aA
Eina į pabaigą 2019-ieji, kuriuos Lietuvos Respublikos Seimas yra paskelbęs Lietuvos Valstybės Tarybos ir pirmojo Lietuvos Valstybės prezidento A. Smetonos metais. Daug darbų ta proga padaryti yra susiplanavusi ir Lietuvos Vyriausybė, ministerijos, įstaigos. Jo darbų ir veiklos svarbos mūsų valstybės atkūrimui įamžinimui Vilniuje turėtų atsirasti dėkingų ainių pastatytas paminklas Antanui Smetonai.
Alfonsas Eidintas
Alfonsas Eidintas
© Asmeninio archyvo nuotr.

Nes kiekviena gerbianti save tauta Valstybės atkūrimo vadovams pastato jų darbus pagerbiančius paminklus savo sostinėje. Nesinorėtų tikėti, kad lietuviai savo sostinėje to nemandagiai nepadarytų.

Tas reikalas užtruko, nors pastangos dedamos. A. Smetona – pats žymiausias XX šimtmečio lietuvių visuomenės atstovas, kultūrininkas ir politikas, publicistas, laikraščių redaktorius.

Apie kokius XX a. pirmos pusės Lietuvos kultūrinės ir politinės raidos, evoliucinius ar revoliucinius įvykius dabar berašytume, jo ignoruoti ar išbrauk­ti nepavyks. Svarbiausia, kad veikdamas Vilniuje, griežtos Vokietijos okupacijos sąlygomis, A. Smetona išvedė Lietuvą į atsikuriančių valstybių tarpą.

A. Smetona yra vienas iš pačių žymiausių lietuvių lyderių nuo 1905 iki 1920 metų, publicistas, lietuvių laikraščių redaktorius, kalbos puoselėtojas. Vedęs Sofiją Chodakauskaitę 1904 m., su šeima gyveno Vilniuje, dirbo advokato padėjėju, vėliau Žemės banke ir įsitraukė į lietuvių visuo­meninę veiklą; verčia (P. Vileišio paskatintas) knygeles į lietuvių kalbą, dalyvauja Lietuvių demokratų partijos (LDP) renginiuose ir keliuose jos suvažiavimuose, kartu su žmona pamėgsta meno saviveiklą.

Jų namai tampa dau­gelio to meto Vilniaus veikėjų susirinkimų, susitikimų vieta.

Spaudos puslapiuose, visuomeninėje lietuviškoje veikloje Smetona ėjo išvien su atvirai su lenkiškumu bažnyčiose ir už lietuviškas mišias kovojusiu Juozu Tumu-Vaižgantu.

Visą savo gyvenimą didelį dėmesį A. Smetona skyrė lietuvių kalbai, ja rūpinosi nuo savo pažinties su J. Jablonskiu laikų. Į lietuvių visuomenės vadovų tarpą A. Smetona įsiveržia per visą Rusiją ir Lietuvą apėmusią 1905 m. revoliuciją, jis dalyvavo Didžiojo Vilniaus lietuvių seimo parengia­muosiuose posėdžiuose [1].

Revoliucijai pralaimėjus, su buvusiu savo mokytoju J. Jablonskiu, J. Tūbeliu redaguodamas „Lietuvos ūkininką“ Smetona kėlė tautinį susipratimą, švietimo klausimus, su rašytoju kunigu J. Tumu-Vaižgantu šią liniją išlaiko redaguojant „Vilniaus žinias“ 1906 ir 1907 metais.

1907 m. su Tumu-Vaižgantu kultūrinės veiklos plėtojimui įkūrė „Vilties“ bendrovę „Smetona, Tumas ir K-ja“ ir nuo 1907 m. spalio tris kartus per savaitę leido naują laikraštį „Viltis“. A. Smetona rašydavo įžanginius straipsnius, kuriuos formulavo viltininkų, būsimųjų tautininkų, ideologijos pamatus.

Antano Smetonos fotoportretas, darytas prieš I pasaulinį karą (Aleksandras Jurašaitis, LCVA)
Antano Smetonos fotoportretas, darytas prieš I pasaulinį karą (Aleksandras Jurašaitis, LCVA)
© Archyvas


Diegdamas „Viltyje“ krikščionišką ir tautinį pradą, jis stengėsi nepriešinti žmonių dėl klausimo, kas svarbiau – katalikybė ar lietuvybė, nes jos niekur nesikerta ir viena kitai neprieštarauja.

Smetoną ir kun. Tumą vienijo jų abiejų idealiausia religija – lietuvybė. „Vilties“, o vėliau ir „Vairo“ puslapiuose 1908–1914 m. Smetona kėlė skurdžią to meto Rytų Lietuvos valstiečių ir dvarų darbininkų dalią, lietuvybės ugdymo klausimus, propagavo Vilniaus, kaip lietuvių istorinės sostinės ir kultūros centro, idėją – juk Vilnius pritraukia daugiau lietuvių inteligentų, tai didžiausias, turtingiausias ir kultūringiausias krašto miestas, be to tik čia valdžia gali kada nors kurti universitetą.

1914 m. pradžioje, pasitraukęs iš „Vilties“ leidėjų, Smetona pradėjo leisti ir redaguoti tautinės krypties dvisavaitinį žurnalą „Vairas“, kuris tęsė „Vilties“ idėjas, formavo tautiškumo ideologiją, suaugusią su katalikiško tikėjimo postulatais.

A. Smetona aktyvus ne tik spaudoje – jis dalyvavo lietuvių kultūros draugijų veikloje: „Aušros“ knygų leidimo bendrovėje, Vilniaus lietuvių sušelpimo, „Ryto“, Lietuvių dailės drau­gijose, „Žiburėlyje“ ir kitose, dėstė lietuvių kalbą kai kuriose Vilniaus gimnazijose, buvo vienas iš pirmosios lietuvių dviklasės mokyklos globėjų, vienas iš Lietuvių mokslo draugijos (LMD) narių steigėjų, dalyvavo jos 1907 m. balandžio 7 d. steigiamajame susirinkime.

Smetona buvo išrinktas į draugijos vadovybę, LMD žurnalo „Lietuvių tauta“ redakcinės komisijos nariu, jis atliko didelį darbą, kai 1915 m. knygų, vadovėlių lei­dimą perėmė iš LMD komisija, į kurią įėjo A. Smetona, M. Biržiška, P. Klimas, A. Janulaitis ir K. Bizauskas.

Ši komisija per 5 metus išleido 115 vadovėlių įvairių mokslo dalykų: logikos, psichologijos, lietuvių kalbos, literatūros, matematikos, fizikos, istorijos, kalbų. Vadovėlių komi­sija pavedė Smetonai rūpintis aritmetikos teorija ir algeb­ra, Smetona vertė ir rašė aritmetikos ir algebros vadovėlius, kūrė lietuvišką terminiją.

A. Smetona buvo vienas iš steigėjų Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti (LDNKŠ), kuri susikūrė dar 1914 m. rugsėjo 27 d. Ši draugija pakeitė nuo 1914 m. rugpjūčio 11 d. veikusį Lietuvių laikinąjį komi­tetą nukentėjusiems nuo karo šelpti. Smetona buvo LDNKŠ vicepirmininkas, kartu su kun. Juozapu Kukta.

Vokietijai sutriuškinus į Rytprūsius įsiveržusią rusų kariuomenę, 1915 m. vasarą vokiečiams be pasipriešinimo užėmus Kauną, o rugsėjo 18 d. – Vilnių, jau būdamas LDNKŠ vadovu, A. Smetona tampa ir lietuvių politikų būrelio lyderiu.

Okupacinio režimo įvedimas vertė lietuvių visuomenės lyderius veikti ir kovoti dėl savo teisių. 1916 m. kovo mėnesį gimsta ir aiškus lietuvių grupės nusistatymas – siekti Lietu­vos nepriklausomybės ir savarankiškumo.

Balandyje J. Šaulys, A. Smetona, J. Basanavičius, P. Klimas ir P. Dogelis pripažino, kad kombinacija su Vokietijos vadovaujama „Vidurio Europos“ sistema yra perspektyvi. Sumanyta sukurti Lietuvos valstybę kol kas Vokietijos įtakos sferoje, eiti Vokietijos poli­tikos farvateryje, tačiau atsiskirti nuo Rusijos.

Vokietijai savais sumetimais leidus surengti Lietuvių konferenciją Vilniuje 1917 m. rugpjūčio 18–22 d., joje išrenkama Lietuvos Taryba, o jos pirmininku – A. Smetona. Jis sugebėjo suderinti skirtingas politines sroves, laviruoti tarp Lietuvos ir kraštą okupavusios Vokietijos interesų. Lietuvos Taryba 1918 m. vasario 16 d. paskelbė Lietuvos valstybės atkūrimą. Negaunant iš okupacinės vokiečių karinės valdžios jokių valdymo svertų, sudėtingiausiomis sąlygomis A. Smetona su bendražygiais, palankiai susiklosčius tarptautinei situacijai ir įvykus revoliucijoms Rusijoje ir Vokietijoje, sugeba išgauti leidimą sudaryti 1918 m. lapkrityje pirmąją laikinąją A. Voldemaro vyriausybę ir pamažu paimti į savo rankas valdymą, gauti finansinę paramą, sukurti kariuomenę, ministerijas, valdymo organus ir imti siekti tarptautinio pripažinimo.

Lietuvių veikėjai Vilniuje apie 1914 m. Iš kairės: inžinierius P. Vileišis, A. Smetona, D. Malinauskas, P. Matulionis (KTU bibliotekos speciali kolekcija)
Lietuvių veikėjai Vilniuje apie 1914 m. Iš kairės: inžinierius P. Vileišis, A. Smetona, D. Malinauskas, P. Matulionis (KTU bibliotekos speciali kolekcija)


Laikydamasis savotiškos vidurio linijos A. Smetona sugebėjo sutelkti vieningam darbui Lietuvos politinę dešinę ir kairę, JAV, Rusijos ir Šveicarijos lietuvius, todėl jo prisireikė 1919 m. pavasarį, kai Lietuvoje abu sparnai ėmė nesutarti, o čia į Kauną turi atvykti Prancūzijos karinė komisija, po jos – anglų ir amerikiečių komisijos. Kovo 24 d. telegramos Smetonai projekte Tarybos vicepirmininkai Justinas Staugaitis ir Stasys Šilingas rašė A. Smetonai, kuris tuo metu ieškojo Lietuvai paramos Skandinavijoje: „Krizis tęsiasi.[...] Viską metęs tuojau važiuokite Kaunan.“ [2]

1919 m. kovo pabaigoje prasidėjus pasi­tarimams dėl naujo koalicinio ministrų kabineto suda­rymo, partijų atstovai M. Sleževičius, V. Sidzikauskas, J. Paknys, J. Šernas, J. Šimoliūnas ir J. Vailokaitis sutarė pakeisti laikinąją Lietuvos konstituciją, vietoje trijų Lietuvos Valstybės Tarybos prezidiu­mo narių nutarė įvesti prezidento insti­tuciją. Prezidentui numatytos plačios teisės, kurių anas pre­zidiumas neturėjo, jam turėjo būti pavaldi ir ka­riuomenė.

Šiuose partijų lyderių pasitarimuose nutarta Lietuvos prezidentu išrinkti Antaną Smetoną, kuris, kaip ir Lietuvos Taryboje, vienintelis tegalėjo sutelkti vieningam darbui nebesutariančius kairiuosius, liberalus ir krikščionis demokratus. 1919 m. kovo 31 d. Smeto­na išlipo Kauno geležinkelio stotyje, kur itin iškilmingai sutiktas. Valstybės Taryba 1919 m. balandžio 4 d. posėdyje jį išrinko „valstybės prezidentu“ (būtent tokiu titulu, o ne Lietuvos Respublikos prezidentu, nes valstybės sąranga dar nenustatyta).

Balandžio 6 d. davęs priesaiką savo veikla Smetona stabilizavo politinę padėtį ir atvedė Lietuvą į Steigiamojo Seimo rinkimus, o 1920 m. birželio 19 d. perdavė Valstybės prezidento pareigas Steigiamojo Seimo pirmininkui A. Stulginskiui, kuris kartu pradėjo eiti ir prezidento pareigas.

Tuo būdu Smetona pagal savo įtaką Lietuvos valstybės atkūrimui atliko panašų vaidmenį, kaip Lenkijoje J. Pilsudskis, Čekoslovakijoje T. Masarykas. Pasaulinio karo metais jis iškilo kaip sumanus politikas, lyderis Lietuvos Taryboje, išlaviravo sudėtinguose santykiuose su Berlynu ir vokiečių karine okupacine administracija.

A. Smetona visą laiką buvo nepriklausomos Lietuvos valsty­bės šalininkas, pagrindęs ir įdiegęs Lietuvos Taryboje kardinalų lietuvių politinės orientacijos posūkį nuo Peterburgo ir Maskvos į Berlyno, o vėliau – Londono ir apskritai Vakarų pusę. Rašydamas šias eilutes tiesiog matau prieštaraujančius paminklui – Smetona buvo autoritarinio režimo lyderis, varžė partijų veiklą, nesurengė Seimo rinkimų, 1940 m. pasitraukė iš Lietuvos, kai ją okupavo SSRS. Tačiau kiek tai galima kartoti? Juk Lietuvos valstybė buvo sugriauta ne Smetonos, o SSRS okupacijos.

Smetonos pažiūros, jo prezidentavimas 1926–1940 m. atsisakant klasikinės demokratijos postulatų, kaip protesto ženklas pasitraukimas iš Lietuvos, SSRS kariuomenei okupuojant Lietuvą, nesumenkina A. Smetonos darbų ir nuopelnų valstybei atsikuriant.

Taip, A. Smetona buvo dešiniojo sparno veikėjas, Lietuvių tautininkų sąjungos įkūrėjas, ideologas ir vadovas, autoritarinio režimo įkūnytojas, karinio perversmo būdu atėjęs į valdžią ir savo, ir aplinkinių politika sustabdęs demokratinės santvarkos raidą ir įvedęs prezidentinį režimą, kurį dabar paprastai vadiname autoritariniu. Jo politinius žingsnius nuolat juodino nepriklausomybės priešininkai užsienyje, jo režimą nuolatos kritikavo visos Lietuvos politinės partijos, ir netgi dalis tautininkų (voldemarininkai). Tai paliko daug negatyvų A. Smetonos įvertinime, sumenkino jo tikruosius nuopelnus. Tačiau jo, kaip istorinės asmenybės, vieta Lietuvos valstybės atkūrimo istorijoje neištrinama.
Alfonsas Eidintas


Taip, A. Smetona buvo dešiniojo sparno veikėjas, Lietuvių tautininkų sąjungos įkūrėjas, ideologas ir vadovas, autoritarinio režimo įkūnytojas, karinio perversmo būdu atėjęs į valdžią ir savo, ir aplinkinių politika sustabdęs demokratinės santvarkos raidą ir įvedęs prezidentinį režimą, kurį dabar paprastai vadiname autoritariniu. Jo politinius žingsnius nuolat juodino nepriklausomybės priešininkai užsienyje, jo režimą nuolatos kritikavo visos Lietuvos politinės partijos, ir netgi dalis tautininkų (voldemarininkai). Tai paliko daug negatyvų A. Smetonos įvertinime, sumenkino jo tikruosius nuopelnus. Tačiau jo, kaip istorinės asmenybės, vieta Lietuvos valstybės atkūrimo istorijoje neištrinama.

JAV gyvenusio ir dirbusio filosofo Vytauto Kavolio dar 1958 m. taikliai nusakyti penki lietuvių tautinio sąmoningumo elementai. Vienas iš jų, pagal V. Kavo­lį, yra „smetoniškas įsipareigojimas savo valstybei“ [3]. A. Smetona yra to įsipareigojimo simboliu, nes: „Jis vadovauja Lietuvos valstybiniam atgimimui, jis vadovauja ir vėliau įsivyraujančiai reakcijai, jis ilgiau už bet ką vadovauja ir nepriklausomai Lietuvai. Pozityvusis šio periodo įnašas tautinio sąmoningumo formavimuisi yra valstybingumas ir savimi pasitikėjimas, kaip tauta, pajėgiančia save valdyti.

Nepriklausomybės faktas, patirtas kiekvieno, išugdo jaunojoje kartoje tą valstybinį sąmoningumą ir pasiryžimą kovoti, kuris vėliau, bolševikams ir naciams okupavus kraštą, spontaniškai prasiveržia jaunimo rezistencine veikla. 1918 metais savanorius dar reikėjo ir mobilizuoti, ir žemės jiems žadėti. 1945 metais į miškus išėjo tūkstančiai sava valia, beviltiškai kovai. Geresnio paminklo Nepriklausomai Lietuvai nereikia.“ [4]

A. Smetonos politinės veiklos reikšmę dabarčiai, abstrahuotą mažytėje lietuviškoje erdvėje, geriausiai įprasmino Algirdas Julius Greimas:

„O kam iš viso Lietuvoje buvo reikalingas Antanas Smetona?

– Tam, kad visi, dar net iki šiol, galėtų jį neigti, ir kad jisai, savo pastovumu, galėtų teigti Lietuvos nepri­klausomybę.“ [5] Geriau tikrai nepasakysi.

Keliolikos metų A. Smetonos gyvenimo ir veiklos Vilniuje simboliu galėtų tapti paminklas jam Lietuvos sostinėje. Jo kaip LNKNŠ vadovo darbo kabinetas 1915–1918 m. buvo dabartiniuose Signatarų namuose, tačiau vietos ten paminklui nėra, kaip ir kitose Senamiesčio gatvelėse, kur jis gyveno. Nelabai tinka ir vieta tarp dabartinių Vyriausybės ir Kongresų rūmų.

Gal netgi geriausias variantas būtų sėdintis, kaip pridedamoje nuotraukoje, Vilniaus laikotarpio A. Smetona, toje vietoje, kur kadaise stovėjo Lietuvos Valstybės Tarybos pastatas (dabar ten buvęs Centrinis knygynas, kitoje gatvės pusėje buvusi Universalinė parduotuvė), ant pusapvalio marmurinio pakilimo gatvės ir Gedimino prospekto kampe. Čia ant knygyno sienos jau yra atminimo lenta pirmajam premjerui A. Voldemarui ir A. Smetonai, kampe – bareljefas antrajam premjerui M. Sleževičiui.

A. Smetona, toje vietoje, kur kadaise stovėjo Lietuvos Valstybės Tarybos pastatas
A. Smetona, toje vietoje, kur kadaise stovėjo Lietuvos Valstybės Tarybos pastatas
© Archyvas


Nes šioje vietoje nuo 1918 m. vasaros iki 1919 m. sausio 2 d. dirbo ne tik Lietuvos Valstybės Taryba, bet telkėsi visa lietuvių valdžia. Šioje vietoje stačiai plevena jo veiklos ir nuopelnų Lietuvos valstybės atkūrimui aura. Puiku, kad netoli nuo būsimo paminko A. Smetonai jau yra įamžintas dr. Vincas Kudirka.

O gal kas nors turite kitokių argumentų?



[1] /Basanavičius, J./ Vilniaus Seimo medžiaga // Lietuvių kalbos ir literatūros instituto Rankraščių skyrius (toliau - LKLI RS). F. 22-1455. l. 27.

[2] Telegramos projektas // LCVA. F. 383. Ap. 7. B. 43, l. 17-18.

[3] Kavolis V. Tautinio susipratimo tarpsniai // Santarvė, 1958. nr.2(40), p. 67-73; Kavolis V. Nepriklausomųjų kelias. Publicistikos straipsniai (1951-1965). – Vilnius, 2006, p. 333

[4] Ten pat, p. 332.

[5] Greimas A. J. Antanas Smetona ir kas toliau// Literatūra ir menas. 1989 kovo 18 d.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(34 žmonės įvertino)
3.5882

Top naujienos

Atostogų pabaiga Turkijoje sukrėtė: iki šiol nesupranta, kokia chemine medžiaga buvo apnuodyti (8)

Praėjusių metų rugsėjį prasidėjusį istorija, kai kelionių agentūros „Tui Baltics“...

Vaiko teisės papasakojo apie vizitą Zuokų namuose: stengsimės padėti šeimai (77)

Trečiadienį žiniasklaidą pasiekė žinia, kad su buvusiu sostinės meru Artūru Zuoku...

Po skandalingos pareigūno replikos galimai išžagintai merginai prabilo ekspertai: problema kur kas rimtesnė (318)

Po to, kai vienas policijos pareigūnas savo instagramo paskyroje apkaltino Vilniaus naktiniame klube...

Kėdainiuose pacientė sužalojo gydytoją: puolė muštis ir rovė plaukus (61)

Kėdainių pirminės sveikatos priežiūros centre – neeilinis įvykis. Medikais ir gydymu...

Turkija ir Sirija – ant karo slenksčio: padariniai gali būti pražūtingi (240)

Po beveik dešimtmetį trukusių vidinių neramumų ir „karų svetimomis rankomis“ Sirijos krizė...

Briuselio derybininką supykdė JK pareiškimas: rekomenduoju atsigręžti į tikrovę (4)

Europos Sąjungos pareigūnai trečiadienį reiškė nepasitenkinimą Jungtinės Karalystės...

Galutinis teismo sprendimas: Zuoko jachtklubo pastatai Trakuose turi būti nugriauti (9)

Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija galutinai laimėjo ginčą su buvusio Vilniaus mero...

Psichologė pažėrė praktinių patarimų, kaip įveikti baimę prieš darbo pokalbį: padės ir einant į pasimatymą

„O ką jie dabar apie mane galvoja?“, „Ar nenusikalbu?“, „Jau turbūt mintyse juokiasi iš...

„Baltpool“: šildymo kainos Lietuvoje – mažiausios nuo 2012 metų (4)

Sausį biokuro biržoje „ Baltpool “ biokuro kainai sumažėjus, lyginant su gruodžiu, iki...

Prasidėjo agurkų sodinimo sezonas: pirmieji lietuviški agurkai – jau netrukus

Vienuose moderniausių šiltnamių ne tik šalyje, bet ir Europoje daržoves auginanti įmonė „...

|Maža didelių žinių kaina