Lietuvių gentys Baltijos jūros šiaurryčiuose gyvena ir kuria jau kelis tūkstančius metų. Daugiau nei tūkstantį metų šioje žemėje ir erdvėje gyvenantys žmonės ir tautos apibrėžia save kaip Lietuvą. XIII a. viduryje karalius Mindaugas ne tik apkrikštijo pagoniškąją Lietuvą, pasuko ją veidu į Vakarus į lotynų krikščioniškąją civilizaciją, bet ir pradėjo spalvingą, didžią, permainingą Lietuvos valstybingumo istoriją.
Mindaugo Karalystė nuo Žemaitijos girių vakaruose ligi Gardino, Lydos, ir Naugarduko pilių-miestų rytuose, Lietuvos Didžioji Kunigaikštija su Polocko, Vitebsko, Smolensko, Černigovo, Kijevo ir Voluinės žemėmės, pagaliau Abiejų Tautų Respublika su dviejų rūmų parlementu – Seimu ir Senatu, su sostinėmis Vilniuje, Krokuvoje ir Varšuvoje viduriniais amžiais bei naujaisiais laikais, ligi pat XVIII a. pabaigos buvo neatsiejama Europos politinio gyveno, politinio dinamizmo, politinės kultūros, ekonominio, dvasinio, socialinio ir humanistinio progreso dalis.
Mūsų karalius Jogaila dar XIV a. gale kaimynams lenkams Krokuvoje padovanojo, fundavo universitetą, kuris tuo pačiu Jogailos vardu gyvas ir šiandien. Po poros šimtmečių panašus universitetas Lietuvos jėzuitų dėka gimė ir Vilniuje. Dar po šimtmečio, jau barokinėje Europoje, Vilniaus universitetas išgarsėjo ne tik originalia lakoniška, logiška, Antikai artima retorikos mokykla, muzikos teorija, filosofijos traktatais ir istorijos mokslais, bet ir idėjomis apie reaktyvinių raketų inžineriją. Universiteto auklėtinio Kazimiero Semenavičiaus veikalas Artilleriae ars magna net keletą kartų buvo verčiamas ir leidžiamas prancūzų, vokiečių, anglų kalbomis įvairiuose Vakarų Europos miestuose.
Jau XV a. pradžioje iš Vakarų mes perėmėme paraku užtaisomas patrankas ir riterių institutą. Suformavome klasikinį senjoro–vasalo sociokultūrinių santykių modelį, kuriame buvo ne tik teisės, bet ir pareigos, garbė, ištikimybė tradicijai. XVI a. pradžioje pradėjome spausdinti knygas. Iš pradžių senąja rusėnų kalba, o vėliau ir lotyniškai, lietuviškai, lenkiškai. XVI a. antroje pusėje būta metų, kada Vilnius spausdino knygų daugiau nei Londonas.
Mūsų europietišką geopolitinę, kultūrinę ir ideologinę proskyną liudija XV a. antroje pusėje gimusi romėniškoji lietuvių kilmės legenda turėjusi atsverti ir pranokti sarmatiškąjį lenkų kilmės mitą. Liberalios, renesansinės teisės teorija XVI a. sumūryta net trijuose Lietuvos Statutuose. Bajoriškasis parlamentarizmas ir demokratija, kuria mes XVI–XVIII a. kartais stebinome, kartais juokinome Europą. Raganų bei velnių medžioklė ir teismai XVII–XVIII amžiais, kurie buvo būdingi tik Vakarų krikščioniškajai civilizacijai ir kurių nežinojo Rytai – stačiatikiškoji Moskovija. Katalikiškoji Lietuva buvo Vakarų civilizacijos nešėja į Rytus į jai pavaldžias baltarusių, ukrainiečių ir rusėnų žemes. XVI a. gale – 1596 m. sudaryta Bresto bažnytinė unija buvo tos civilizacinės politikos akivaizdžiausias rezultatas ir sėkmė. Kartu tai buvo mūsų senosios valstybės didžioji civilizacinė misija.
Kita vertus, ilgus šimtmečius gyvendami ir kurdami ant dviejų kultūrų, dviejų civilizacijų keteros mes išmokome žvelgti plačiau ir matyti giliau. Išmokome pakantos, tolerancijos, racionalumo. Senojoje katalikiškoje Lietuvoje niekada nebuvo bažnytinio Inkvizicijos teismo. Net raganas, velnius ar kitus „demonų apsėstuosius” teisė pasaulietiniai teismai. Todėl nepataisomai tamsių teismo sprendimų LDK būta net keliasdešimt kartų mažiau negu kai kuriose kitose Vakarų valstybėse, kaip Ispanijoje, Prancūzijoje ar Vokietijoje. Svarbu ir tai, kad senojoje Lietuvos valstybėje, skirtingai nuo kitų katalikiškų Vakarų šalių, iš esmės nebūta priešiškumo moterims ir moterų diskriminacijos teismuose. Net ideologinėse (raganų-velnių) bylose nuteistų vyrų ir moterų skaičiai apylygiai. XVI a. Viduryje, karščiausiais reformatų-kontrreformatų priešpriešos metais mes neiššžudėme kitatikių tik dėl to, jog jie kitaip kalbėjoso su Dievu ir išvengėme savo, lietuviškosios Baltramiejaus nakties.
Prieglobstį ir svetingumą senojoje Lietuvos valstybėje rado ne tik karaimai ir totoriai, bet ir iš kitų Europos šalių išguiti, persekiojami žydai, kurie per kelis šimtmečius Vilnių sugebėjo paversti antrąja Jeruzale, o Telšiuose, Joniškyje ar Šančiuose rado sau jaukius namus. Pagaliau 1569 m. sudarydami garsiąją Liublino uniją su Lenkija, kuri gyvavo daugiau nei du šimtmečius, davėme Europai politinio pragmatizmo pamoką ir ideologinių ištakų raidos kryptį link vieningos šiuolaikinės Europos. O dar po gerų poros šimtmečių – 1791-aisiais ir pirmąją Europoje Gegužės 3-osios Konstituciją.
Senoji Lietuvos valstybė, pradedant karaliumi Mindaugu ir baigiant Gediminaičių-Jogailaičių dinastija ne tik veiksmingai kūrė dabartinės Europos politinę–kultūrinę tapatybę, bet ir veiksmingai ją gynė. XIV–XV amžiuje nuo mongolų totorių-Aukso ordos antplūdžių, XVI–XVII amžais nuo musulmonų turkų veržimosi į Europos pietus, o vėliau – ir nuo kylančios Maskvos despotinės, kultūriškai hibridinės visuomenės ir valstybės masės bei galybės.
XX a. pradžioje, po Pirmojo pasaulinio karo atsikūrusi Lietuvos valstybė – Pirmoji Respublika, nepaisant sudėtingų politinių aplinkybių ir pragmatiško politinio žaismo su bolševikine Rusija (Sovietų Sąjunga), nepaisant iracionalių santykių su Lenkija ir pamokančios Vilniaus problemos, nepaisant aršios politinės konkurencijos su Vokietija Klaipėdos krašte, ir pagaliau, nepaisant net gana greito nusivylimo parlamentine demokratija ir posūkio į autoritarizmą bei prezidentinę respubliką, taip pat buvo neatsiejama europietiškos kultūros ir Vakarų politinės sistemos dalis.
Pirmoji Respublika – tarpukario Lietuva buvo aktyvi Tautų Sąjungos narė ir lobistė. Pacifikacinio Briando-Kellogo pakto dalyvė. Baltijos Antantės narė. Pagal savo politines išgales ir tarptautinį svorį, diplomatinėmis priemonėmis stengėsi prisidėti kuriant Rytų Locarno kolektyvinio saugumo sistemą Centrinėje ir Rytų Europoje, sprendžiant Ispanijos pilietinio karo dramą, malšinant Italijos agresiją prieš Abisiniją ir slopinant nacių sukurstytą Sudetų krizės gaisrą Čekoslovakijoje.
Tarpukaryje, nepaisydama didelio trečiųjų šalių spaudimo, Lietuva buvo pirmoji valstybė, kuri išdrįso surengti didelio mąsto viešą teismo procesą prieš Trečiojo Reicho globojamas nacių organizacijas Klaipėdos krašte, pasmerkti nacizmą kaip ideologiją dėl ksenofobijos, rasizmo, antisemitizmo ir teroristinės politikos bei nuteisti nusikaltėlius realiomis bausmėmis. Pirmoji Respublika turėjo užmezgusi įvairaus lygio diplomatinius santykius su daugiau nei trisdešimčia Europos ir pasaulio valstybių.
Per Pirmosios Respublikos nepriklausomybės dvidešimtmetį buvo išugdyta nepriklausomybės kovų savanorių ir herojų karta. Sukurta ir realizuota lietuviškos tautinės mokyklos koncepcija. Laikinojoje sostinėje įkurtas vakarietiško pavyzdžio universitetas, kuris ir prezidento Smetonos autoritarizmo metais išliko stipriausia lietuviškojo liberalizmo (europietiška prasme) citadelė. Įvykdėme žemės reformą, kuri Pirmąjai Respublikai davė socialinį stuburą – viduriniają klasę: ūkininkus, agrarinę buržuaziją, nacionalinę biurokratiją ir inteligentiją. Kūrėme net nacionalinę karo pramonę. Suspėjome į dangų pakelti net keturių kartų gana originalios konstrukcijos lėktuvus ANBO. 1919 – 1940 m. suklestėjo nacionalinė literatūra ir spauda, kuri žadino tautiškumą, patriotizmą, kūrybinį įsipareigojimą savo valstybei. Pradėjo veikti nacionalinis radijas. Filosofai Adomas Jakštas-Dambrauskas, Stasys Šalkauskis ir Antanas Maceina ieškodami lietuviškojo santykio su Dievu nubrėžė teistinio egzistencializmo apmatus.
Tarpukario parlamentinėje ir autoritarinėje Lietuvoje išugdytos modernaus lietuviškumo, nacionalinio valstybingumo dvasios nesugebėjo palaužti net sovietinė okupacija ir aneksija. 1940 m. birželį sovietų tankai, lėktuvai ir šimtatūkstantinė vyžomis apauta Raudonoji armija okupavo tik mūsų, turtą, žemę ir dangų, sugriovė mūsų valstybės organizaciją, bet ne mūsų žmonių tikėjimą laisvės atgimimu ir ne mūsų valstybės sielą. Antisovietinė ginkluota pokario rezistencija trukusi dešimtmetį, vėliau – lietuvių studentų maištai, Katalikų Bažnyčios Kronikos leidyba, LLL disidentinis sąjūdis ir pagaliau lietuvių diplomatinės tarnybos egzilyje veikla išlikusi ligi pat LTSR sugriuvimo dienos liudijo kad Lietuva gyva. Po Rainių ir Pravieniškių. Po IX forto ir Panerių. Po Lietūkio garažo įvykių. Po nacionalizacijos, kolektyvizacijos ir netgi tradicinį lietuvių gyvenimo būdą perkreipusios XX a. 7-8 dešimtmečių melioracijos, kuri lietuvių dvasią ir lietuviškumo tapatybę paveikė gal net labiau nei pirmosios dvi.
O juk visa tai, kartu sudėjus, per tuos lietuviško valstybingumo šimtmečius ir dešimtmečius – karus ir marus, pergales ir pralaimėjimus, Vaižganto nebylį Napalį, A. Vienuolio Liudą Vasarį, I. Simonaitytės Vilių Karalių ir Gretę, mūsų gotiką, renesansą, baroką ir klasicizmą architektūroje, visa tai formavo mūsų tapatybę, mūsų lietuviškumą, kalbą, pasaulėjautą, charakterį, estetinį suvokimą, politinį opurtunizmą ir karinių žygių heroizmą.
Trumpai tariant, į Kovo 11-ąją mes lietuviai ir greta mūsų, kartu su mumis gyvenančios, keliaujančios tautinės bendrijos neatėjome iš nebūties ar tamsos. Mus į tą istorinę datą atvedė mūsų istorija: Mindaugo krikštas ir karūnacija, Vytauto Didžiojo pragmatizmas, XIX sukilėlių ir knygnešių idealizmas, Vasario 16-osios signatarų apsisprendimas laisvei ir įsipareigojimas savo valstybei.
1990-ųjų Kovo 11-osios politinę sėkmę ir sėkmingą Lietuvos valstybingumo atgimimą XX a. pabaigoje nulėmė daug vienu metu palankiai susiklosčiusių vidinių-imanentinių ir išorinių-tarptautinių veiksnių bei aplinkybių. Neabejotina, kad svarbiausias, pagrindinis lietuviško valstybingumo atkūrimo katalizatorius buvo pati lietuvių tauta su čia gyvenusiomis tautinėmis mažumomis. Nepaisant 1940-ųjų okupacijos ir aneksijos, sovietinio teroro, trėmimų, partizaninio karo uždusinimo, kolaborantų išdavysčių, lietuviai, daugeliu atveju visa Lietuvos Tauta per visus 50 sovietijos metų nesusitaikė su nelaisve ir atsiradus pirmai progai kartu su 1988-ųjų vasaros Sąjūdžiu pareiškė pasauliui, kad vėl kyla laisvei.
Kita vertus, vargu ar grynai vidinis-imanentinis lietuviškojo valstybingumo potencialas būtų galėjęs realizuotis be dėkingos tarptautinės konjunktūros. Be Sovietų Sąjungos bendrojo ekonominio nuosmukio ir idėjinio skurdo, be lenkų profsąjungų Solidarnośc romantinio judėjimo, be JAV prezidento Ronaldo Reigano Žvaigždžių karų fantastinės koncepcijos bei principinės politikos nugriauti ne tik Berlyno sieną, bet ir visą Geležinę uždangą, be Michailo Gorbačiovo donkichotiškai ironiškos perestrojkos, be lietuvių-latvių-estų Baltijos kelio, be kitų sovietinės sistemos pavergtų tautų siekio išsivaduoti ir, pagaliau, be pačios vėlyvosios sovietinės–partinės nomenklatūros troškulio nusimesti veidmainiškus bolševikinės ideologijos marškinius, materialiai praturtėti ir tapti turtingos, nors ir nuskurdintos šalies oligarchais.
Visą šį vidinį ir išorinį, dvasinį, politinį ir ideologinį, tarpais net marginalizuotą įvykių ir žmonių chaosą bei srautą per muzikologo Vytauto Landsbergio suorganizuotą Dainuojančią revoliuciją ir per kompartijos sekretoriaus Algirdo Mykolo Brazausko ryžtingas skyrybas su SSRS komunistų partija mes sugebėjome racionaliai disciplinuoti ir pajungti vieninteliam, svarbiausiam savo tikslui – nepriklausomybės susigrąžinimui.
Retrospektyviai žvelgiant, Kovo 11-osios Lietuva turėjo geresnes starto pozicijas valstybiniam gyvenimui nei Vasario 16-osios Lietuva. 1990 m. savo rankose lietuviai jau tvirtai turėjo net dvi sostines: istorinę ir laikinąją. Beveik neginčytinas valstybės sienas visose keturiose pasaulio šalyse ir de facto baigtą realizuoti valstybės teritorinę programą. Nebuvo ginkluoto karo dėl nepriklausomybės. Tik politinis-diplomatinis. Nebuvo bolševikų ir bermontininkų masinės invazijos, Vokietijos pretenzijų bei skausmingo karo su lenkais ir Lenkija.
Tiesa, buvo trumpa ekonominė Kremliaus blokada Lietuvai. Buvo Sausio 13-osios invazija ir tautos heroizmas. Buvo Lietuvos pasieniečių žudynės. Daugiau nei pusmetų tęsėsi nacionalinio radijo ir televizijos, Spaudos rūmų ir kai kurių kitų valstybei bei tautai svarbių institucijų okupacija. Buvo ir buvusios imperijos okupacinė kariuomenė, kuria būtinai ir kuo greičiau reikėjo atsikratyti. Dar buvo rugpjūčio tragikomiškas komunistų-fundamentalistų pučas Maskvoje su tankais gatvėse ir Gulbių ežero baletu TV ekranuose, kuris iš esmės pasibaigė Sovietų Sąjungos griūtimi ir Antrosios Lietuvos Respublikos tarptautiniu pripažinimu de jure.
Kovo 11-osios Lietuvos vidaus politinė, socialinė, ekonominė ir kultūrinė raida po 1991–1992-ųjų parlametinės rezistencijos Aukščiausioje Taryboje, po 1992-ųjų Konstitucijos priėmimo ir po 1993-ųjų pradžioje įvykusių pirmųjų prezidento rinkimų gana ambivalentiška. Beveik visas Antrosios Respublikos pirmas dvidešimtmetis liko pažymėtas Landsbergio-Brazausko politine, charakterių, etine ir estetine takoskyra. Jos iš esmės nepanaikino, tik kuriam laikui apdailino ir nugrūdo į pogrindį ir trečiosiosios jėgos prezidentas iš Egzilio.
Partinė sistema Lietuvoje, galima sakyti, neįvyko. Tame tarpe ir dėl prezidento iš egzilio opurtunizmo ir moralizuojančios, bet ne moralios politikos. Todėl Lietuva ideologiškai liko ir be politinės dešinės ir be kairės. Nesusiformavus pagrindiniams politinės traukos ir jėgos taškams ore pakibo ir visa Romualdo Ozolo pradėta kurti centristinė ideologija. Ji tiesiog nepajėgė rasti savo vietos sistemoje, kuri taip ir liko nesukurta. Rezultatas tokio politinio proceso šiandien daugiau negu apgailėtinas: į vietą, kurios politiškai Lietuvoje tiesiog nėra pretenduoja gal geras tuzinas mažų ir dar mažesnių partijų, kurios beveik prieš kiekvienus Seimo rinkimus keičia pavadinimus ir keičiasi lyderiais, bet nekeičia savo ideologijų ar pažiūrų, nes jų neturi.
Galbūt tokia vidaus politinė situacija nemažai nulėmė nesėkmingą ir neskaidrią privatizaciją Lietuvoje, aukštą korupcijos lygį, daugelyje šalies ūkio, socialinio gyvenimo sričių niekaip neįvykdomas ar tik simuliuojamas reformas, aukštas emigracijos bangas ir grėsmingai smunkančią demografinę kreivę, teisinį nihilizmą, teisės teorijos bei praktikos ir teisingumo principų susvetimėjimą, oligarchinio valdymo ir valdomos demokratijos apraiškas, žiniasklaidą be informacijų, o tik su nuomonėmis bei kai kuriuos jau apgriuvusius užsienio politikos simuliakrus.
Kita vertus, nepaisant Kovo 11-osios Lietuvos valstybės emocinio nusitolinimo nuo piliečių bei ryškių netobulumų, šiandien turime patys sau prisipažinti, kad tai yra mūsų valstybė, mūsų visų kūrinys. Tokia, kokie esame ir mes – Kovo 11-osios piliečiai. Taigi norėdami keisti, tobulinti, gražinti savo nacionalinę valstybę privalome pradėti kiekvienas nuo savęs. Galbūt jau šiandien.
Taigi, kurkime save ir savo valstybę taip, kad jums, mums visiems joje gyventi būtų drąsu ir gera, kaimynams jauku ir patikima greta mūsų, o mūsų valstybė gyvuotų bent tūkstantmetį. Galbūt, nebūtinai kaip dar neatrasto „Regiono lyderė” ir tikrai jau ne kaip kažkoks mistinis, visų numindžiotas „Tiltas tarp Rytų ir Vakarų”. Gal pakaks ir to, jeigu Antroji Lietuvos Respublika praplės jau nueitą ilgą istorinį kelią ir įsitvirtins Senojoje Europoje kaip lotyniškosios kriksčionybės, ne fundamentalaus, bet pliuralistinio liberalizmo, klasikinės demokratijos, Vakarų kultūros ir civilizacijos forpostas Baltijos šiaurryčiuose.