1945 m. kovą, prieš pat karo pabaigą, jis išsiunčiamas į SS 12-osios tankų divizijos „Hitlerjugend“ Bohemijos kovos grupę ir kartu su tokiais pat žaliais bendraamžiais lyg patrankų mėsa išvežamas į frontą prie Vienos. Sužeistas Günteris patenka į sovietų nelaisvę. Taip prasideda jo penkerius metus užtrukusi odisėja po okupuotų Baltijos respublikų ir Rusijos lagerius – iš viso vienuolika įkalinimo vietų.
Dėl vaikiškos išvaizdos Vaikėzu vadinamam G. Lucksui, galima sakyti, pasiseka: jo gabumai kalboms, muzikalumas, sumanumas padeda ištverti žiaurią lagerių kasdienybę, sunkų darbą ir visur atrasti bičiulių, net tarp kalinių prižiūrėtojų rusų. Paskutinėje savo tremties stotelėje Tušine jis patiria pirmąją didžiąją meilę rusų merginai, dėl kurios net nori pasilikti Sovietų Sąjungoje.
Į Hamburgą jis grįžta kartu su paskutiniais Tušino lagerio kaliniais – tik 1950-ųjų pradžioje, praradęs bet kokį patriotinių žygių troškimą.
Stiprioji knygos pusė – išsamus ir autentiškas banalios karo kasdienybės aprašymas: pavogtos jaunystės dvejonės, baimė ir viltys, belaisvių išgyvenimai ir mirtis. Kaipgi galėjo atsitikti, kad visa karta pasidavė fanatiškoms nusikaltėliško režimo idėjoms? Šis naujausiųjų laikų istorijos klausimas man seniai nedavė ramybės.
Net po trejų metų darbo su Günterio Luckso prisiminimais aiškaus atsakymo neturiu“, – sako šios knygos bendraautorius Haraldas Stutteʼė – istorikas, dienraščio „Hamburger Morgenpost“ politinis redaktorius ir įvairių kelionių žurnalų autorius.
Būtent į jo rankas pateko G. Luckso redakcijai atsiųstas storas vokas, į kurį buvo sudėti tiesūs ir jautrūs kadais buvusio vaiko, įsprausto į Waffen-SS uniformą ir kelioms savaitėms išsiųsto į beprasmį karą, siaubingą karą, prisiminimai.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką:
1946 metų spalio 1 dieną patekau į lagerį Mitau (dab. Jelgava), į pietryčius nuo Rygos. Tenykščiai belaisviai jau buvo gavę žieminius drabužius, kaip visada būdavo spalį. Tai buvo šapka (kailinė kepurė), valenki (veltiniai) ir dvokiantys vatiniai skarmalai.
Svarbiausia negalvoti apie tai, kas juos dėvėjo pernai! Vis dėlto kelnės ir vatinis buvo šilti ir gerai saugojo nuo stingdančio šalčio. Tai buvo svarbiausia. Tik bėda, kad man žieminių drabužių nebeliko! Atvykau į lagerį per vėlai. O šalčiai vis stiprėjo.
Iš pradžių turėjau dirbti už lagerio, reikėjo šalinti karo padarinius. Dalis belaisvių dirbo netoliese esančioje cukraus gamykloje. Parnešdavo cukraus gamybos atliekų – pavyzdžiui, rudos lipnios masės, primenančios cukrinių runkelių sirupą, kurį be galo mėgome teptis ant duonos. Vadinosi melasa. Pasisakiau draugams, kad po trijų dienų – spalio 4-ąją – man sukaks aštuoniolika. O dovanų labiausiai už viską norėčiau gauti žieminių drabužių komplektą, kitaip man gresia pavojus
mirtinai sušalti, tuomet tai būsiąs paskutinis gimtadienis mano gyvenime. Jau kitą dieną lyg per stebuklą gavau vatinį, kailinę kepurę bei vatines kelnes. Tetrūko pirštinių. O jų labiausiai reikėjo, nes ir vėl turėjome rankomis į sunkvežimį mėtyti plytas – vis po dvi. Netrukus mano rankos ir vėl buvo kruvinos. Apsivyniojau jas medžiagos skiautėmis, bet pirštinių jos neatstojo.
Antrasis stebuklas įvyko spalio 4-osios vakare. Gimimo dienos proga draugai įteikė dar vieną dovaną – porą kumštinių pirštinių. Ir tai dar ne viskas: gavau papildomą porciją šiltos sriubos. „Mūsų Vaikėzui sukako aštuoniolika, jis dabar pilnametis“, – pasakė vienas iš draugų. Kitas pridūrė: „Pagaliau ir tu sulaukei šaukiamojo amžiaus ir tapai tikru karo belaisviu!“ Nugriaudėjo juokas.
Mitau lageryje buvo daug Kuršo armijos kareivių. 16-oji ir 18-oji armijos, vadovaujant generolui Carlui Hilpertui sujungtos į armijų grupę „Kuršas“, buvo nustumtos ir 1945-aisiais vadinamajame Kuršo katile prie Baltijos jūros gynėsi iki pat karo pabaigos. Po 1945 metų gegužės 8 dienos
armijų grupė „Kuršas“ priešinosi kapituliacijai, nes tebebuvo veikiantis, stiprus kovinis vienetas.
Buvo tikimasi, kaip ir anuomet po pralaimėjimo 1918-aisiais, kad savanorių būriai Baltijos respublikose galės toliau kovoti su sovietais. Tačiau laikai pasikeitė, visi šios grupės kariai pateko į nelaisvę, tik keletas latvių partizanų – vadinamųjų miško brolių – dalinių dar kelerius metus slėpėsi miškuose ir priešinosi Stalino valdžiai. Daugelis jų anksčiau priklausė 19-ajai latvių SS divizijai.
Kai kurie jų dėvėjo keistas pilkas uniformas su nugarą dengiančiomis skraistėmis. Tai buvo švedų uniformos, nes tiems vyrukams baigiantis karui buvo pavykę Baltijos jūra pasprukti į Švediją. Nors tauta ir protestavo, neutralioji Švedija perdavė juos Sovietų Sąjungai. Pargabenant juos dėjosi
baisūs dalykai, daugelis žalojo save, tačiau niekas negelbėjo, visi buvo sugrąžinti.
Čia, Mitau, vėl iškvietė kelis draugus – tarp jų vėl buvau aš – ir liepė pasiruošti kelionei. Turėjome sulipti į amerikietiškus sunkvežimius „Studebeker“ ir buvome nuvežti į stotį. Ten jau laukė paruošti gerai pažįstami gyvuliniai vagonai. Vėl leidomės į nežinią. Bijojau. Važiavome per didelę girią. Ar
tai įvyks čia? Ar čia mane, esesininką, fašistą, ir nušaus?
Kankino nežinia. Nuo patekimo į nelaisvę Pyseke be galo bijojau žiauraus esesininkų laukiančio kankinimo, apie tai vis girdėdavome pasakojant. Galiausiai ir mes Tabore jau buvome išskirti, turėjome miegoti duobėse – ir vis dėlto išlikome. Tokia baimė graužė iš vidaus lyg kirmėlė. Galvojau apie vokiečių karo nusikaltimų aukas – žydus, sovietų komisarus, partizanus. Tikriausiai panašiai jautėsi ir jie. Tačiau ir prie minties, kad dabar paskutinė mano gyvenimo akimirka, matyt, priprantama. Net mirties baimė pasidaro nebe tokia stipri, jei tampa nuolatine palydove. Staiga pagauni save galvojant, kad nežinomybė kankina labiau nei mintis apie greitą, neskausmingą pabaigą.
Tačiau toji pabaiga mums negrėsė. Šįkart kelionė buvo neilga. Vos po kelių valandų sucypė ratai, traukinys sustojo, visiems liepė išlipti. Į klausimą, kur esame, išgirdome ne znaju (nežinau). Išvydę lagerio barakus, lengviau atsikvėpėme.
Sargybiniai dėvėjo mėlynas kepures, vadinasi, priklausė NKVD, kuris buvo pervadintas į MVD – SSRS vidaus reikalų ministeriją. Tai reiškė, kad būsime tardomi! Užtat maistas Vidaus reikalų ministerijos lageriuose atitiko nustatytas normas, o ir elgesys su belaisviais buvo padorus. Vien tai mūsų npadėtyje buvo puiku!
Apklausose mus išties suėmė į nagą. Politvadovas uždavė man įprastinius klausimus: „Kodėl tu SS?“ Vis tą patį. Baisiai norėjau atsakyti klausimu: „Ko taip kvailai klausinėji?“ Bet susivaldžiau, gūžtelėjau pečiais. Kitas klausimas: „Kodėl kovojai prieš Sovietų Sąjungą?“ Atsakiau, kad prieš Sovietų Sąjungą niekada nekovojau, nes tuo metu, kai vokiečių daliniai užėmė SSRS teritoriją, buvau per jaunas ir per mažas.
Tik paskutinius tris karo mėnesius dėvėjau uniformą. „Be to, noriu pagaliau namo!“ Išrėkiau jam šitai ir kitus dalykus, nevaldydamas susikaupusio pykčio. Vaje, galvojau, kai šiek tiek nusiraminau, dabar man tikrai galas. Tačiau karininkas atsakė, kad jei nebuvau per mažas nešioti ginklą, tai nesąs per
mažas ir kastuvui. Trenkęs pieštuką ant stalo, suriko: „Davaj, rabotat!“ („Marš dirbti!“).
Mane laikinai išvežė į kitą darbo lagerį Latvijoje, ten išbuvau iki spalio vidurio. Čia mane iš karto sugriebė keista karštinė, kurią greičiausiai pasigavau „viešėdamas“ miško lageryje, kuriame buvo debesys uodų. Gydytojai sakė, kad susirgau viena maliarijos formų, galbūt vadinamąja Volynės
karštlige. Lapkritį, jau prasidėjus žiemai, manęs vėl laukė „transportas“ – taip rusai vadino mūsų pervežimus. Vykome toli į rytus, tad galutinai atsisveikinau su Baltijos šalimis.
Kažkur Rusijoje traukinys sustojo. Dideliam mano išgąsčiui, mums, buvusiems esesininkams, liepė išlipti. Buvome suvaryti į sunkvežimius „Studebeker“, nuvežti į lagerį ir vėl keletą dienų apklausiami. Šįkart mano apklausa buvo gerokai griežtesnė. Priešais mane prie stalo sėdėjo rusų vyresnysis
leitenantas, kuris menkai kalbėjo vokiškai ir mane apipylė sarkazmu. „Žinau, kad jūs visi – geri, nekalti esesininkai,“ – pradėjo jis.
Rankas turėjau laikyti ant stalo delnais žemyn. Prisispyręs klausinėjo, ar dalyvavau žiauriuose SS
nusikaltimuose malšinant Prahos sukilėlius 1945 metų gegužės pradžioje. Mat tuo metu buvome netoliese dislokuoti.
Keliskart tai paneigiau pabrėždamas, jog tuo metu buvau jau sužeistas. Į tai jis nusijuokė: „Kokią paslaugą padarėme jums prieš tai sužeisdami...“ Ir užgesino cigaretę į mano ranką. Apsimestinai atsiprašė, esą supainiojęs su pelenine, matyt, reikią akinių, daugiau taip neatsitiksią. Vėl turėjau padėti rankas, tačiau pamatęs artėjant degančią cigaretę instinktyviai patraukiau. Šis grubiai įsakė rankas laikyti ant stalo – ir ant mano odos vėl sušnypštė nuorūkos žarija.
Po kiek laiko supratęs, kad nieko nepeš, mane paleido. Atsisveikindamas pagrasino: „Jei iš liudininkų sužinosime, kad kariavote Prahoje, iškvosime Maskvoje. O ten, patikėkite, turime kitokių
galimybių...“ Buvo aišku, ką turėjo galvoje.
