Švietimo ministras Gintaras Steponavičius nelinkęs kvestionuoti pamatinių reformos principų ir tikina, kad reforma sėkmingai sprendžia aukštojo mokslo kokybės klausimus. Būtent ties šia tema ir noriu apsistoti, nes, mano nuomone, dabartinė reforma tik netiesiogiai paliečia mokslo kokybės problematiką.
Niekam ne paslaptis, jog daugelis krepšelio sistemos nuostatų yra perimtos iš Didžiosios Britanijos. Atsižvelgdami į šios šalies aukštojo mokslo lygį, galėtume tik pasidžiaugti tokiu sėkmingai veikiančios sistemos pritaikymu. Tačiau lietuviško švietimo reformatoriai pražiūrėjo sisteminius skirtumus. Jie tarsi bando uždėti naujus pakinktus ant paliegusio arklio, tikėdamasi, jog tuo būdu pacientas pasveiks. Ką konkrečiai turiu omenyje?
Tuo tarpu Lietuvoje situacija mokslinių tyrimų srityje yra diametraliai priešinga. Skirtingai nei britai, mes pagal pateiktų patentų paraiškų, mokslinių straipsnių ar investicijų į tyrimus ir vystymą (angl. R&D) milijonui gyventojų duomenis velkamės Europos Sąjungos uodegoje. Pagal tarptautinius reitingus mūsų geriausią universitetą lenkia bent 50 Didžiosios Britanijos universitetų. Likusieji mūsų universitetai net nepatenka į 700 reitinguojamų mokslo institucijų sąrašą. Šia statistika nenoriu įžeisti šalies profesūros, bet tik pabrėžti, jog būtent čia slypi silpniausia grandis.
Dar svarbiau yra tai, jog nuo profesūros žinių kokybės bei jų akademinio kūrybingumo priklauso ir studentų žinių kokybė. Kaip rodo moksliniai tyrimai, palankioje aplinkoje žmogaus gabumai ir kūrybiškumas lengvai atsiskleidžia ir labai žymiai veikia mokymosi procesą. Tuo tarpu nepalankioje aplinkoje šių faktorių reikšmė gerokai sumenksta, nes jie paprasčiausiai yra užgniaužiami.
Taigi, jei gabi studentė patenka į blogą aplinką, ji dažniausiai yra suluošinama. Tokiu atveju išmokstama tik apsukrumo, kuris jai leidžia sėkmingai „chaltūrinti“ ir galų gale įsigyti diplomą. Veikia čia ir atvirkštinis procesas – palankioje aplinkoje tariamai negabus studentas gali atrasti save ir savo sugebėjimus. Būtent todėl profesūros formuojama akademinė aplinka sudaro sėkmingų ir kokybiškų studijų pagrindą. Studentų reikšmė čia yra antraeilė ir tiesiogiai priklausoma nuo profesūros. Pastaroji yra arklys, kuris tempia studentijos vežimą.
Pabaigai pateiksiu keletą pasiūlymų, kurie padėtų išspręsti minimus struktūrinius trūkumus. Visų pirma, būtina aiškiau apibrėžti ir finansiškai skatinti mokslines publikacijas geriausiuose tarptautiniuose moksliniuose žurnaluose. Mūsų ir kitų regione esančių universitetų leidžiami moksliniai leidiniai turėtų nueiti į antrą planą.
Antra, reiktų skirti dar didesnę aukštojo mokslo finansavimo dalį moksliniams projektams bei tyrimams. Ypatingas prioritetas (ir papildomas finansavimas) turėtų būti skirtas projektams, įjungiantiems geriausius užsienio mokslo centrus bei specialistus.
Trečia, reiktų skirti solidų finansavimą lietuvių, baigusių doktorantūras arba dirbančių užsienio universitetuose, sugrįžimui skatinti. Čia nekalbu apie kažkokio bendrinio fondo sukūrimą, o apie aiškią strategiją, kurios tikslas būtų aktyviai verbuoti mūsų šaliai reikalingus specialistus. Jei tokių tautiečių nėra, tada ieškoma užsieniečių specialistų, kuriuos būtų galima pasikviesti bent keleriems metams.
Ketvirta, reiktų skirti papildomų lėšų perspektyvių Lietuvos doktorantų ir jaunų specialistų trumpalaikėms studijoms ir praktikai geriausiuose užsienio mokslo centruose.
Visi šie pasiūlymai vienaip ar kitaip bando skatinti Lietuvos mokslo rinkos atsivėrimą pasaulio mokslo rinkai. Būtent tai turėtų būti svarbiausias aukštojo mokslo reformos prioritetas. Lietuvos universitetams pirmiausia reiktų konkuruoti ne dėl studentų krepšelių, o dėl geriausių mokslininkų. Kuo daugiau jų dirbs mūsų universitetuose, tuo geresnė bus studijų kokybė ir tuo daugiau bus norinčių juose studijuoti. O studentų mokslo finansavimo sistema yra aktualus, bet antraeilis klausimas. Jis, kaip ir nauji pakinktai negaluojančiai arkliui, mūsų aukštojo mokslo ligų nepagydys.
Autorius yra Oksfordo Universiteto mokslinis bendradarbis.