aA
Prisipažinsiu, kad per pastaruosius du\vejus metus tapau priklausomas nuo žinių apie Brexitą. Ši muilo opera iš tikrųjų jaudina ir įtraukia. Joje gausu veikėjų, kurie, lyg graikiškoje komedijoje, gina nei sau, nei visuomenei nenaudingas pozicijas.
Andrius Bielskis
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Po praeitos savaitės balsavimo parlamente ji įgavo naujas dramatizmo aukštumas. Atmetus ponios Teresės pasitraukimo iš Europos Sąjungos sutartį, Britanijos parlamentas – tikra europietiškos parlamentinės demokratijos pažiba (!) – pademonstravo visišką savo bejėgiškumą.

Jokiai pozityviai alternatyvai daugumos jame nėra, tad nereglamentuoto Britanijos pasitraukimo iš Europos Sąjungos tikimybė gerokai padidėja. Toks scenarijus Jungtinei Karalystei būtų katastrofa. Tai supranta visi, išskyrus kuopelė pasipūtusių kolonialistinėse iliuzijose paskendusių torių.

Pastarieji nusipelno karališkųjų konservatorių povų vardo. Nepaisant visiško jų iracionalumo, jų vaidmuo „Brexit“ dramoje yra centrinis.

Tokie politikai kaip Borisas Johnsonas, Davidas Davisas, Ianas Duncunas Smithas, Jacobas Rees-Moggas, Steve‘as Bakeris, Michaelas Gove tiki stebuklais.

Jie įsitikinę, kad Britanijai, išstojus iš Europos Sąjungos, atsivers neišsenkamos galimybės kurti ekonominę ir politinę suverenios Britanijos didybę kontroliuojant sienas, susitariant dėl laisvos prekybos režimo su Europos valstybėmis, su JAV, Kanada, Australija bei didžiosiomis Azijos galybėmis.

Nenuostabu, kad Brexitą taip palankiai įvertino Donaldas Trumpas. Jis taip pat suviliojo marginalizuotus darbininkus, kurie nusivylė „elitistiniais“ demokratais.
Andrius Bielskis

Jie mano, kad pasitraukimas be sutarties bus kur kas geriau nei ponios May suderėtas išstojimas, tačiau užmiršta, kad didžioji dalis Britanijos prekybos yra su ES, o ji niekada nesutiks dėl laisvos prekybos su Britanija šiai nepriimant ES teisinio reguliavimo ir kitų įsipareigojimų.

Derybos dėl laisvos prekybos su kitomis valstybėmis trunka daugelį metų. Be to, neišvengiamai atsiradusi siena Airijoje – jos nebuvimas yra viena iš taikos Šiaurės Airijoje sąlygų – sukels grėsmę taikai.

Todėl pasitraukimas be sutarties gali reikšti, jog Britanija praras ne tik Šiaurės Airiją, bet ir Škotiją, kurioje nurimusios aistros dėl nepriklausomybės gali vėl sukilti Britanijai išstojus iš ES.

Dar 1999 metais, gyvendamas Britanijoje, rašiau, kad Anglija, skirtingai nei Škotija, Šiaurės Airija ir Velsas, išgyvena tautinės ir kultūrinės tapatybės krizę.

Brexitas yra šios ilgai užsitęsusios krizės išdava. Išskyrus Velsą, balsavusį už pasitraukimą, Škotija ir Šiaurės Airija buvo ir yra už narystę ES.

Tautos ir jų piliečiai, kurie pasitiki savimi (skirtingai nei apie ES ir marksizmą kliedesius rašantys pseudointelektualai), puikiai supranta, kad narystė Europos Sąjungoje stiprina tautinę ir kultūrinę visuomenės tapatybę (bei suteikia jos piliečiams galimybes), o ne ją silpnina.

To nesupranta tik marginalizuotieji ir pasipūtę, su tikrove nedraugaujantys anglų toriai, kurie tiki Britanijos imperinės didybės fikcija. Kaip tik dialektiniame ryšyje tarp antrųjų ir pirmųjų slypi raktas į mūsų laikmečio dvasią ir jos iškalbingiausią simbolį – tragikomišką Brexito muilo operą.

Kietųjų Brexito šalininkų kalbos (arba bent dalis jų) referendumo metu buvo ne tik apgavikiškos, jos buvo šakėmis ant vandens rašytos. Negalima žadėti to, kas nepriklauso tik nuo tavo valios.
Andrius Bielskis

Didžiosios Britanijos didybės fikcija tikintys konservatoriai, iš aukšto žiūrintys ne tik į buvusias Britanijos kolonijas, bet ir į kitus Europos kraštus, sugundė marginalizuotus Anglijos darbininkus, apeliuodami į jų migrantų baimę.

Ši nešventa sąjunga tarp Oksbridže išsilavinusių torių ir neoliberalaus kapitalizmo išnaudojamų darbininkų, bijančių pigų darbą siūlančių rytų europiečių ir kitų atvykėlių, yra pagrindinė Brexito chaoso priežastis.

Pastarųjų trijų metų migracijos ir kelis dešimtmečius besitęsiančios deindustrializacijos krizių kontekste nuskurdintų Anglijos darbininkų nepasitikėjimas imigrantais – rezervine darbininkų armija, kaip pasakytų Marxas – yra, žinoma, suprantamas.

Liūdna yra betgi tai, kad organizuoto darbininkų judėjimo demobilizacija ir post-bleiristinės Darbo partijos susvetimėjimas su profsąjungomis ir eiliniais darbininkais reiškė, kad pastarųjų teisėtas nepasitenkinimas buvo užpildytas Brexito šalininkų ksenofobinės retorikos ir jų apeliavimo į nacionalinį suverenumą. Nenuostabu, kad Brexitą taip palankiai įvertino Donaldas Trumpas. Jis taip pat suviliojo marginalizuotus darbininkus, kurie nusivylė „elitistiniais“ demokratais.

Iš keturių egzistuojančių galimybių, kurių nei vienai nėra daugumos parlamente, – (1) May vyriausybės išstojimo sutartis, (2) išstojimas be sutarties, (3) norvegiško tipo muitų sąjunga ir buvimas vieningoje rinkoje, (4) antrasis referendumas – tik ketvirtoji, mano galva, yra teisingiausia ir logiškiausia.

Argumentai, kad negalima du kartus iš eilės rengti referendumo tuo pačiu klausimu (o kodėl ne tris ar keturis?, klausia jos kritikai) neatlaiko kritikos.

2016 metais vykusio referendumo klausimas buvo paprasčiausias „pasilikti ar išstoti?“. Žmonės, kurie balsavo už išstojimą, nežinojo, ką konkrečiai reikš Brexitas po dvejų metų, kai vyriausybė suderės su ES dėl pasitraukimo sąlygų.

Kietųjų Brexito šalininkų kalbos (arba bent dalis jų) referendumo metu buvo ne tik apgavikiškos, jos buvo šakėmis ant vandens rašytos. Negalima žadėti to, kas nepriklauso tik nuo tavo valios. Derybose visuomet yra dvi pusės, tad statyti savo politinę kampaniją ant pažadų, ką gausi iš kitoje stalo pusėje sėdinčiųjų, yra nesąžininga ir/ar kvaila.

Dabar, kai išstojimo sutartis parengta ir suderėto išstojimo turinys žinomas, reikia už jį balsuoti. Ir balsuoti turėtų piliečiai, pasirinkdami iš dviejų galimybių: vyriausybės ir ES parengta išstojimo sutartis arba pasilikimas ES. Labai gaila, kad ši nuomonė ir argumentai už ją Britanijos viešojoje erdvėje per mažai girdisi.

Visgi racionaliausio sprendimo už antrąjį referendumą greičiausiai nebus. Ir tai yra dėl to, kad Theresa May, kaip vyriausybės galva, pirmiausiai ir turi teisę skelbti referendumą. Be to, ji žino, kad jos ir ES suderėta Britanijos išstojimo sutartis būtų piliečių atmesta panašiai kaip buvo atmesta parlamente.
Andrius Bielskis

Sykiu argumentas, kad antrasis referendumas nepageidautinas, nes prieštarauja Britanijos parlamento suverenumo tradicijai, taip pat neįtikina.

Brexito chaosas byloja didžiausią Britanijos parlamentarizmo krizę. May vyriausybė nesugeba įtikinti parlamentą balsuoti už kraštui svarbiausius įstatymus (kitu atveju ministras pirmininkas, patyręs tokius pralaimėjimus kaip ponia May, jau būtų atsistatydinęs).

Dvi didžiausios parlamentinės partijos – konservatoriai ir leiboristai – suskilusios ir mažai tikėtina, kad už pasilikimą ES balsavę toriai, leiboristai ir kitos opozicinės partijos susitars dėl bendros pozicijos. Jos šiuo metu tiesiog nėra. Tuo tarpu parlamente laimėtas pasitikėjimas May vyriausybe byloja, kad toriai labiausiai už viską nekenčia Jeremy Corbyno leiboristų.

Pastarasis, net jei yra lyg šviežias oro gūsis nūdienos druską praradusio europietiško socializmo kontekste, nusipelno kritikos. Tony Blairas buvo iš dalies teisus sakydamas, kad Jeremy Corbyno kampanija už narystę ES 2016-ųjų referendumo metu buvo lukewarm (drungna). Žinoma, tikram kairiajam, koks yra Jeremy Corbynas, entuziastingai agituoti už neoliberalią ES nėra lengva. Visgi, jo noras įtikti už išstojimą balsavusiems tradiciniams anglų leiboristų rinkėjams nėra produktyvus. Gerbdamas juos, jis neišvengiamai buvo ir yra priverstas nuolaidžiauti jų ksenofobinėms baimėms, daryti tai, ko pats iš tikrųjų nekenčia.

Be to, Corbyną ir jį palaikančių leiboristų pasisakymas už trečiąją galimybę – minkštąjį Brexitą pasiliekant muitų sąjungoje ir vieningoje rinkoje – nėra jokia panacėja, nes tai reikš, kad ekonomiškai Britanija išsaugos status quo (kas sykiu garantuos taikos sutartį Šiaurės Airijoje), bet liks priklausoma nuo ES, o politiškai neturės jokio balso įtakojant ES sprendimus.

Kita vertus, leiboristų kalbėjimas apie naujus rinkimus taps tikrove tik tuomet, jei parlamente bus nubalsuota už May vyriausybės nepasitikėjimą. Tačiau net jei tai ir įvyktų (kas yra abejotina, juk nepasitikėjimą vyriausybe Jeremy Corbynas pralaimėjo praeitą savaitę), jis neišvengiamai reikštų išstojimo datos, numatytos kovo 29 dieną, nukėlimą.

Visgi racionaliausio sprendimo už antrąjį referendumą greičiausiai nebus. Ir tai yra dėl to, kad Theresa May, kaip vyriausybės galva, pirmiausiai ir turi teisę skelbti referendumą.

Be to, ji žino, kad jos ir ES suderėta Britanijos išstojimo sutartis būtų piliečių atmesta panašiai kaip buvo atmesta parlamente. Įsitikinimas, kad jos misija yra įgyvendinti Brexitą, ponios May nelankstumas ir tuščios ambicijos neleis suderėtos sutarties atiduoti piliečių teismui tam, kad jis ją atmestų.

Kita vertus, manymas, kad paskutinę minutę bus galima paspausti ES ir išsiderėti geresnes išstojimo sąlygas (kaip neseniai pareiškė juokdarys Borisas Johnsonas), yra iliuzija. Kodėl ES turėtų nusileisti, jei jos galia ir svoris yra gerokai didesnis nei Britanijos ir nori, kad kitos narės-valstybės būtų atgrasytos nuo panašių skyrybų ateityje?

Tad Brexito melodramą mes dar kurį laiką tikrai stebėsime. Chaos reigns (chaosas valdo), kaip sakė lapė Lars von Triero Antikriste. Akivaizdu tik tai, jog ši didžiausia Britanijos politinė krizė byloja, kad Europos Sąjunga yra daug stipresnė nei skelbia ją laidojantys įvairiausio plauko populistai ir melagingi pranašai.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
  • 1
  • 2
  • 3
  • 4
  • 5
(0 žmonių įvertino)
0
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Sovietų valdžios įslaptintas incidentas: Uralo kalnuose rasti septyni kūnai, mįslingos detalės šiurpą kelia iki šiol (1)

Rusijos generalinės prokuratūros atstovas Aleksandras Kurenojus vasario 1 d. pranešė, kad tyrėjai...

Nekilnojamojo turto kainos: problemos Švedijoje galėtų persikelti į Lietuvą

Nekilnojamojo turto rinkos burbului Švedijoje artėjant pabaigos link, „Swedbank“ ekonomistas...

Lietuviai aplankė išskirtinę Indijos vietą, kurioje streikai – kasdienybė: viskas dėl moterų (15)

Praleidę keturias dienas Alapuroje, pasidžiaugę „Backwaters“ ir pliažais, atšventę...

Skurdas pagal norvegus: pinigų stoka besiskundžianti 50-metė norvegė laukia 1700 eurų pensijos (343)

51 m. norvegė Liv Iversen yra seniausio lėlių teatro pietvakarinėje Norvegijos pakrantėje...

Ivaškevičius: daug kartų norėjau atsisakyti šitos premijos (439)

Teikiant nacionalines kultūros ir meno premijas, prezidentė Dalia Grybauskaitė šeštadienį...

Antrajame „Eurovizijos“ pusfinalyje – įtempta kova: netrukus paaiškės, kas pateks į finalą balsuokite (203)

Vasario 16-osios vakarą skamba antrasis nacionalinės „ Eurovizijos “ pusfinalis. Ši tiesioginė...

Globos namų darbuotoja nusprendė prabilti apie tai, kas vyksta už uždarų durų: situacija kelia nerimą (107)

Kylantys incidentai, psichologinės pagalbos trūkumas ir nekompetetingi darbuotojai – tokias...

Kurtizanių amžius Paryžiuje: nuo slaptų bordelių iki šampano vonių ir „meilės kėdės“ (37)

Prieš kelis metus Paryžiaus Orsė muziejus (Musée d'Orsay) pirmą kartą surengė šokiruojančią...

Adomaitis galimybes finale vertina vienodai, Maksvytis gailisi suklydęs ir nesuvaldęs auklėtinių (34)

Luigi Lamonica buvo labiausiai aptarinėjamas personažas prieš Karaliaus Mindaugo taurės finalo...

Gydytojas kritiškai įvertino plintančią sveikatingumo madą: tai tinka tikrai ne visiems (44)

Tikriausiai televizijoje ir socialiniuose tinkluose teko pastebėti vis dažniau atsirandančius...