Leidykla „Briedis“ pristato rusų rašytojo Varlamo Šalamovo (1907–1982) kūrinių rinkinį „Kolymos vargetos“. Šiame sukrečiančios prozos leidime pateikiama pasaulinę šlovę pelniusių kūrinių apie Kolymos vargetų – Dalago kalinių – kasdienybę. Autorius vaizdingai aprašo lagerio vidaus tvarką, vergišką darbą ir lagerio personalo žiaurumą, susiformavusias kalinių „kastas“ – nuo „įteisintų vagių“ iki visiškai beteisių užguitų atstumtųjų, vadinamąjį „kaliavaikių karą“ (rus. sučja vojna) tarp atskirų nusikaltėlių grupių, politinių ir kriminalinių kalinių tarpusavio santykius. Knygoje publikuojami rinkiniai „Nusikaltėlių pasaulio apybraižos“, „Maumedžio prisikėlimas“, „Pirštinė, arba KR-2“, pjesė „Ana Ivanovna“.
Vis dėlto V. Šalamovo kūryba – ne tik apie praeitį. Ji aktuali ir dabar. Dar XIX a. žymus rusų poetas Fiodoras Tiutčevas rašė, kad „Rusijos protu nesuprasi“. Mūsų dienomis šį posakį dažnai girdime, kai negalime suprasti, pateisinti Rusijos ar rusų. Ypač šiandien, kai vyksta baisus viską naikinantis karas Ukrainoje, nuo žemės paviršiaus nušluoti ištisi miestai, Rusijos kareiviai žudo civilius, prievartauja moteris ir vaikus. Pasaulis vis negali suprasti to beribio žiaurumo, tad jo šaknų mėgina ieškoti istorijos gelmėse. Vieni sako, kad tai dar mongolų-totorių Aukso ordos palikimas, kurio gijos nusitęsė į Ivano Rūsčiojo, Jekaterinos II ir daugelio jų įpėdinių valdymo epochas.
Kur kas sunkesnės nei Vakarų šalyse baudžiavos formos, kai žmonės buvo parduodami ir mainomi tarsi gyvuliai, kraštutinai despotiški valdymo metodai suformavo beteisių vergų visuomenę, kuriai tuo pat metu skiepytas išskirtinumas, didžiarusiškas šovinizmas, neapykanta kitoniškumui ir visam likusiam pasauliui. Žlugus carizmui, ištisus septyniasdešimt metų viešpatavo komunizmas. Galiausiai žlugo ir šis režimas, tačiau nusikaltėlių pasaulio moralė ir elgesio modeliai puikiai atgimė putinizmo pavidalu. Taigi, juodžiausia istorinė gija tęsiasi toliau. Rusijoje matome tą pačią panieką žmogaus laisvėms ir gyvybei, tą pačią lagerio mąstyseną, kiaurai persmelkusią visuomenę, pradedant eiliniais rusų kareiviais ir baigiant aukščiausiąja valdžia. Skaitant V. Šalamovo kūrinius apima stingdantis siaubas. Civilizuotas pasaulis vis labiau suvokia, su kuo susiduria, nes Rusijoje, bent jau kol kas, niekas nesikeičia.
Leidykla „Briedis“ taip pat yra išleidusi V. Šalamovo „Kolymos apsakymus“.
Kviečiame skaityti ištrauką:
Kaip žmogus nustoja būti žmogumi?
Kaip tampama „blatnuoju“?
Į nusikaltėlių pasaulį ateinama iš šalies: kolūkietis, už smulkią vagystę atlikęs bausmę kalėjime ir savo gyvenimą susiejęs su nusikaltėliais; buvę stileivos, kurių nusikalstamos veikos priartino juos prie to, apie ką nutuokė tik iš nuogirdų; gamyklos šaltkalvis, kuriam neužtenka pinigų smagioms pramogoms su draugais; žmonės, kurie neturi profesijos, bet nori gyventi savo malonumui, taip pat tokie, kurie gėdijasi prašyti darbo ar išmaldos gatvėje ar valstybės įstaigoje – nesvarbu – ir linkę atimti, o ne prašyti. Tai priklauso nuo charakterio, dažnai ir nuo pavyzdžio. Prašyti darbo taip pat kankinamai nemalonu suklydusiam išdidžiam, didelių ambicijų turinčiam žmogui. Ypač paaugliui. Prašyti darbo – ne mažesnis pažeminimas, nei prašyti išmaldos. Ar ne geriau jau…
Baikščiam, uždaro būdo žmogui ateina į galvą visokių išeičių, kurių rimtumo ir pavojingumo paauglys tiesiog neįstengia, negali įsisąmoninti. Kiekvienam žmogui įvairiu gyvenimo metu atsiranda būtinybė spręsti ką nors svarbaus, „perlaužti“ likimą, ir daugeliui tą svarbų sprendimą tenka priimti jaunystėje, kai patirties mažai, o klaidos tikimybė didelė. Be to, tuo metu ir poelgių mažai, o drąsos bei ryžto – daug.
Paauglys, kuriam tenka sunkus pasirinkimas, apgautas grožinės literatūros ir tūkstančių miesčioniškų legendų apie nusikaltėlių pasaulį, žengia baisų žingsnį, po kurio neretai nėra kelio atgal.
Paskui jis pripranta, galutinai tampa piktavalis ir pats ima verbuoti jaunimą į to prakeikto ordino gretas.
Šio ordino praktikoje esama vieno svarbaus niuanso, apie kurį visai neužsimenama net specialiojoje literatūroje.
Esmė ta, kad šį požeminį pasaulį valdo paveldėtiniai vagys – tie, kurių vyresnieji giminaičiai – tėvai, seneliai ar bent dėdės, vyresnieji broliai buvo „urkaganai“; tie, kurie nuo ankstyvos vaikystės ugdyti pagal „blatnųjų“ tradicijas, vagims būdingą priešiškumą visam pasauliui; tie, kurie dėl suprantamų priežasčių negali pakeisti savo padėties; tie, kurių „sukčių kraujo“ grynumas nekelia abejonių.
Paveldėtiniai vagys yra nusikaltėlių pasaulio branduolys, būtent jiems priklauso lemiamas balsas priimant visus „blatnųjų“ „pravilkų“ (tvarkybų), garbės teismų sprendimus, kurie yra itin svarbus veiksnys tame požeminiame gyvenime.
Per vadinamąjį išbuožinimą „blatnųjų“ pasaulis smarkiai išsiplėtė. Jo gretas papildė tų, kurie buvo paskelbti buožėmis, sūnūs. Taigi, vykstant susidorojimui su išbuožintaisiais, „blatnųjų“ pasaulis sutvirtėjo, tačiau niekur ir niekada niekas iš buvusių išbuožintųjų nevaidino svarbaus vaidmens nusikaltėlių pasaulyje.
Jie plėšė geriau už visus, išgertuvėse ir vakarėliuose ūžė garsiau už visus, „blatnųjų“ dainas traukė balsingiau už visus, subtiliame ir svarbiame burnojimo moksle nešvankių keiksmų išradingumu lenkė visus „blatnuosius“, tiksliai imitavo „blatnuosius“ ir vis dėlto buvo tik imituotojai, tik mėgdžiotojai.
Į „blatnųjų“ pasaulio šerdį šie žmonės nebuvo įleidžiami. Retais atvejais kai kurie itin nusipelniusieji – ne „didvyriškais žygdarbiais“ plėšikaujant, bet dėl „blatnųjų“ elgesio taisyklių įvaldymo – dalyvaudavo vagių aukščiausiųjų sluoksnių tvarkybose. Deja, jie nežinojo, ką jose pasakyti. Dėl menkiausių nesutarimų, o kiekvienas „blatnasis“ – labai isteriška ypata, tokiems buvo primenama jų „svetima“ kilmė.
– Tu – lūžena, o koserės neužčiaupi! Koks tu vagis? Tu Volgos krovikas, o ne vagis! Tu – tikrų tikriausias elnias!
„Lūžena“, tai yra „lūžęs frajeris“ – „frajeris“, kuris jau nustojo toks būti, bet dar netapo „blatnuoju“ („Tai dar ne paukštis, bet jau ne keturkojis“, kaip sakė Žiulio Verno romano veikėjas Žakas Paganelis). Ir „lūžena“ kantriai išklauso įžeidinėjimus. „Lūženos“, aišku, nebūna vagių pasaulio tradicijų saugotojai.
Kad taptum geru, tikru vagimi, reikia juo gimti. Tik tiems, kurie susiję su vagimis nuo vaikystės, be to, su gerais, žinomais vagimis, kurie išėję daugelio metų kalėjimo, vagysčių ir „blatnųjų“ ugdymo mokyklą, tenka spręsti svarbius vagių gyvenimo reikalus.
Ir net į paauglio berniūkščio (kokio nors iškilaus vagies sūnaus ar brolio) nuomonę vagių pasaulio atstovai įsiklausys labiau nei į „lūženų“ samprotavimus, net jei jie plėšikavimo reikaluose būtų kaip iljos muromiečiai.
Ir „marjanas“ – „blatnųjų“ pasaulio moteris – dalysis pagal šeimininko iškilumą… Jas pirmiausia gaus mėlynojo kraujo turėtojai, o paskutiniai eilėje – „lūženos“.
„Blatnieji“ nemenkai rūpinasi savo pamainos rengimu, stengiasi išugdyti „deramus“ jų darbo tęsėjus.
Keistai rausvas nusikaltėlių romantikos apsiaustas ryškiu maskaradiniu blizgesiu vilioja jaunuolį, berniuką, savo nuodais taikosi apsvaiginti jį visam laikui.
Tas stiklo šukelės, apsimetančios deimantu, dirbtinis blizgesys atsispindi tūkstančiuose grožinės literatūros veidrodžių.
Galima sakyti, kad grožinė literatūra, užuot pasmerkusi nusikaltėlius, padarė atvirkščiai: paruošė dirvą suvešėti nuodingiems augalams imlioje jaunuolio sieloje.
Jaunuolis neįstengia iškart susigaudyti, įžvelgti tikrųjų „urkaganų“ bruožų, o paskui būna jau vėlu, jis ima remti vagis, kurie su juo bent šiek tiek suartėja, ir jau yra smerkiamas visuomenės, o su savo naujaisiais draugais būna susijęs mirtinai.
Svarbu ir tai, kad jaunuolis pats jau pritvinkęs pagiežos, yra linkęs kovoti su valstybe ir jos atstovais. Jam atrodo, kad jo aistros, asmeniniai interesai neišvengiamai konfliktuoja su visuomene, su valstybe. Jaunuolis mano, kad pernelyg brangiai moka už savo „nusižengimus“, kuriuos valstybė vadina ne nusižengimais, bet nusikaltimais.
Jį veikia ir jaunystei būdingas amžinas žavėjimasis „apsiaustu ir špaga“, paslaptingu žaidimu, o šiuo atveju „žaidimas“ nėra nekaltas, tai tikras, kruvinas, sukeliantis tokią psichinę įtampą, kuri nepalyginama su pasninkiškais „Jėzaus mokiniais“ ar „Timūru ir jo būriu“. Tai daryti kur kas patraukliau, negu nuveikti ką nors gera. Berniukas, virpančia širdimi įžengdamas į šį vagių pogrindį, pastebi, kad bendrauja su tokiais žmonėmis, kurių bijo jo tėtis ir mama. Jis mato jų tariamą nepriklausomumą, apgaulingą laisvę. Vagių pagyrūnišką melą berniukas laiko tikra teisybe. „Blatnieji“ jam atrodo kaip žmonės, kurie meta iššūkį visuomenei. Jaunuolis mato vagies „dosnumą“, kai jis, užuot užsidirbęs šiokių tokių pinigų doru darbu, „prašmatniai“ švaistosi per sėkmingą plėšimą įgytomis asignacijomis. Jis regi, kaip vagis geria ir linksminasi, ir tokie siautėjimo vaizdai ne visada atbaido jaunuolį. Jis lygina tėvo ir motinos nuobodų kasdienį, kuklų darbą su vagių pasaulio „triūsu“, kuriame, atrodo, reikia būti tik drąsiam…
Berniukas nemąsto apie tai, kiek svetimo darbo ir svetimo žmogaus kraujo prisiplėšė ir neskaičiuodamas eikvoja šis jo didvyris. Ten visada esama degtinės, „plano“, kokaino, ir berniukui duodama išgerti, tad jį užplūsta mėgdžiojimo džiugesys.
Tarp savo bendraamžių, buvusių draugų pastebi tam tikrą nepasitikėjimą juo, sumišusį su baime, o dėl vaikiško naivumo berniukui toks požiūris atrodo kaip jam rodoma pagarba. O, svarbiausia, pastebi, kad visi bijo vagių, nes bet kuris iš jų gali papjauti, išdurti akis…
Į „šalmaną“ atklysta koks nors Ivanas Korzubis iš kalėjimo ir apžavi tūkstančiais pasakojimų – kokių jis regėjęs, kuris už ką ir kuriam laikui nuteistas. Visa tai pavojinga ir patrauklu.
Jaunuolis mato, kad žmonės gyvena išsiversdami be to, kas šeimoje kelia nuolatinių rūpesčių.
Štai jaunuolis smarkiai įkaušęs, štai jis talžo prostitutę – privalo juk nutuokti, kaip mušti bobą! Tai viena iš naujojo gyvenimo tradicijų.
Jaunuolis ima svajoti apie galutinį apsigludinimą, įsijungimą į ordiną. Tai – kalėjimas, kurio jis įpratintas nebijoti.
Vyresni už jį pasitelkiami „į darbą“ – iš pradžių kokiame „vaseryje“ (sargyboje). Štai jau suaugę vagys juo pasitiki, o štai jis vagia ir pats, pats „tvarkosi“.
Jis greit įvaldo manieras, nepakartojamai įžūlų šypsnį, eiseną, kelnes ant batų užskleidžia ypatingomis klostėmis, ant kaklo užsikabina kryžių, žiemai nusiperka kepurę „kubanką“, vasarai – „kapitanką“.
Jau pirmąkart patekus į kalėjimą, naujieji draugai – to darbo meistrai – išpuošia jaunuolį tatuiruote. Jo priklausymo „blatnųjų“ ordinui atpažinimo ženklas, kaip Kaino žymė, mėlynu tušu įrėžtas kūne lieka visam laikui. Daug kartų paskui jis gailėsis dėl tos tatuiruotės, daug kraujo ji „blatnajam“ sugadins. Bet tai bus paskui, daug vėliau.
Jis seniai išmoko „blatnųjų fenios“ – vagių kalbos. Jis mikliai patarnauja vyresniesiems. Berniokas labiau bijo padaryti per mažai negu persistengti.
Ir viena po kitos atsiveria jam durys į „blatnųjų“ pasaulio paskutines gelmes.
Štai jis jau dalyvauja kruvinose tvarkybose, garbės teismuose, ir, kaip ir visi kiti, verčiamas „pasirašyti“ ant „blatnųjų“ teismo nuosprendžiu pasmaugtojo lavono. Kažkuris kiša jam į ranką peilį, ir jis smeigia geležtę į dar šiltą lavoną, įrodydamas, kad visiškai pritaria savo mokytojų veiksmams.
Štai jis ir pats nužudo vyresniųjų sprendimu jam nurodytą išdaviką, kaliavaikį.
Kažin ar atsirastų tarp „blatnųjų“ bent vienas, kuris kada nors nebuvo žudikas.
Tokia yra jaunojo „blatnojo“ iš svetimo pasaulio ugdymo schema.
Paprasčiau ugdomi „mėlynakraujai“, paveldėtiniai „blatnieji“, arba tie, kurie jokio kito gyvenimo, išskyrus vogimą, nepažinojo ir neketino pažinti.
Bet jaunasis „blatnasis“ daug metų, nesvarbu, net jei jo protėviai buvo patys įtakingiausi vagių aplinkos šulai, trainiojasi aplink suaugusius jo dievinamus banditus, bėgioja jiems parūpinti papirosų, pakiša ugnelės prisidegti rūkalus, nešioja „ksivutes“ – raštelius, visaip patarnauja. Daug metų praeis, kol jis bus pasitelktas vagystei.
Vagis vagia, geria, pramogauja, ištvirkauja, lošia kortomis, apgaudinėja „frajerius“, nedirba nei laisvėje, nei kalinamas, lieja renegatų kraują, juos naikina ir dalyvauja tvarkybose, kuriose sprendžiami svarbūs požeminio gyvenimo reikalai.
Jis saugo „blatnųjų“ paslaptis (jų nemažai), padeda draugams, ordino nariams, vilioja jaunuolius, juos ugdo ir stengiasi išsaugoti vagių žiaurių įstatymų grynumą.
Kodeksas nėra sudėtingas, bet per šimtmečius apaugo tūkstančiais tradicijų, šventų papročių, kurių smulkmeniškai laikytis verčia vagių priesakų saugotojai.
„Blatnieji“ – dideli talmudistai. Siekdami užtikrinti kuo patikimesnį vagių įstatymų vykdymą, tam tikrais laiko tarpais rengia didelius visuotinius pogrindinius susirinkimus, kuriuose ir skelbiami nutarimai, diktuojantys elgesio taisykles, atsižvelgiant į naujas gyvenimo sąlygas, atliekami (tiksliau, patvirtinami) nuolat kintančio vagių leksikono – „blatnųjų fenios“ – žodžių pakeitimai.
Visi pasaulio žmonės, pagal „blatnųjų“ filosofiją, skirstomi į dvi dalis. Vieni yra žmonės, sukčiai, nusikaltėlių pasaulis, „urkos“, „urkaganai“, „blatnieji“, „žukiai kukiai“ ir kt., kiti – „frajeriai“, tai yra laisvieji. Seniai vartojamas žodis „frajeris“ atklydęs iš Odesos. Praėjusio šimtmečio „blatnųjų“ muzikoje yra daug žydiško ir vokiško žargono.
Kiti „frajerių“ pavadinimai – „štympai“, mužikai, elniai, „asmodėjai“, velniai. „Lūženos štympai“, artimi „blatniesiems“, „mušti frajeriai“ – nutuokiantys apie „blatnųjų“ pasaulio reikalus, nusimanantys apie juos bent iš dalies, turintys patirties. „Muštas frajeris“ – tariama pagarbiai, reiškia – patyręs. Tai skirtingi pasauliai, juos skiria ne vien kalėjimo grotos.
Melas, apgaulė, provokacija „frajerio“ net žmogaus, kuris išgelbėjo „blatnąjį“ nuo mirties, atžvilgiu, – tai „blatnųjų“ pasaulyje ne tik priimtina, bet ir ypač šaunu, šio pasaulio įstatymas.
Tai jau blogiau, nei naivūs Šeinino raginimai rodyti „pasitikėjimą“ nusikaltėlių pasauliu. Pasitikėjimą, už kurį jau sumokėta pernelyg daug kraujo.
„Blatnųjų“ melas neturi jokių ribų, nes „frajerių“ atžvilgiu (o „frajeriai“ – tai visas pasaulis, išskyrus „blatnuosius“) nėra kito įstatymo, išskyrus apgavystės įstatymą – bet kokiu būdu: švelnumu, šmeižtu, pažadais…
„Frajeris“ ir sukurtas apgaudinėti. Tas, kuris atsargus, jau turėjęs bendravimo su „blatnaisiais“ liūdnos patirties, vadinamas „muštu frajeriu“ ir priklauso ypatingai „velnių“ grupei.
Nėra ribų, nėra galo „blatnųjų“ priesaikoms ir pažadams. Ant „vagies garbės žodžio“ menkos meškerės užkibdavo daugybė visokiausių viršininkų, etatinių ir neetatinių auklėtojų, milicininkų, tardytojų. Tikriausiai kiekvienas iš tų darbuotojų, kuriems pagal pareigas pridera bendrauti su sukčiais, ne kartą užkibdavo ant šio jauko. Užkibdavo ir dukart, ir triskart, nes niekaip neįstengė suprasti, kad „blatnųjų“ pasaulio moralė yra kitokia, kad vadinamoji hotentotų moralė su jos tiesioginės naudos kriterijumi, lyginant su niūria „blatnųjų“ praktika, atrodo visiškai nekaltai.
Viršininkai („viršininkėliai“, kaip juos vadina „blatnieji“) nuolat būdavo apgaudinėjami, kvailinami „blatnųjų“…
O tuo metu miestuose nesuprantamai atkakliai vis buvo atnaujinama kiaurai melaginga Pogodino pjesė, ir naujos „viršininkėlių“ kartos žavėjosi kapitono Kostios „garbės“ samprata.
Visas vagių labui skirtas ugdomasis darbas, kuriam išleista milijonai valstybės pinigų, visi fantastiniai „perkalimai“ ir Belomorkanalo legendos, seniai tapusios „blatnųjų“ alegoriniais posakiais ir laisvalaikio juokeliais, buvo grindžiamas tokiu efemeriniu dalyku kaip „blatnojo“ garbės žodis“.
– Pagalvokite, – sako kažkoks „blatnųjų“ pasaulio specialistas, Babelio ir Pogodino „prisiskaitėlis“, – juk kapitonas Kostia neva davė „garbės žodį“ pasitaisyti. Manęs, seno žvirblio, tokiais dalykais neapmulkinsi. Aš ne toks jau „frajeris“, kad nesuprasčiau, jog jiems nieko nereiškia duoti garbės žodį. Bet juk kapitonas Kostia davė „vagies garbės žodį“. Vagies! Štai koks dalykas. Jau šio savo žodžio netesėti negalės. Jo „aristokratinė“ savimeilė to neleis. Jis mirs iš paniekos sau, jei netesės „vagies garbės žodžio“.
Vargšas naivus viršininkas! „Frajeriui“ duoti garbės žodį, apgauti jį, o paskui paminti priesaiką ir jos nepaisyti – tai vagies šaunumas, pagyrūniškų poringių kada nors ant kalėjimo gultų dalykas.
Dėl laiku duoto „vagies garbės žodžio“ buvo parengta, palengvinta daug pabėgimų. Jei kiekvienas viršininkas žinotų (o žino tik daugelio metų bendravimo su „kapitonais“ patirties paprotinti viršininkai), ką reiškia vagies priesaika, ir deramai į tai atsižvelgtų, kraujo ir žiaurumų būtų kur kas mažiau.
Bet galbūt mes klystame, kai mėginame sieti šiuos du skirtingus pasaulius – „frajerius“ ir „urkaganus“?
Galbūt garbės, moralės įstatymai sukčių pasaulyje veikia savaip, ir mes tiesiog neturime teisės „blatnųjų“ pasauliui primesti savų moralės normų? Galbūt „vagies garbės žodis“, duotas ne „frajeriui“, o įteisintam vagiui, yra tikras garbės žodis?
Tai kaip tik tas romantinis elementas, kuris virpina jaunuolio širdį, kuris tarsi pateisina, įpučia nors ir savotiško „moralinio tyrumo“ dvasios į vagių buitį, į žmonių santykius šio pasaulio viduje. Galbūt niekšinga laikytis skirtingo požiūrio į „frajerių“ pasaulį ir „blatnųjų“ visuomenę? „Urkaganų“ dvasiniai veiksmai, girdi, valdomi pagal savą įstatymą. Tik remdamiesi jų požiūriu mes ir suprasime, net pripažinsime de facto vagių moralės specifiškumą.
Tokiam išprotavimui neprieštarautų ir kai kurie protingesni „blatnieji“. Jie nieko prieš šiuo klausimu ir prasčiokams papudruoti smegenis.
Bet kokia kruvina niekšybė prieš „frajerį“ pateisinama ir palaiminama „blatnųjų“ pasaulio įstatymų. Bet savo draugų atžvilgiu vagis, atrodytų, turi būti sąžiningas. Taip elgtis įpareigoja jį „blatnųjų“ įstatai, ir „draugystės“ ardytojų laukia žiaurus atpildas.
Tai taip pat yra nuo pirmo iki paskutinio žodžio pagyrūniškas melas, teatro dekoracija. Užtenka pažvelgti į „blatnųjų“ įstatymų leidėjų naujausias madas sunkiomis sąlygomis, kai maža parankinės frajerinės medžiagos, kuomet tenka kunkuliuoti savose sultyse.
Didesnis vagis, „autoritetingesnis“ (žodis „autoritetas“ tarp vagių labai mėgstamas – „prasimanyti autoritetą“ ir t. t.), fiziškai stipresnis, verčiasi engdamas smulkesnius vagis, kurie jam nešioja maistą, patarnauja. Ir jei kai kam tenka eiti dirbti, siunčiami silpnesnieji iš jų pačių šutvės. Ir tada „blatnųjų“ viršūnėlė iš jų, savo draugų, reikalauja to paties, ko anksčiau reikalavo iš „frajerių“.
Grėsmingas posakis „Mirk šiandien, o ne rytoj“ pasigirsta vis dažniau. Deja, šioje „blatnųjų“ išmintyje nėra jokios perkeltinės reikšmės, jokio sąlyginumo.
Alkis verčia „blatnąjį“ atimti porcijas iš mažiau „autoritetingų“ draugų, siųsti juos į ekspedicijas, turinčias labai maža ką bendra su teisingu vagių įstatymų vykdymu.
Visur išsiuntinėjami rašteliai – „ksivos“ su paramos prašymais, ir, jei įmanoma, uždirbti duonos gabalėlį, o pavogti negalima – tie, kurie smulkesni, eina dirbti, „arti“. Jie siunčiami dirbti, kaip žudyti. Už žmogžudystes atpildas tenka anaiptol ne vadeivoms, šie tik nuteisia mirti. Žudo smulkieji vagišiai, patys bijodami mirties. Nužudo ar išduria akis (labai paplitusi „sankcija“ „frajerių“ atžvilgiu).
Riterių apsiaustai nusmunka, telieka gryna niekšybė, kurios pritvinkusi „blatnojo“ filosofija. Visai logiškai ta niekšybė sunkiomis sąlygomis užgriūva draugus. Tai visai nestebina. Požeminė baudžiamoji teisė – pasaulis, kuriame gyvenimo tikslas yra godus žemiausių aistrų tenkinimas, kuriame viešpatauja gyvuliški interesai. Netgi blogesni už gyvuliškus, nes bet koks žvėris bijotų elgtis taip, kaip, nieko nepaisydami, elgiasi „blatnieji“. („Pats baisiausias žvėris – žmogus“ – populiarus „blatnųjų“ posakis irgi tiesiogiai įkūnijamas realybėje.)
Tokio pasaulio atstovas negali rodyti dvasinės tvirtybės, jei jam gresia mirtis ar ilgos fizinės kančios, tad jis tos tvirtybės ir nedemonstruoja.
Būtų didelė klaida manyti, kad sąvokos „gerti“, „linksmintis“, „ištvirkauti“ yra tokios pačios, kaip ir „frajerių“ pasaulyje. Deja! Bet kokios „frajerių“ išdaigos, lyginant su laukine „blatnųjų“ buitimi, atrodo itin dorovingos.
Į ligoninės palatą pas „blatnuosius“ ligonius (simuliantus ir agravantus, žinoma) atsikapsto (ar iškviesta, ar savo iniciatyva) kokia tatuiruota prostitutė ar „gorodušnica“, ir naktį (budinčiam sanitarui pagrasinus peiliu) prie naujai apsireiškusios šventosios Teresės susirenka „blatnųjų“ kompanija. Visi, kurie turi „sukčių kraujo“, gali dalyvauti toje „pasitenkinimo“ veikloje. Sulaikytoji nesidrovėdama ir nerausdama aiškina, kad „atėjo pagelbėti vaikinams – vaikinai paprašė“.
Visi „blatnieji“ – pederastai. Aplink kiekvieną „blatnąjį“ lageryje šlaistosi jaunuoliai išpurtusiomis drumzlinomis akimis: zojkos, mankos, verkos, kuriuos „blatnasis“ pamaitina ir su kuriais guli.
Viename iš lagerio skyrių (kuriame neviešpatavo alkis) „blatnieji“ prisijaukino kalę. Ją pašerdavo, paglostydavo, paskui su ja tvarkydavosi, kaip su moterimi, – atvirai, visam barakui matant.
Kad tokie atvejai įprasti, nenorima tikėti, nes atrodo labai bjauriai. Bet tai – buitis.
Buvo kasykla, kurioje dirbo vien moterys, daugybė jų, o darbas sunkus, „akmeninis“, kamavo alkis. „Blatnajam“ Lobovui pavyko ten įsidarbinti...
„Ech, smagiai peržiemojau, – prisiminė „blatnasis“. – Ten, aiškus dalykas, visa tai už duoną, už daviniuką. Ir buvo toks paprotys, susitarimas: atiduodi jai davinį į rankas – valgyk. Kol aš su ja, ji turi tą duoną suvalgyti, o ko nesuvalgo, pasiimu. Štai aš rytą davinuką gaunu – ir į sniegą. Sušaldau – ar daug boba sugrauš sušaldytos duonos?..“
Sunku, žinoma, įsivaizduoti, kad žmogui gali šitokie dalykai ateiti į galvą.
Bet „blatnasis“ ir neturi jokio žmoniškumo.
Lageryje kaliniams duodama šiek tiek pinigų, kažkoks likutis, sumokėjus už „komunalines paslaugas“ konvojaus, brezentinių palapinių šešiasdešimt laipsnių šaltyje, etapinių kalėjimų, aprangos, maisto pavidalu. Likutis – mizeriškas, bet vis tiek bent pinigų šmėkla. Ten kiti mastai, ir net niekingas „atlyginimas“ – 20–30 rublių per mėnesį – domina kalinius. Už 20–30 rublių galima nusipirkti daug duonos – argi tai ne svarbi svajonė, itin stiprus akstinas daug valandų dirbant kirtavietėje alkanam, šaltyje. Žmonių interesai susiaurėja, bet nesusilpnėja net tada, kai jie virsta pusžmogiais.
Darbo užmokestis, atlyginimas mokamas kartą per mėnesį, ir tą dieną „blatnieji“ aplanko visus „frajerių“ barakus, verčia atiduoti pinigus – pagal „reketininkų“ sąžinę: arba pusę, arba visus. Jei neatiduodama savanoriškai, visi atimami per prievartą, apdaužant laužtuvu, kirtikliu, kastuvu.
Tokių uždarbių medžiotojų ir be „blatnųjų“ daug. Dažnai brigados, kurios turi geras maisto korteles ir geriau maitinasi, brigadininko būna įspėjamos, kad darbininkai pinigų negaus, kad šie atiteks dešimtininkui arba normuotojui. O jei nesutiks, tai ir kortelės bus prastos, taigi kaliniams teks badmiriauti.
„Viršininkų“ – normuotojų, brigadininkų, prižiūrėtojų – rengiamos rinkliavos yra visuotinis reiškinys.
„Blatnųjų“ vykdomi plėšimai taip pat visur dažni. Reketas įteisintas, ir tai nieko nestebina.
1938 metais, kai veikė viršininkų ir „blatnųjų“ beveik oficialus „konkordatas“, kai vagys buvo paskelbti „liaudies draugais“, aukštieji viršininkai siekė „blatnuosius“ panaudoti kaip ginklą kovojant su trockininkais ir liaudies priešais. KVČ („kulturno-vospitatelnaja čast“ – kultūros ir auklėjimo padalinys) „blatniesiems“ buvo rengiami net „politmokymai“, per kuriuos kultūros darbuotojai jiems aiškino, su kokiomis simpatijomis ir viltimis į juos žvelgia valdžia, ir prašė pagalbos naikinant trockininkus.
