Būtų pakakę net ne oficialaus atsiprašymo, tiesiog trumpo Sauliaus Skvernelio komentaro, kad visko pasitaiko, emocijų pagautas pasakiau per daug, jokio perversmo nebuvo. Tik tiek.
Aš norėjau gražiuoju.
Kad Seimo Etikos ir procedūrų komisija įvertintų premjero elgesį ir galbūt pasiūlytų ateityje jam atidžiau rinktis epitetus, skirtus respublikos piliečiams. Tik tiek.
Etiką saugantys Seimo nariai iš manęs išsityčiojo. Komisijos pirmininkė Rita Tamašunienė nusišalino dūsaudama, kad ko auklė nepadarys, kad tik vaikas būtų laimingas. Komisijos narys Virgilijus Poderys nustatė man diagnozę, viešai suabejojęs, ar mano psichika normali.
Jų pasaulyje tai normalu.
Seimo narys Bronius Matelis komentavo, kad dar nėra matęs tokio Etikos komisijos narių emocijų protrūkio, juokelių ir žeminančių komentarų kaip mano atveju. Kodėl ne.
Komisija atsisakė pradėti tyrimą dėl mano skundo dėl premjero S. Skvernelio elgesio.
Jiems viskas galima. Jie yra Seimo nariai, jie valdo, ne tarnauja. Kai virš tavęs tik dangus, kodėl turėtum kreipti dėmesį į paprastą pilietį.
Tačiau yra vienas niuansas. Valstybės politikų elgesio kodekso įstatymas, o mes juk esame teisinė valstybė ir net Seimas privalo laikytis įstatymų, o įstatymas nenumato teisės Seimo Etikos ir procedūrų komisijai nepradėti tyrimo gavus fizinio asmens skundą dėl politiko elgesio
Tad pirma. Šią savaitę Vilniaus apygardos administraciniam teisimui įteiksiu pareiškimą, kuriame atsakovu numatytas Lietuvos Respublikos Seimas, o trečiuoju asmeniu Ministras Pirmininkas S. Skvernelis.
Pareiškime teismui nurodyta, kad Seimo Etikų ir procedūrų komisija neturėjo teisės priimti sprendimo nepradėti tyrimo pagal mano skundą. Nepradėjusi tyrimo ir neišdėsčiusi tokio sprendimo motyvų Komisija pažeidė Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 punktus.
Komisija taip pat nesivadovavo 3 to paties įstatymo straipsniu, nurodančiu prievolę laikytis įstatymo viršenybės. Komisija nesivadovavo ir 3 to paties straipsnio punktu, nurodančia prievolę laikytis objektyvumo principo.
Komisija akivaizdžiai pažeidė ir 4 punktą, nurodantį laikytis nepiktnaudžiavo valdžia principo.
Komisija akivaizdžiai pažeidė ir 10 punktą, nurodantį laikytis skaidrumo principų.
Komisija akivaizdžiai pažeidė ir 13 punktą, nurodantį laikytis išsamumo principų, nenurodydama, kodėl ji atsisako pradėti tyrimą.
Atsižvelgdamas į šias ir dar kitas papildomas pareiškime išdėstytas aplinkybes prašau gerbiamą teismą patenkinti mano skundą ir panaikinti vasario 8 dieną Seimo Etikos ir procedūrų komisijos priimtą sprendimą ir įpareigoti Komisiją atlikti tyrimą pagal mano pateiktą skundą.
Jame nurodytos galimai nusikalstamos veiklos aplinkybės, kai ministras pirmininkas paskelbė, o visos didžiosios informacinės priemonės išplatino tikrovės neatitinkančius, siekiant mane paniekinti ir pažeminti, duomenis, kad aš siekiu pakeisti teisėtai šalyje išrinktą valdžią ir pažeidžiu Baudžiamojo kodekso 114 straipsnio, kad būdamas žurnalistu tampu politiku ir pažeidžiu Visuomenės informavimo įstatymo ir Etikos kodekso straipsnius, bei organizuoju mokytojų protesto akciją.
Ministro pirmininko kreipimasis į specialiąsias tarnybas dėl šios situacijos taip pat sukėlė didelį rezonansą ir abejonę mano kaip žurnalisto dalykine reputacija.
Tokiais teiginiais ministras pirmininkas paniekino mano garbę ir orumą, pakirto pasitikėjimą manimi, dėl to dalis „Laisvės TV“ rėmėjų ėmė svarstyti galimybę apriboti paramą.
Sausio mėnesį ministras pirmininkas atsisakė paneigti šias tikrovės neatitinkančias žinias, tačiau iki šios dienos nepateikė nė vieno fakto, įrodančio mano dalyvavimą teisėtos valdžios nuvertimo plane ir nepaaiškino, kokius duomenis gavo iš įvairių specialiųjų tarnybų, į kurias kreipėsi, ir ar ten figūravo mano pavardė.
Todėl atsižvelgdamas į visas išdėstytas aplinkybes ir argumentus bei vadovaujantis BK 154 str. 3 d. ir BPK 167 str. 1 d. prašau pradėti ikiteisminį tyrimą dėl politiko ministro pirmininko S. Skvernelio galimai įvykdytos nusikalstamos veikos numatytos BK 154 str. 1 d. ir 2 d. (šmeižimas).
Dar kartą pasikartosiu – žiūrėkim į šitą situaciją kaip precedentą. Kas būna, kai valstybės struktūros ir aukščiausi pareigūnai, neabejotinai siekdami persekioti žurnalistus už kritiką juos menkinant ir siekiant pakirsti visuomenės pasitikėjimą jais, leidžia sau šnekėti vėjus, šmeižti, tyčiotis ir žeminti valstybės, kuriai jie prisiekė tarnauti, pilietį, o pilietis nusprendžia, kad šį kartą jis eis iki pabaigos. Kokia ji bebūtų.
Premjero patarėjas neapdairiai leptelėjo „kai mes laimėsim teismą“. Kai. Kai. Aš vis dar noriu tikėti, kad teisinėje valstybėje iki prasidedant teisiniams procesams galioja žodis JEI.
Aš nesu naivus. Suprantu savo šansus. Suprantu, kiek tai kainuos nervų, laiko ir pinigų. Suprantu, kad normalios psichikos žmogus numotų ranka ir nueitų tolyn, praradęs dar šiek tiek tikėjimo savo valstybe.
Tai gerai, kad Seimo nariai jau nustatė man diagnozę.