A.Lapinskas. Gatvės pavadinimas reikštų pagarbą Lietuvos draugui

Kažkada rašiau, kad Lietuva niekaip nesugebėtų surengti olimpinių žaidynių. Ne, ne dėl to, kad trūksta stadionų, baseinų, sporto salių, milijardų pinigų, bet dėl to, kad tikrai neužtektų visų Lietuvos kalbininkų, įskaitant ir studentus, norint transkribuoti, o paprastai tariant - sulietuvinti tūkstančius užsienio sportininkų pavardžių, nes tuo metu pagal mūsų valdžios įsitikinimus tautai galima buvo pateikti ne originalias, bet tik pagal skambesį perrašytas užsieniečių pavardes.

Likimo ironija, bet tarptautiniam pavardžių skandalui, tiesa, po daugelio metų, užteko ir vienos, tragiškai žuvusio Lenkijos prezidento Lecho Kaczynskio pavardės. Vilniaus savivaldybės taryba balandžio 14 d. posėdyje ketino nutarti, kad viena miesto gatvių būtų pavadinta Lietuvai artimo Lenkijos prezidento vardu, tačiau įsikišus kai kuriems Tarybos nariams, partiniams veikėjams, kalbininkams reikalas sustojo. Ne, ne dėl pamąstymų, ar verta tokiu būdu įamžinti Lecho Kaczynskio atminimą, bet dėl to, kad nežinota, kaip rašyti jo pavardę: Kaczynskio gatvė ar Kačynskio, o gal ir Kačinskio gatvė? Todėl, prezidento atminimui skirta gatvė, kaip aiškinama, „greitai neatsiras“...

Sostinės vicemeras Vidmantas Martikonis tvirtai pareiškė, kad rašyti gatvės pavadinime prezidento pavardės originalo kalba neketinama, nes esą reikia laikytis Konstitucijos(!), tarsi joje būtų įrašyta lietuviška Lenkijos prezidento pavardė.

Kitas, tiesa, buvęs Vilniaus vicemeras, dabar partijos „Tvarka ir teisingumas“ atsakingasis sekretorius Evaldas Lementauskas įsitikinęs, kad gatvę reikia vadinti „taisyklingai“, t.y. Lecho Kačynskio vardu, nes „gatvių pavadinimai Lietuvoje rašomi lietuviškai“ ir „ši taisyklė neturi nieko bendro su pavardžių rašymu dokumentuose“.

Netikėtai šių veikėjų šalininke tapo ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė Irena Smetonienė. Kalbininkė aiškino, kad Lenkijos prezidento pavardė gatvės lentelėse turėtų būti ne originali, o adaptuota, nes „lentelėse rašomi gatvių pavadinimai – visai kitas dalykas, nei pavardžių rašymas dokumentuose, spaudoje ar portaluose, jie privalo būti lietuviški“. Nesiginčijant, kodėl turi skirtis pavardės užrašymas dokumentuose, spaudoje ir gatvių pavadinimuose, verta susimąstyti bent dėl to, kodėl nelietuviškas asmenvardis gatvėje turi tapti lietuvišku ir iš viso, kas tai yra „nelietuviškas lietuviškas asmenvardis“?

Ką sako įstatymai ir kiti teisės aktai apie gatvių pavadinimus ir nelietuviškus asmenvardžius? Valstybinės kalbos įstatymo 17 straipsnyje aiškinama, kad „Lietuvos Respublikoje viešieji užrašai yra valstybine kalba“. Konstitucijos 14 straipsnyje rašoma, kad „Valstybinė kalba – lietuvių kalba“. 

Pagrindiniame lietuvių rašybos dokumente Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) nutarime Nr. 60 „Dėl lietuvių kalbos rašybos ir skyrybos“ („Valstybės žinios“, 1997, Nr. 63-64) aiškiai įvardijama, kad „reklaminiuose, informaciniuose leidiniuose bei specialiuose tekstuose kitų kalbų asmenvardžių pateikiamos autentiškos formos“. Kitoje vietoje dar pridedama, kad autentiškos formos „pavartotos skliausteliuose arba nerišliame tekste (pvz., bibliografijoje, reklamoje ar informacijoje), jos gali būti rašomos be lietuviškų galūnių“. Trumpai tariant, originalias pavardes rašyti leidžiama.

1991 01 31 Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos nutarime „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“ rašoma, kad „asmenų, turėjusių kitos valstybės pilietybę, vardai ir pavardės išduodamame Lietuvos Respublikos piliečio pase gali būti rašomi pagal tos valstybės piliečio pasą ar jį atitinkantį dokumentą“. Kaip matome, jei asmuo įrodo turėjęs kitos valstybės pilietybę, jo pavardė nekeičiama net svarbiausiame lietuviškame asmens dokumente – pase. Tuo pačiu ir a.a. Lenkijos prezidentas, jei būtų panorėjęs tapti Lietuvos piliečiu, savo pase galėjo turėti įrašą: Lech Kaczynski.

Tačiau VLKK, tarsi neskaičiusi šio nutarimo, savo 2004 12 02 Rekomendacijoje „Dėl gatvių pavadinimų sudarymo ir rašymo“ nurodo vartoti „adaptuotas kitų kalbų asmenvardžių formas, pvz., Tomo Mano g.“. Keistas pavyzdys, nes, pvz., Nidos muziejus oficialiai vadinasi „Thomo Manno memorialinis muziejus“...

Įdomiausia, kad dauguma Lietuvos žiniasklaidos, rašydama apie Lenkijos tragediją, teikė Kaczynskio pavardę, tik nedaugelis Kačynskio ar Kačinskio. Beje, Seimas buvo su ta mažuma ir savo pranešime apie balandžio 13 d. posėdį, tarsi „tamsiai liaudžiai“, teikė adaptuotą Kačynskio pavardę. Negi jis mano, kad Seimo informaciją skaito pačio žemiausio išsilavinimo žmonės?
Betgi grįžkime prie Lecho Kaczynskio gatvės, tiksliau jo pavardės gatvės pavadinimo lentelėje. Pasak I.Smetonienės, „pavardės nėra kalbos dalykas, jos yra žmogų identifikuojantis ženklas“. Taigi, jei norime gatvės pavadinimo lentelėje identifikuoti didį Lenkijos žmogų, o ne stengtis, kad „tamsi liaudis“ tą pavadinimą perskaitytų, turime rašyti taip, kaip rašoma jo gimtinėje bei kitose Europos šalyse, nes jo vardu ketinama pavadinti gatves ir kitur.

O dabar tolimesnė šio siūlymo eiga, tikiu, išvesianti Seimo narius, balsavusius prieš A.Kubiliaus siūlomą Vardų ir pavardžių įstatymą, iš paskutinių kantrybės likučių, perfrazuojant Juozą Baltušį, dėl „paleistų kalbos politikos vadelių“. Siūlau tą Lecho Kaczynskio gatvelės pavadinimą užrašyti dviem – lietuvių ir lenkų kalbomis:. „Prezidento Lecho Kaczynskio gatvė“ ir „Ulica Prezydenta Lecha Kaczynskiego“, o vienam kitam mėnesiui šalia atspausti ir L.Kaczynskio nuotrauką. Tai būtų tikroji pagarba mums artimam žmogui.

Prisipažinsiu, kad tokį dvikalbį variantą nusižiūrėjau nuo Amerikos Prezidento George’o W. Busho gatvės Tbilisyje, kur pavadinimas užrašytas gruziniškai ir angliškai: „President George W. Bush Street“ su greta nuotraukoje besišypsančiu Prezidentu. Tikiu, kad visi Gruzijoje viešintys svečiai atkreipia dėmesį į šį užrašą. Manyčiau, kad į L.Kaczynskio gatvės užrašą atkreips dėmesį, gal netgi specialiai prie jo nueis ir Vilniaus svečiai. Be abejo, tai pagerins mūsų šalies ir Vilniaus miesto įvaizdį Europoje.

Pabaigai Vytauto Landsbergio vienas naujausių pastebėjimų apie pavardžių rašybą: „Pasaulis įvairus, ir žmonės įvairūs. Nebūtina visų grūsti į vieną nustatytą ir privalomą sampratą bei procedūrą“. Aišku, kad gerbiamas profesorius turėjo mintyje tą nelemtą lietuvinimo procedūrą. Kaip čia nepritarsi, negrūskime mūsų užsienio draugų ir šiaip žmonių iš anapus Lietuvos sienos į privalomą lietuvinimo galerą. Originali jų pavardžių forma nei mūsų krašto, nei mūsų kalbos nė kiek nenuskriaus.