O užnešinėja nevaikiškai. Visų pirma, ant nudrengtų frazių. Jau girdėjom apie laiminčią Lietuvą, klestinčią Lietuvą, gerovės Lietuvą, nedaug liko laisvų būdvardžių prie tos vargšės Lietuvos pridurt. Ant pažadų per dvidešimt metų sukurti tokį gyvenimą kaip Vokietijoje, jei tik biuletenyje pažymėsime teisingą pavardę. Nes jeigu nepažymėsime, tada gyvensime Vokietijoje.
Ir dar užnešinėja ant populizmo. To, kuris pigesnis. Kur apatinėje lentynoje prekybos centruose.
Gitaną Nausėdą apima meilės gyvūnams priepuolis, jis viešai dalijasi prieglaudos prašymais padėti, o savaitgalį nuo ankstyvo ryto prisistato į Lietuvos grybavimo čempionatą Varėnoje. Viskas būtų kaip ir gerai, jei kandidatas būtų tai daręs ir anksčiau.
Valentinas Mazuronis penktadienio naktimis piešia paveikslėlius (išdidžiai sako, kad jokių agentūrų nesamdo), kuriuose save, europarlamentarą su keliolikos tūkstančių eurų atlyginimu, prilygina apačioms, bet rėžia taip, kad suprask – „mes jiems apačios. Nesutinku, ne apačios mes jiems“. Kaip suprantu, apačių ir komančių klausimas rinkimuose bus labai aktualus.
Bet visus perspjauna TS-LKD pirminių rinkimų kandidatas Vygaudas Ušackas, kuris aiškina, kad po pirminių rinkimų tikrai liks/tikrai neliks kandidatuoti (nereikalingą išbraukti).
Viešėdamas pajūryje žmonių ambasadorius nusprendė patikrinti žmonių meilę jam, pažadėjęs išsimaudyti Baltijoje, jeigu surinks 300 „laikų“ feisbuke.
Tai tikrai labai geras būdas patikrinti žmonių meilę. Kai tau trylika!
Problemos su „laikais“ prasidėjo nuo pat pradžių – jie tiesiog nesirinko. Galima tik įsivaizduoti Ušacką strykčiojantį paplūdimyje ir kas dvi minutes besitikrinantį telefoną – gal jau sukrito tie išganingieji laikai?
Nepadėjo ir ištikimojo rinkimų štabo vadovo Povilo Mačiulio klausimas, kaip uždėti 10 „laikų“, taip jam patiko kandidato išradingumas.
Bet pagaliau per kelias valandas „laikai“ buvo surinkti, kelnės nusimautos ir žmonai liepus filmuoti nerta į Baltiją.
Kitas logiškas žingsnis – kandidato valgymo iššūkis: „500 laikų ir susimaišęs suvalgau visus padažus, kuriuos randu šaldytuve“. Būtų labai populiaru. Vėlgi – jeigu tau trylika.
Žinoma, tame nėra nieko blogo – kūdikių bučiavimas, šuoliai į Baltiją, grybų rinkimas, didžiausio šašlyko kepimas, simbolinės paskutinės vinies įkalimas į karstą yra normali rinkiminio šou dalis.
Papildomai reikalingos tik dvi smulkios detalės:
a) Kad šalia to kandidatai dar kalbėtų ir apie rimtus dalykus, sugebėdami ištransliuoti ir vieną kitą logišką, ekonomiškai ir politiškai pagrįstą tezę, o ne vien tik nutrintus teiginius. Jeigu kažkam tų tezių trūksta, gali pasiskolinti iš Maldeikienės, nes per pirmuosius „TV forumo“ debatus ji atrodė kaip mokytoja, apsupta po pamokų paliktų vaikų būrio.
b) Kad kandidatai turėtų autoironijos jausmą. Politikas, kuris į rinkimus ateina be galo rimtai į save žiūrėdamas ir jau matuodamasis „Žmogaus, kuris nesijuokė, bet išgelbėjo Lietuvą“ karūną, yra labai graudus politikas.
Ir kai to nėra – liūdesėlis. Štai konservatorių kandidatas į Vilniaus merus Dainius Kreivys visiškai rimtai siūlo „jūsų dėmesiui patį atviriausią interviu, kokį esu davęs“.
Atsidarau ir iš karto matau užrašą „politinė reklama“. Atviriausias interviu, iščiustytas viešųjų ryšių rašytojų, prasideda nuo neįtikėtinai banalaus teiginio, kad „laikas su šeima pats prasmingiausias“ ir toliau eina sacharinas apie bites ir romantiką.
Vėlgi – gal reikalingi ir tokie pseudo-interviu, bet jeigu jau save laikai drąsiu politiku ir nori duoti patį atviriausią interviu, kokį esi davęs – eik pas žurnalistus, o ne pas partijos tekstukų rašytojus.
Bet grįžkime prie kandidato, kuris kaip Afroditė išbrido iš Baltijos putų. Vis dėlto nyris į rudeninės jūros vandenį be pėdsakų nepraėjo.
Vygaudas Ušackas susitiko su Klaipėdos gyventojais ir davė vaizdų. Kaip rašo laikraštis „Novaja gazeta“ – pagrindinis kandidatas į prezidentus pamalonino klaipėdiečius kreipęsis į juos ir lietuviškai, ir rusiškai.
Čia galbūt galima ieškoti balanso tarp reveranso tautinei bendrijai ir apskaičiuoto populizmo, nes pastarojo Ušackas pavarė apsčiai, skėlęs apie būtinybę normalizuoti santykius su Rusija aukščiausiu lygiu, apie tai, kad reikia naudotis milžiniška Rusijos rinka ir kad būdamas ES ambasadoriumi niekada negirdėjo nei iš Putino, nei iš užsienio reikalų ministro Lavrovo nė vienos pretenzijos Baltijos šalims.
Nė vienos pretenzijos. Rusijos URM šmeižto lavina apie mūsų partizanus nesiskaito. Lavrovo kaltinimai, kad statydama sieną su Kaliningradu, Lietuva yra rusofobiškiausia NATO šalis, irgi yra tik juokutis. VSD ataskaitos apie Rusijos propagandinį voratinklį irgi nieko bendro.
Čia jau toks liūdnesnis. Cituoju susitikime dalyvavusį klaipėdietį: „Kraupu. Yra žiauriai nuobodu, aiškus fokusas į lengviausiai paperkamą žmonių sluoksnį, kurie, tikiuosi, nepasiduos“. Politikos analitikas Marius Laurinavičius savo paskyroje feisbuke driokstelėjo, kad skelbdamas tokią poziciją Ušackas tikrai gali pretenduoti į Kremliaus remiamus kandidatus į prezidento postą.
Kalbėdamas su „Delfi“ Vygaudas Ušackas jau, matyt, atšilo nuo jūros bangų, nes dabar iš Rusijos vadovų niekada nebuvo girdėjęs tiesioginių grėsmių Baltijos šalims ir neigė susitikime išsakytas mintis, kad pralaimėjimo Šimonytei atveju vidiniuose konservatorių rinkimuose, tęstų kovą kaip nepriklausomas kandidatas.
Bet jeigu atvirai – atrodo, kad kandidatas tiesiog atlieka populizmo klasiką: skirtingoms auditorijoms kalba tai, ką jos nori girdėti, o po to jau taisosi ir tikslinasi.
Kiek rimtas Ušacko ketinimas dalyvauti TS-LKD pirminiuose? Galėčiau lažintis, kad iki jų arba iš karto po jų išgirsime apie tai, kad rinkimai nebuvo sąžiningi, laimėtoja jau buvo paskirta, bet jausdamas didžiulį palaikymą Ušackas jaučiasi privaląs tęsti kampaniją. „Konservatoriaus, kuris nukentėjo nuo konservatorių ir išvydo šviesą“ vaidmuo daliai rinkėjų labai patiktų.
Kol kas belieka sunkiu darbu rinktis „laikus“ feisbuke, o mums spėlioti, už kiek gi tų „laikų“ kandidatas parodytų ir nuogą dupcę.
Haiku
Nėriau į bangas
Galėjot greičiau laikint
Nušalau viską