Pradėsiu nuo prezidentės Dalios Grybauskaitės. Iš karto pasakysiu, jog pritariu prezidentės išreikštai principinei pozicijai dėl Darbo partijos. Tiems, kurie kaltina ją neatsižvelgus į tautos valią, norėčiau priminti, jog Jos Ekscelencija buvo išrinkta tos pačios tautos balsais. Ji turi tiek Konstitucinę, tiek ir moralinę teisę dalyvauti Vyriausybės formavimo procese.
Tačiau kol kas net ir prezidentė kovoja tik partinių intrigų lauke. Visų pirma, jai reiktų aiškiai pripažinti ir susitaikyti su referendumo rezultatais. Galbūt nebuvo pateikta pakankamai informacijos apie Visagino atominės elektrinės naudą. Galbūt Rusija rėmė dezinformacijos kampaniją. Bet tai – ne pagrindas neigti aiškius referendumo rezultatus ar juos keistai interpretuoti.
Antra, prezidentė neturėtų piktintis vien Darbo partijos ekscesais, bet taip pat pasmerkti bet kokį politikavimą ar politikų spaudimą teismo salėje. Dieną prieš rinkimus paskelbti pakeitimai Darbo partijos byloje turėjo sulaukti nedviprasmiškos prezidentės reakcijos. Šiuo atveju Viktoras Uspaskichas yra teisus, piktindamasis prokurorų darbu.
Pavojingų partinių cirkininkų ratui priskirčiau gerb. Viktorą Uspaskichą. Jo lengvabūdiški pareiškimai ne tik dažną kartą prieštarauja vieni kitiems, bet ir kvestionuoja pamatines demokratinės sistemos nuostatas. Sąrašą galima pradėti kad ir nuo atviro tyčiojimosi su jo partija susijusiu teisminiu procesu. Galbūt DP vadovui vertėtų parodyti jo nekaltumą teismo salėje, o ne rašinėti viešus kreipimusis į prezidentę.
Antra, nerimtai atrodo ir pradinė Uspaskicho reakcija į pasirodžiusią informaciją apie rinkimų papirkinėjimus per pirmąjį turą. Vietoje to, kad partijos lyderis atsakingai sureaguotų į tokius pranešimus ir imtųsi atitinkamų veiksmų partijos viduje, jis kelias dienas lengvabūdiškai šaipėsi ir kaltino konservatorius suorganizavus provokaciją. Įdomu, kodėl taip lengva buvo jus išprovokuoti?
Trečia, Uspaskicho reakcija į naujausią prezidentės pareiškimą taip pat kvepia neatsakingumu. Staiga užsiplieskęs troškimas vadovauti Seimui atrodo kaip pigus akibrokštas prezidentei, o ne rimtas politinis žingsnis. Tuo labiau, kad koalicijos partneriai viešai nepritaria tokioms DP lyderio ambicijoms.
Socialdemokratai taip pat nelinkę pakilti aukščiau siaurių valdžios ambicijų ir rimčiau pažvelgti savo partneriams į akis. Jiems, pasirodo, priimtiniau dirbti su populistinėmis partijomis, kurių vadovai dažnai elgiasi lyg demokratija būtų tik asmeninių interesų tarnaitė, nei ieškoti partnerių ideologiškai priešingoje stovykloje. Socdemai elgiasi taip, lyg nebūtų dirbę kartu su konservatoriais Gedimino Kirkilo vyriausybės laikotarpiu.
Ir pabaigai apie dabartinę Vyriausybę sudarančias partijas. Iki šiolei nesuprantu, kokią poziciją DP atžvilgiu užima Liberalų Sąjūdžio lyderis Eligijus Masiulis. Iškilus įtarimams apie rinkėjų papirkinėjimus, jo retorinis tango stebino ne tik įmantrumu, bet ir abstraktumu. Šiuo atveju LLRA atrodė principingiausiai, bet dar pamatysime, ar tai nebuvo tik tušti žodžiai.
Taip pat keista, jog tiek konservatoriai, tiek ir liberalai tyli dėl jau minėtų pakeitimų Darbo partijos byloje. Jei dabartinės valdančios koalicijos nariai neprisidėjo prie šių veiksmų, tada jie, kaip ir prezidentė, turėtų aiškiai pasmerkti netinkamu laiku paskelbtus prokurorų prašymus.
Jei politikai nori, kad tauta pasitikėtų jais ir jų vadovaujamomis valdžios institucijomis, nėra kito kelio kaip tik principingas jų reiškiamų pozicijų nuoseklumas. Tol kol principines nuostatas kaskart skandinsime trumpalaikių interesų liūne, tol ir toliau tūnosime pilietinės demokratijos priešaušriuose.