Gitanas Nausėda išeina iš darbo, bet apie kandidatavimą į prezidentus kalba tik tariamąja nuosaka, išsiuntęs 600 tūkstančių laiškų Vygaudas Ušackas savo apsisprendimą virpančiai iš nekantrumo tautai išsakys trečiadienį dvyliktą ir nė minutės vėliau prie „Laisvės kario“ statulos, kuriuo jis, kaip ir įsivaizduoja esąs.
Žinoma, geriau negu susitikimai už šašlykinės, kurie turbūt persekios Nausėdą visos kampanijos metu, bet ne mažiau juokinga.
Ak, koks gali būti būsimojo Vado sprendimas prie statulos surinktiems žmonėms?
Jeigu jis būtų neigiamas, gerbčiau Ušacką iki grabo lentos už tobulą siužeto posūkį, bet kadangi jis bus toks, kokio visi tikėjosi, tai ta pseudo-drama verčia raukytis ir murmėti „na, neskanu, Vygaudai, neskanu“, o interneto šmaikštuolius kviesti į kitus renginius, kuriuose jie paskelbs, kad kažko gyvenime nedarys.
Ušackas elgiasi (arba jam pataria elgtis) pagal amerikietišką rinkimų modelį – šimtai tūkstančių laiškų, kolektyviniai atsakymai, prašantys jo imtis šitos naštos (nors čia jau labiau primena angliakasius, prašančius Putino nepalikti Rusijos našlaitės), iškiliausių kultūros, mokslo ir medicinos žmonių kvietimai eiti ir finalas – dešimttūkstantinė rėmėjų minia, masinis politinis rally.
Lemtingi Lyderio žodžiai – aš apsisprendžiau siekti Prezidento posto, milžiniškos ovacijos, minia mojuoja popierinėmis vėliavėlėmis, kurių vienoje pusėje trispalvė, o kitoje Lyderio portretas ir šūkis „Lygiosiomis Einanti Lietuva“ (nes „Laiminti Lietuva“ šiek tiek per drąsu, įsivertinkim blaiviai situaciją, apsidairykim ir suprasim, kad dabar iš tikrųjų valstybei geriausias variantas būtų lygiosios, atkentėti pratęsimą ir gal pavyks per baudinių loteriją).
Šimtas vienas, nes tiek darbų žada nuveikti naujasis Prezidentas.
Imkit idėją ir galit nedėkoti.
Problema viena – viso to gali nebūti. Tūkstantinės minios taip lengvai nesirenka nei prie Laisvės kario, nei prie šašlykinės, ypač be politinės partijos paramos.
O šimtas žioplinėjančių smalsuolių kandidatui yra turbūt blogiau nei nė vieno žioplinėjančio smalsuolio. Vėliavėlių nebus, Marijaus daina per brangi, o vogti baisoka, nes jau vieni bandė, ir galų gale, šimtas vienas balandis tai šimtas vienas šansas būti apdergtam dar neprasidėjus rinkiminei kampanijai.
„Brangus bendraŽygi“ – į šešis šimtus tūkstančių potencialių rinkėjų absoliučiai skaidriai ir iš asmeninių lėšų apmokėtais laiškais kreipiasi Ušackas.
Nežinau, man kažkaip nesinorėtų, kad mane bendražygiu vadintų su KGB generolais krepšinį žaidęs, pas Čiukotkos gubernatorių atostogavęs, Pirmajame Ostankino kanale švytėjęs, uždarose konferencijoje su stambiuoju kapitalu dalyvaujantis ir žurnalistams siūlantis neklausinėti, kad neatsidarytų Pandoros dėžė, kandidatas. Bet yra kam patinka.
Gitano Nausėdos atvejis įdomesnis – iš principo, jis jau mato save Daukanto aikštės šeimininku. Juk reitingai solidžiai malonūs, daugiau kaip 20 procentų.
Bet šią savaitę jis užgesina šviesą, uždaro duris ir paglostęs lentelę „SEB banko prezidento patarėjas“ išeina į džiungles.
Per dvidešimt metų žymusis ekonomistas faktiškai nebuvo įsivėlęs nė į vieną konfliktą, aistringai negynė nė vienos kontroversijų sukėlusios idėjos, neįgijo priešų ir saugiau plaukė savojo garlaivio pirmos klasės kajutėje.
Ar jis pasiruošęs, kad jį pradės mušti, galbūt netgi spardyti kojomis? Ar debesis varinėjantis aksominis baritonas atsilaikys realių idėjų ir realios politikos debatuose, kai reikės užsiimti aiškią poziciją ir ją apginti, o tu nesi gyvenime to daręs?
Pirmieji pagaliai į reitingų lyderio ratus jau kišami – ištrauktas tikras keistas Nausėdos interviu dar keistesniam „Laisvos visuomenės institutui“, kurio veikloje nei laisvės, nei visuomenės su žiburiu nerasi. Antakiai kilnojosi ir po jo pareiškimo, kad jei kandidatuos, sieks plataus partijų spektro paramos. Ką tai reiškia?
Kad Nausėda norės konservatorių ir darbiečių paramos? Ir socdemų bei socbebrų? Gal ir socialistinis liaudies frontas bei tautininkai nepakenktų?
Vargu ar kairiojo sparno partijos puls strimgalviais palaikyti eks-bankininko, paprastas žmogus jų nesupras. Liberalai turi savo kandidatą, kurio optimizmas ir noras laimėti yra tiek pat užkrečiamas, kaip prie karsto epitafiją skaitančio samdyto giedotojo.
O konservatoriai turbūt apskritai prakeiks 2019 metų rinkimus, kad juos kur skradžiai.
Nes progresyvi mintis vykdyti atvirus pirminius partijos rinkimus dabar primena pritemdytą kambarį, ant stalo padėtą maišą su besiraitančių nuodingų gyvačių kamuoliu ir partijos pirmininką, žinantį, kad turės ten kišti ranką.
Ir kad skaudės, ir kad gali tekti važiuoti į ligoninę išspausti nuodų.
„Gyvatės. Kodėl tai turėjo būti gyvatės“ – kadaise skundėsi Indiana Džounsas ir Gabrielius Landsbergis gali jam tik pritarti.
Būtų unikali situacija mūsų politiniame gyvenime, jeigu partija paremtų plataus spektro (kompiuteris bandė ištaisyti į „skeptro“) ieškantį nepartinį, bet tuo pačiu jam kelią bandyti užkirsti du partiniai, kuriuos partija išbrokavo.
- Ingrida, mes prašom tavęs, maldaujam visais šventais, - turbūt aidi pokalbių nuotrupos konservatorių koridoriuose.
Bet ma ji šunes šituos du mūsų vadus – jie bent jau išlindo iš spintos. Nešvariausiai kol kas žaidžia premjeras Saulius Skvernelis, kuris kaip pats sako, jau priėmė sprendimą, bet tempia gumą turėdamas vieną aiškų tikslą – rinkimų kampanijai išnaudoti kuo daugiau ne jam, o valstybei priklausančio resurso.
Juk Stasiui Jakeliūnui labai patogu apkaltinti dvigubą žaidimą žaidžiantį Nausėdą, bet nepastebėti visiškai šalia savęs tą daug aktyviau ir grubiau darančio Skvernelio, kurio paskelbta „40 būdų kaip sumažinti kainas“ strategija yra pačios klasiškiausios populistinės rinkimų kampanijos pavyzdys.
Suprantu, kad sukti uodegą yra naudinga ir kiekviena diena svarbi, ypač opozicijai stūgaujant apie būtinybę trauktis iš premjero posto, bet tas nuolatinis melavimas pakenks pačiam sau.
„Aš nedalyvauju rinkiminėje kampanijoje“ – dalyvaujate, premjere.
„Aš dabar neplanuoju apskritai apie tai kalbėti“ – bet kalbate, premjere. Ir esate sakęs, kad jau priėmėte sprendimą.
„Aš tikrai nemanau, kad reikėtų pasakyti, jog nedalyvauju“ – šiaip vakarietiškais principais besivadovaujančiai visuomenei turbūt būtų smagiau žinoti, kad vienas iš aukščiausių valstybės vadovų nevedžioja jų už nosies ir nelaiko užantyje Hamelno žiurkininko dūdelės.
Orai vės, aistros kais. Bus muštynių, kraujo ir purvo. Pandoros skrynia, nepaisant Ušacko perspėjimų, bus atidaryta ir rinkimų kampanijos ydos išlėks lauk.
Tik neramu, kad viltis, kurios mums dabar reikia labiausiai, kaip ir anksčiau liks skrynioje. Ir nelabai turėsim, kas ją išleidžia.
Haiku
Už šašlykinės
Bus vyrai ir prie Vyčio
O Saulius šypsos