Medžiai aiškiausiai pamatomi, kai jie virsta nuo statytojų pjūklų. Jeigu po terasos dalimi esančių patalpų savininkas nenorėtų plėstis, pasikasti po visa terasa, likusioje – gruntinėje – terasos dalyje medžiai augtų kaip augę, pasodinti ar savaime išdygę. Bet plėtotojo lūkesčius pateisina savivaldybės išduotas statybos leidimas. Nors medžių gynėjų mitinge J. Basanavičiaus ir Mindaugo gatvių sankirtoje liepos 19 d. buvo pareikšta nuomonių, jog istorinio statinio pertvarkos projekto apskritai neturėjo būti, tačiau dėmesys ir toliau krypsta į medžius. Be žalumos ši Senamiesčio vieta būtų nyki.
Perstatyti negalima, saugoti
Buvusi ilgametė (~1901–2021 m.) geležinkelių administracijos buveinė – tai 1901–1903 m. statyti istorizmo stiliaus rūmai: pagrindinis pastatas stovi Mindaugo g. ant Vilnios slėnio šlaito briaunos, o šalutinis su vartais – J. Basanavičiaus g. skersai šlaito. Kompozicinė komplekso jungtis – terasa – pagrindinio ir šalutinio pastatų sankirtos smailėje iš dalies sutampa su žemiau įrengtų pirmo aukšto patalpų stogu. Jose įsikūrusi kavinė. Nuotraukoje apie 1960 m. terasos žemėje jokių medžių dar nebuvo (2 pav.). Nors medžių nebūtų ir šiandien, terasos patalpų savininkas negalėtų jų plėsti. Geležinkelio valdybos pastatų kompleksas saugomas valstybės, jame leistini tik konservavimo, restauravimo ir atkūrimo darbai, bet ne rekonstrukcija (Kultūros vertybių registras, objekto kodas 28008).
Nepaisant nustatytos kultūros vertybės viešosios apsaugos teisės normos, suderintas rekonstravimo darbų projektas ir išduotas statybos leidimas. Iškasus gruntinę terasos dalį, būtų išardyta kapitalinė esamų pirmo aukšto patalpų siena, pastatytas pusrūsis, bendrą patalpų plotą padidinant 3,5 karto (iki 135,75 m2). Sutapdintoje su terasa pusrūsio perdangoje būtų atverta ir įstiklintomis konstrukcijomis užstatyta anga evakuaciniams laiptams, įrengti švieslangiai, o atraminėje terasos sienoje – prakirsta ir perforuotu lakštu pridengta anga praplėstos kavinės kepyklėlei natūraliai vėdinti. Visi šie pakeitimai būtų suvokiami iš išorės (matomi, girdimi, liečiami, užuodžiami), nepaliktų nė pėdos žemės augalams – tik vazonuose. Tokie planuojami tvarkomieji statybos darbai prieštarauja LR nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymui.
Nepašalinus medžių, nebūtų vykdomas rekonstrukcijos projektas, tačiau tai neapsaugotų nuo gaivališko kultūros vertybės naikinimo: per arti pasodintų ar savaiminių medžių šaknys skverbiasi po pamatais, ardo statinio konstrukcijas, todėl šį kartą svarbesnė ne arboristinė želdinių būklės, bet statinių ekspertizė. Ši gali patikslinti žalos parametrus, kurią nulemia želdinių vieta ir rūšis.
Klevas ir kaštonai – kainuotų brangiai
Gruntinėje terasoje per gerą žingsnį nuo pagrindinių rūmų, galbūt nuo stogo nukritus sėklai, išaugo ir jau į ketvirto rūmų aukšto langus beldžiasi gražuolis klevas. Tiesia linija per žingsnelį nuo atraminės sienos prie J. Basanavičiaus g. surikiuoti keturi kaštonai neatsirado savaime, tačiau siena, matyt, jų neatlaikys (3, 4 pav.). Šios rūšies svetimžemiai, plačiai taikyti Lietuvos miestuose paskutinį šimtmetį, nūnai kandelių pagraužti visur ir vienu metu. Terasos viduryje, per žingsnį nuo sutapdinto kavinės stogo, retą šešėlį meta uosialapis klevas – naikintinas augalas pagal Aplinkos ministro patvirtintą Invazinių Lietuvoje rūšių sąrašą. Greta kaštonų į J. Basanavičiaus gatvę nusviręs kitas uosialapis brolis. Dar kaukazinė slyva prie vartelių (atrodo, visus suskaičiavau).
Patiktų visa tai išsaugoti, kaip ir apirusias sienas, bet pastatai toliau naudojami bei reikalingi viešajam pažinimui. Galbūt ypatingomis priemonėmis pavyktų atriboti medžių šaknis nuo statinio pamatų, keisti dirvožemio sudėtį, vandens režimą, stiprinti statinio konstrukcijas. Ne koks ąžuolas, nors ir būtų galima paskaičiuoti...
Pasitarėme kartu su kraštovaizdžio architektu Regimantu Pilkausku, ir jis pasiūlė: kaštonus, uosialapius klevus šalinti nedelsiant. Terasoje, atsitraukus nuo sienų, pasodinti paaugusį klevą, o savaimingai išaugusį prie rūmų pamato – pašalinti po kelerių metų (per tą laiką naujasis dar paūgės). Tokiu būdu būtų išlaikytas žalumos fonas prie terasos pritapusiai senojo Vilniaus berniuką vaizduojančiai skulptūrai ir išryškintas architektūros kūrinys. O vazonus augalams ant rūsio stogo pamiršti visiems laikams.
Savivaldybė įsivarė į kampą
Išsikerojusi, susipynusi biurokratija nebežino, kas už ką atsakingas. Viešai reiškiama pagarba medžiams vos pridengia visą neatsakingą statinio rekonstrukcijos projekto eigą nuo projektavimo sąlygų iki statybos leidimo išdavimo 2021 m. (trukusią bent trejus metus ir pradėtą dar gerokai anksčiau ankstesnių savininkų). Meras jau kreipėsi į prokuratūrą atšaukti jo paties vadovautos administracijos patvirtintą statybos dokumentą.
Taip pat prašo aplinkos ministro savivaldybei suteikti daugiau galių išduoti leidimus medžiams šalinti, nesvarbu, kur jie augtų – ant pamatų ar stogų, tartum negalėtų atidžiau tikrinti prašymų statyti. Kultūros paveldo departamentas, pritardamas požeminei saugomo statinio plėtrai, anksčiau argumentavo medžių jam daroma žala, o dabar, kultūros ministrui paraginus, ieško būdų tuos pačius medžius skelbti saugomais. Jeigu tik verslininkai atsitrauktų, istorija būtų pamiršta.
Teisinėje valstybėje piliečių santykiai su valdžia reguliuojami iš anksto nustatytomis ir paskelbtomis taisyklėmis. Tačiau, nepaisant priimtų įstatymų, visuomenės poreikiams atstovaujančios institucijos naudojasi joms pripažinta iš sovietijos paveldėta galia teikti ir derinti statybos projektavimo sąlygas. Savivaldybė tarpininkauja jas gaunant iš atitinkamų institucijų. Taigi, atsiranda erdvės vykdomajai valdžiai susitapatinti su ūkine veikla, vienon ar kiton pusėn pakreipiant pradines įstatymines nuostatas. Kaip funkcionuoja ši „galimybių gamyba“, atskleidžia „Žinių radijo“ liepos 19 d. interviu su Kultūros paveldo departamento direktoriumi.
Paaiškėja, kad statytojas pageidavo didesnio statinio saugomoje terasoje, bet suderintas tik mažas „statinėlis“. Kad departamentas rūpinasi „humanizuoti“ arba „įveiklinti“ kultūros paveldą, todėl negali pasiekti „maksimumo“ bei turėjo derintis su Savivaldybės nuostatomis. Taip vykdomoji valdžia prisideda prie įstatymų leidybos (vykdant Realpolitik).
Savininkams siūloma „sėsti ir susitarti“. Jei valdžia turi, ką pasiūlyti, privatus savininkas paskaičiuos ir sutiks. Ne jo uždavinys rūpintis kultūros paveldu ar gamtos apsauga, jam reikia gauti pelno. Jei iš karto žinotų, kokios šioje vietoje veiklos galimybės, suderintų savo veiklą arba pereitų į kitą vietą – be valdininko pagalbos. Bet ir po trisdešimties kapitalistinės demokratinės teisėkūros metų savininkas turi suktis priklausomybių nuo valdžios rate, nes institucijos nepasiūlo pakankamai parengtų, su visuomene suderintų ir piliečiams tinkamų naudoti specialiųjų ir detaliųjų plėtotės planų.
Todėl meras ir vengia atsakyti piliečiams į klausimą, kas kaltas dėl galimo dar vienos reikšmingos miesto vietos naikinimo. Didžiulis, su kitomis institucijomis susijęs aparatas, lėtai iš „draudžiama“ gaminantis „leidžiama“, veikia kaip visuma. Pasitelkiamos įvairios tarybos, komisijos. Vertinami tie specialistai, kurie paspaudus geba lanksčiai taikyti bendruosius principus bei „nematyti“ akivaizdžių prieštaravimų, taip sumenkinant sąžiningai vykdančiųjų pareigas indėlį. Telieka kalti verslininkai, nesirūpinantys Senamiesčiu ir miesto žalumos plotais, kas yra visuomenės pinigais išlaikomų institucijų pareiga.
Nuorodos
- Geležinkelio valdybos pastatų kompleksas. Kultūros vertybių registras, objekto kodas 28008.
- Visuomenės informavimas apie numatomą pastato-kavinės J.Basanavičiaus g. 14A Vilniuje rekonstravimą. Vilniaus miesto savivaldybė. 2019-05-30.
- Žinių radijas, 2023 m. liepos 19 d. 09:58. Tikisi, kad visuomenės spaudimas privers verslininkus persigalvoti: bendras sprendimas yra.
Daugiau šia tema galite paskaityti čia.Delfi interviu šia tema su Vilniaus meru Valdu Benkunsku galite pamatyti čia.
