Ką daryti su Šeškinėje stūksančiu gūdžiu sovietmečio betoniniu monstru, niekas dorai negali atsakyti. Visi stadiono ateities variantai, jų, tiesa, nėra labai daug, atsidūrė kryžminėje ugnyje: kiekvienas siūlymas tuojau pat susilaukia prieštaravimo ir galų gale viskas baigiasi niekuo.
Pavyzdžiui, Vilniaus valdžia prašo vyriausybės 10 mln. litų statybvietės konservavimui, nes esą nuo 2014 metų į Lietuvą siūbtelės nauji Europos Sąjungos finansų pliūpsniai ir stadionas – viens, du – bus pastatytas. Beje, tuo „viens, du“ buvo tikėta ir 2007 metų rudenį, kai pagal Vyriausybės nutarimą buvo atnaujinta stadiono statyba, duota pinigų ir planuota 2009 m. vasarą jame surengti Lietuvos tūkstantmečio šventę. Ši akcija, kaip žinome ir matome, irgi baigėsi niekuo.
Deja, jokių garantijų, kad Europos pinigais galima bus pabaigti stadioną nėra. Dar daugiau, stadiono dydis, jo eksploatacija, pagaliau gerokai pasenę techniniai sprendimai irgi kelia daug abejonių. Sostinės valdžios ir net politinių partijų patikinimai, kad Vilniui žūtbūt reikia prestižinio ir būtinai ne mažiau 30 ar net 40 tūkst. vietų stadiono, atmušami paprastu argumentu: o kas tokiame stadione vyks, kad į jį ateitų tokia masė žiūrovų. O jeigu žiūrovų nebus, tai stadionas tiesiog bankrutuos, nes tokio dydžio stadiono išlaikymui reikės labai daug pinigų.
Skeptiškai į perspektyvą „merkti didelius pinigus“ į Nacionalinio stadiono griaučius žiūri ir pagrindinio galimo finansuotojo – Vyriausybės kancleris Deividas Matulionis: „Lietuvai reikėtų vieno normalaus, futbolo standartus atitinkančio stadiono. Tai gali būti gerokai mažesnio masto projektas. Ar Kaune, ar Vilniuje. Nacionalinis stadionas iš tikrųjų kelia tam tikrų abejonių. Nes tai yra tikrai neadekvačiai didelis projektas“.
Trumpai tariant, pabaigti stadioną pagal jo pirminį projektą – per brangu ir net netikslinga, o nugriauti gaila… Tai ką daryti? Siūlyčiau tarpinį variantą: iš esmės palikti esamas konstrukcijas, jas galbūt nežymiai pakoregavus ir pabaigti stadioną visiškai nebrangiais kaštais.
Pirmiausia reikėtų apsispręsti dėl dydžio. Panašiuose, kaip Vilnius miestuose, pvz., Rygos didžiausiame „Skonto“ stadione yra 10000 vietų, Talino „Kalevo“ stadione – 12000 vietų. Ir, pasirodo, užtenka tų vietų! Talino stadionas pastatytas dar 1956 metais kaip „Komjaunimo“ stadionas, 2004 metais renovuotas, bet vietų skaičius čia nepadidėjo. Rygos „Skonto“ pastatytas 2000 metais.
O dabar svarbiausia: Rygos „Skonto“, taip pat ir renovuotas 5000 vietų „Daugavos“ stadionas yra, kad ir nedideli, bet, palyginti, modernių gelžbetoninių tribūnų stadionai. Tačiau Talino „Kalevo“ tribūnos, išskyrus centrinę, yra supiltos iš... žemių, t.y. padaryti žemės pylimai, kuriuose įrengti suolai žiūrovams. Tokia štai Talino svarbiausio stadiono konstrukcija – visiškai paprasta, nebrangi ir patenkinanti Estijos sostinės poreikius – tiek futbolo varžyboms, tiek nacionalinėms šokių šventėms.
Būsimojo Vilniaus stadiono centrinėje, jau specialiai pastatytoje tribūnoje, kaip ir Taline, reikėtų įrengti tarnybines ir sportininkams patalpas, o stadiono galuose, vėlgi pagal estų pavyzdį, gal net nereikėtų nė tų suolų žiūrovams. Erdvėje aplink stadioną, vietoje kažkuriuose projektuose numatytų gigantiškų aikštynų, baseinų ir kitokių statinių užtektų paprastos žaliosios zonos – tegul vaikšto ten žmonės ir džiaugiasi gyvenimu.
Tokį projektą įgyvendinti būtų visai realu per metus kitus ir jis kainuotų ne šimtus milijonų, bet vos keletą ar daugių daugiausia keliolika milijonų litų. Suprantama, atėjus geresniems laikams, čia galima būtų pastatyti, kaip pvz., Rygos “Daugavos” stadione, bent vieną, pvz., 5000 vietų modernią tribūną su visa reikalinga potribūnine įranga.
Tokių supiltų tribūnų stadionų anksčiau buvo Kaune, o žinomiausias ir didžiausias tokios konstrukcijos stadionas buvo Varšuvos “Dešimtmečio stadionas” („Stadion X-lecia“), pastatytas „liaudies Lenkijos“ dešimtmečio jubiliejui 1955 metais, beje supiltas ne iš žemių, bet sugriautos Varšuvos griuvėsių ir talpinęs net 70 000 žiūrovų.
Jis išstovėjo 50 metų, kol prieš keletą metų, besiruošdama XIV Europos futbolo čempionatui, Varšuva senojo stadiono vietoje sau pasidovanojo supermodernų 58 500 vietų Nacionalinį stadioną. Keli įspūdingi jo parametrai: bendras laiptų ilgis - 10 km, o ryšių kabelių – net 400 km, stadionas kainavo 1 976 061 375 zlotus, t.y. apie 1,6 milijardo litų. Tokie, štai, užmojai.
Kas žino, gal po 50 metų ir Vilnius rengs Europos futbolo čempionatą, tuomet, aišku, tikrai pastatysime XXI amžiaus vidurio architektūrinę mintį ir technines galimybes atitinkantį Lietuvos nacionalinį stadioną. O kol kas tikrai galėtume apsiriboti esamas galimybes ir poreikius atitinkančiu statiniu.