojama „tautos priešų“ paieška.

Kodėl prireikė net savaitės laiko paneigti šį pareiškimą, tikrai įdomu, bet nespekuliuosiu. Tačiau šiame kontekste jokiais būdais nėra už ką kaltinti ar gėdinti šį tragišką pareiškimą griežtai sukritikavusius politinius ir visuomenės veikėjus. Kai nuolatinis melas tampa pagrindiniu savo tikslų siekimo įrankiu, nėra ko vėliau šaukti „gelbėkite, mus muša!“.

Ko siekia tautiniai politrukai ir jų globėjai aukščiausiuose valdžios ešelonuose? Atsakymas: visų pirma perimti į savo rankas Lietuvos istorijos naratyvo (kaip neva „vienintelio teisingo“) kūrimą, neatsižvelgiant į mokslinius įvykių ir faktų metodologinius tyrimus.

Tai yra, siekiama kurti melu remtą patriotinio švietimo politiką ir plauti smegenis jaunimui bei Lietuvos karinėms pajėgoms.

Ganėtinai aiškiai šį siekį suformulavo auksaburnis, lyg ir socialdemokratas, G. Drukteinis R. Musnicko laidoje „Vyrai kalba“: „Mūsų patriotizmo auklėjimo darbas daromas sudėtingai kažką išlankstinant

Gal būt mums reikėtų išmokti tą patriotizmą koncentruotais buljono kubeliais berti nuo pat mažens ir tas patriotinis naratyvas pasidarytų labai greitai, be jokių ypatingų diskusijų, akademikų su visokiomis užuominomis, pareiškimais ir be kitų tautų įsikišimo“.

G. Drukteinio pareiškimas tiksliai atitinka tautinių politrukų provincinį požiūrį į autoritarinį patriotizmo ugdymą.

Kai nusispjaunama į istorijos faktus, į profesionalius tyrimus ir apskritai į mokslininkus. Būtent taip metų metus ir elgėsi Genocido centro vadovai, įgalinę profanus kurpti valstybinės reikšmės pažymas.

Netgi visiškai absurdiškas, skelbiančias, kad žydai patys savo noru užsidarė getuose arba pavertusias J. Noreiką žydų gelbėtoju.

(Jeigu aš ar kas nors kitas pareikštų, kad lietuviai patys savo noru važiavo gyvuliniuose vagonuose į Sibirą mirti, būtų sumaišytas su žemėmis ir galbūt net patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Bet kai tokius pat absurdiškus, ciniškus teiginius deklaruoja valstybinės įstaigos Genocido centro pažymos, privalu užsimerkti ir tylėti, ar taip suprasti?).

Juo absurdiškiau, kai tas pažymas rašo ne profesionalūs istorikai, o chemikai, filologai ar geologai. Genocido centro generalinio direktoriaus vyriausias patarėjas Aivydas Keršulis viešai pripažino, kad „LGGRTC nėra jokiais būdais mokslo institucija. Jis yra viešojo administravimo institucija“.

Todėl suprantamas GC direktoriaus A. Jakubausko keliamas reikalavimas mokslininkams didinti tyrimų našumą, tarsi moksliniai tyrimai būtų kelių tiesimas: per savaitę privaloma pateikti tiek ir tiek kilometrų vienos, nekvestionuojamos istorinės tiesos. Ir tiksliai pagal politrukų normatyvus, be jokiu „bet, o, tačiau, gal“.

Kaip „gerais tarybiniais laikais“ reikalaujama tik ideologinio lojalumo ir gero rusų kalbos mokėjimo. Štai, vienas iš pareigybės reikalavimų vadovei, atsakingai už visus muziejus: „Užsienio kalbos mokėjimas: rusų k. Kalbos mokėjimo lygis B2.“. Pasigendate anglų, vokiečių kalbos?

Ogi ji per daug sudėtinga daugeliui gencentro vadovų, kurie dar sovietmečiu gerai išmoko bazarinti rusiškai.

Kilus Genocido centro darbuotojų, profesionalių istorikų nepasitenkinimui, tautiniai politrukai suskubo menkinti ne tik problemą, bet ir pačius protestuojančius asmenis. Šiam tikslui sovietiniu-putinišku pavyzdžiu buvo pasitelkti trys naujai sukonstruoti mitai.

Pirmas: Genocido centro mokslininkai protestuoja ne dėl reikalavimų politizuoti ir ideologizuoti mokslinius tyrimus, bet dėl grynai buitinių interesų – jie nenori pritarti administracinėms reformoms, be to – trokšta didesnių algų. Taip akivaizdžiai valstybinėje įstaigoje pagal Putino režimo instrukcijas, ciniškai žeminami kritikai.

Kilus Genocido centro darbuotojų, profesionalių istorikų nepasitenkinimui, tautiniai politrukai suskubo menkinti ne tik problemą, bet ir pačius protestuojančius asmenis. Šiam tikslui sovietiniu-putinišku pavyzdžiu buvo pasitelkti trys naujai sukonstruoti mitai.

Antras mitas: V. Rakutis buvo nesuprastas. Juk jis tik „drąsiai prakalbo apie žydus – geto policininkus ir kaceto prižiūrėtojus žydus (kapo) kolaboravusius su naciais, jis sakė tiesą“. Drąsiai prakalbo? Yra pilna informacijos, aibės knygų prirašyta apie geto policininkus ir kapo, šūsnys analizių, psichologinių portretų. Kalbėjimas žydų tarpe apie tai nėra joks tabu.

Tačiau V. Rakučio teiginys, girdi, „žydai taip pat buvo Holokausto vykdytojai“ yra tolygus ciniškam „savi šaudė į savus“.

Mat, nors V. Rakutis niekaip neneigia Holokausto, jis savo pareiškimu kategoriškai atmeta žiaurios prievartos kontekstą ir ne šiaip prievartos, bet nuolatinio žudymo kontekstą getuose ir kacetuose. Žmonės, antraip nei teigia GC pažyma, ten atsidūrė ne savo noru, ne savo noru ėmėsi gelbėtis kas kaip mokėjo.

Vieni prarado žmogiškumą, kiti – ne. Lygiai taip pat buvo ir Sibiro gulaguose, kuriuose kentėjo tūkstančiai tremtinių, tarp jų taip pat buvo visokių. Remiantis V. Rakučio žiaurios prievartos atmetimo modeliu, galima būtų taip pat ciniškai teigti, kad tremtiniai buvo smurto prieš tremtinius vykdytojai tuo teiginiu siekiant pateisinti trėmimus.

Taip susimauti informacinio karo ekspertui nedera, žinant, kad didžioji dalis tremtinių grįžo namo, kai žydų atveju veik nebeliko kam grįžti.

Esminis klausimas – kokio tikslo jis siekė žinodamas, kad jo pareiškimas sukels tarptautinį skandalą? Beje, nors ir atsistatydinęs iš Laisvės kovų ir istorinės atminties Komisijos pirmininko pareigų, V. Rakutis šį trečiadienį vėl kviečia posėdžiauti. Patiko politikui kelti skandalus? Turint tokių draugų, priešų nereikia.

Esminis klausimas – kokio tikslo jis siekė žinodamas, kad jo pareiškimas sukels tarptautinį skandalą? Beje, nors ir atsistatydinęs iš Laisvės kovų ir istorinės atminties Komisijos pirmininko pareigų, V. Rakutis šį trečiadienį vėl kviečia posėdžiauti. Patiko politikui kelti skandalus?

Trečias mitas: homoseksualų partnerystė ir Stambulo konvencija kaip Lietuvai gresianti apokalipsė. Klausantis šio teiginio argumentų ir brukamų „teisingos moralės“ principų tampa aišku – norima sugrąžinti Lietuvą į viduramžius.

Skelbiamas atviras karas homoseksualams, pasitelkiant pačias žemiausias, religijų sukonstruotas baimes, prietarus, neapykantą kitokiems, skleidžiant melą apie Stambulo konvenciją, kurios eilinis pilietis nėra skaitęs. Kad šią konvenciją pasirašė 36 šalys, tarp jų ir katalikiškoji Lenkija, Malta, Italija, Airija – nė motais. Kaip ir faktas, kad šios 36 šalys nesugriuvo, šeimos nesuiro, saulė nenustojo šviesti.

Pabaigai. Istorinis naratyvas tikrai formuoja nacionalinį ir tautinį identitetą, asmens tapatybę. Kai jis grįstas tiesa, o ne pigia autoritarine propaganda, demokratinės visuomenės savivertė stiprėja. Melas, prievarta ir bauginimas neformuoja meilės Tėvynei, neskatina jos ginti. Kodėl turėčiau gerbti savo šalį, kai ji man meluoja? Kai ji nekrikščioniškai man sako nekęsk kito?

Laikas susitaikyti su faktu, kad keisti ideologiškai melu grįstą istorinį naratyvą ir žmogų žeidžiančias religines dogmas yra psichologiškai nepaprastai skausmingas procesas.

Antraip nei visuomenę nori įtikinti tautiniai politrukai ir jų rėmėjai, šis procesas būtinas susitaikymui, būtinas psichologinei demokratinės visuomenės savigydai.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (371)