Kokius vertės kriterijus moteris šiame pasaulyje – ne, visgi apsiribokime Lietuva – turi pateikti?
- Būti daili ir patikti vyrams.
- Gražiai atrodyti kas dieną. Kiekvienas papildomas kilogramas, netobulos kojos, neišvaizdūs drabužiai ir panešioti batai kritiškai nužvelgiami. Gaila, kad žvilgsniai netiesina rūbų, neblizgina avalynės ir nelygina odos raukšlių.
- Būti puikia darbuotoja ar vadove. Jokios nuotaikų ir nuomonės kaitos, tik pamatuoti, tikslūs sprendimai. Spėjanti viską, randanti optimalų santykį su kiekvienu darbuotoju, puikiai besitvarkanti ir su savo pačios darbais.
- Gyventi turtingą kultūrinį gyvenimą: lankyti teatrą, parodas, koncertus.
- Rūpintis fizine savimi: kūnu, veidu, plaukais ir nagais.
- Sukurti šeimą, pagimdyti vaikus ir išauginti juos dorais, sėkmingais žmonėmis, prisiimdama atsakomybę už jų gyvenimo kelią, viešai džiaugdamasi, kai vaikams sekasi, ir tyliai grauždamasi, jei atžalų likimai nesusiklostė.
Iš kurios pusės pučia šis nematomas, bet visur it dujos prasiskverbiantis milžiniškas spaudimas būti kažkuo? Gal tai elementari konkurencija? Varžymasis dėl ribotų resursų? Galios, pareigų, atlygio, klientų, vyrų dėmesio?
Metų metais moterys spraudžiasi į klišę, neleisdamos sau atsipalaiduoti. Net menamos poilsio akimirkos pagal standartą – gaiva iš pajūrio ar žavus fragmentas vakarėlyje – dažnai būna ne atokvėpio akimirka, o tik šaunaus poilsio demonstravimas, dar vienas pliusiukas, įrodymas, kad viskas puiku.
Klišių yra įvairių ir (a) mylinti mama, ir (b) rūpestinga ir palaikanti žmona, (c) karjeros aukštumų pasiekusi vadovė, (d) sėkminga verslininkė, (e) intelektualė, (f) nepaprastai graži, (g) skleidžianti moterišką energiją, (h) patraukli bei seksuali ir net (i) nepatraukli ir neseksuali, atsipūtusi, besipriešinanti sistemai. Bandome į vieną jų įtaikyti, o dar blogiau (ar blogiau?) – vienu kartu į visas.
Didelė tikimybė, kad besistengiančiųjų mamos buvo būtent tokios – triūsiančios, įsitempusios, laikančios didesnę dalį namų kampų ir mažai gyvenimu besidžiaugiančios. Lietuvės nuo seno pasižymėjo darbštumu ir uolumu.
Ši savybė dar labiau sustiprėjo sovietų okupacijos metais. Režimas ypač paveikė Lietuvos vyrus – atimtas turtas, darbas, laisvė, orumas. Dalis gyventojų paniro į alkoholizmą ir apatiją, neretai būtent moterims teko prisiimti atsakomybę už šeimą. Krūvis ir aukšti reikalavimai sau tapo iš kartos į kartą perduodamu įpročiu.
Darbų ir reikalavimų sūkury piktas, alkanas, kandus, nepatenkintas „aš“ su dar didesniu užsidegimu reikalauja iš savęs vis daugiau. Vidinis nepasitenkinimas atsispindi ir santykiuose su kitais. Stebėdami kitus matome save – panašiai kaip atvaizdą veidrodyje. Jei kituose matau tik trūkumus, vadinasi, į save žvelgiu panašiai.
Tokioje situacijoje įžvelgiame privalumų: didžiuojamės, kokios lietuvės gražios, tvarkingos, pasitempusios. Iš šiaurės šalių atvykusias atsipalaidavusias moteriškes nulydime linguodami galva – „skandinavės... (leidžia sau)“.
O gal tai iš viso ne problema? Gal tai gyvenimo, sakykime, iki 50-ties duotybė? Nelinkiu tokios „duotybės“ ateities kartoms. Noriu tikėti, kad atrasime sveiką pusiausvyrą, o savęs priėmimas, dvasinis komfortas, meilė sau, atsipalaidavimas bus neatsiejama kasdienos dalis.
Jaunos moterys, ramiai žingsniuodamos pačių brėžiamu keliu, pačios keldamos sau tikslus, pačios spręs, kas joms yra laimė, išsipildymas ir sėkmė. Kur jos gali viso to išmokti? Žinoma, kad tik iš mūsų. Iš rankų į rankas.
