Pasak ministro, dabartiniai akademinių programų vertinimo kriterijai yra popieriniai, labiau reziumuojantys esamą situaciją nei ją vertinantys. Senų kriterijų vietoje jis siūlo įvesti absolventų karjerų stebėjimo sistemą, kuri ir leis tiksliau spręsti apie akademinių programų kokybę.
Nors su ministro pateikta problematika iš esmės sutinku, jo siūlomas aukštojo mokslo kokybės kėlimo būdas kelia rimtų abejonių. Juk karjera yra ne tik gauto mokslo kokybės, bet ir daugelio kitų faktorių pasekmė. Ši lygtis turi per daug nežinomųjų, kad ją išspręstume.
Čia atsiranda ir antra faktorių grupė, veikianti karjeros perspektyvas –asmenininės savybės bei aplinkybės. Ir jų gali būti dešimtys ar net šimtai. Pavyzdžiui, niekas turbūt nesiginčys, kad absolvento karjera priklauso nuo įvairių asmeninių būdo savybių ar keistenybių, šeimyninės padėties, motyvacijos ieškant darbo, jo paties bei giminaičių turimų pažinčių ir aibės kitų momentų. Sunku įsivaizduoti, kaip juos objektyviai įvertins Švietimo ministerija.
Toliau neaišku kokį konkretų absolvento karjeros laikotarpį reiktų vertinti. Metus, penkerius, dešimtį ar visą darbingą gyvenimo periodą? Kuo daugiau metų įskaičiuosime, tuo didesnis pavojus, kad bus vertinamas ne dabartinis, o buvęs akademinės programos lygis. Be to, karjera nebūtinai seka geometrine progresija. Pavyzdžiui, pabaigusi mokslą mergina tampa mama ir nusprendžia kelerius metus pasilikti namuose su vaiku. O po dešimt metų ji padaro stulbinančią karjerą. Kaip tokia situacija atsispindės akademinės programos vertinime?
Aš jau nekalbu apie situacijas, kai įsidarbinimas pagal specialybę yra iš esmės neįmanomas arba mažai tikėtinas. Pavyzdžiui, kokia yra galimybė jaunuolei, baigusiai filosofijos bakalauro studijas, įsidarbinti pagal specialybę? Kada jūs paskutinį kartą spaudoje matėte darbo pasiūlymą filosofui? Bet tai visiškai nereiškia, kad toks išsilavinimas yra nekokybiškas.
Taigi manau, kad ministras klysta, siūlydamas Švietimo ir mokslo ministerijai perimti absolventų karjerų stebėjimą iš universitetų ir jį paversti akademinių programų kokybės vertinimo sistema. Šis instrumentas tinka universitetams bendros savianalizės ir marketingo tikslams, bet jo objektyvizavimas yra praktiškai neįmanomas ir iš esmės nepageidautinas. Kaip ir ankstesnio ministro propaguota studentų krepšelių sistema, jis nepajėgus išspręsti mokslo kokybės klausimų.
Su šiais trimis kriterijais yra susietas universitetų finansavimas. Maksimalus finansavimas ir aukščiausias keturių žvaigždučių įvertinimas yra skiriamas toms universitetinėms programoms, kurių mokslo kokybė (susidedanti iš minėtų kriterijų) yra „lyderiaujanti pasaulyje savo originalumu, reikšmingumu ir brandumu“. Noriu atkreipti dėmesį, jog žemiausias finansavimo lygis ir įvertinimas viena žvaigždute yra skiriamas programoms, kurių kokybė yra „nacionalinio lygio savo originalumu, reikšmingumu ir brandumu“.
Kai mes pradėsime savo universitetines programas vertinti ir finansuoti pasaulinio mokslinio lygio, o ne Lietuvos darbo biržos standartais, tada atsiras universitetams paskatos keistis. O tai savo ruožtu paveiks ir studentų išsilavinimo kokybę, ir jų įsidarbinimo galimybes. Pabaigoje tik noriu pabrėžti, jog skirtumai tarp universitetinių žinių ir konkrečios darbo specifikos visada išliks. Jie egzistuoja ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Neverskime universitetų aukštosiomis profesinėmis mokyklomis. Tam yra kolegijos.