Premjeras savo ataskaitoje abstrakčiai įvardino keturias problemas: ekonominį ir finansinį valstybės tvarumą, Europos įsiskolinimą bei bendrą euro zonos nestabilumą, per menką Lietuvos energetikos integraciją į Europos Sąjungos energetinę sistemą bei poreikį kurti modernią ir dinamišką Lietuvą.
Akcentuodamas sparčiausiai Europoje augančią Lietuvos ekonomiką, nežymiai mažėjantį nedarbą, bandymą mažinti biudžeto deficitą iki 3 procentų (tai yra priartėti „prie Mastrichto slenksčio“!), Andriui Kubiliui pritrūko drąsos pasakyti tai, kas iš tikrųjų svarbiausia.
Didžiulė emigracija ir žmonių nusivylimas (2012 metų balandžio mėnesį 43 proc. Lietuvos gyventojų manė, kad jų finansinė padėtis per pastaruosius metus ženkliai pablogėjo), privačių monopolininkų kontroliuojamo energetikos sektoriaus nevaržoma savivalė, pavojingas teisingumo sistemos ir teismų (kad ir kokie jie būtų!) autoriteto neleistinas menkinimas, labiausiai socialiai pažeidžiamų piliečių sistemiška skurdinimo politika – štai keli pastarųjų metų svarbiausi Lietuvos sopuliai, kuriuos vienaip ar kitaip išvardins bet kuris nors kiek mąstantis Lietuvos pilietis.
Tad Andriaus Kubiliaus apeliavimas, kad Lietuva „sergančiai Europai“ parodė „teisingą“ fiskalinio griežtumo kelią skamba kaip nevykęs juokas ne tik dėl to, kad, kaip minėta, valstybės skola (kuri beje net šiandien yra dvigubai mažesnė nei senųjų Europos valstybių vidutinė skola) padidėjo, bet ir dėl to, kad šiandien visi kritiškai mąstantys ekonomistai (beje, nepriklausomai nuo to, kokiai stovyklai jie priklauso) daugiau ar mažiau sutinka, kad 2011 metų Europos valstybių fiskalinio griežtumo politika yra neproduktyvi, nes dar labiau pagilins euro zonos krizę.
Šioje vietoje verta pacituoti Nobelio premijos laureatą, ekonomistą Josephą Stiglitzą: „Yra ir alternatyvių strategijų. Kai kurios šalys, kaip Vokietija, turi fiskalinės laisvės galimybę. Naudojant ją investicijoms didinti paskatintų ilgalaikį augimą, kuris teigiamai paveiktų likusią Europą. Seniai pripažinta, kad subalansuota mokesčių plėtra ir padidėjusios išlaidos stimuliuoja ekonomiką; kai tokia strategija gerai apgalvota (aukščiausias pajamas turinčiųjų apmokestinimas kartu su išlaidų padidinimu švietimui), galima tikėtis reikšmingo BVP ir užimtumo padidėjimo. (...) Europos siaurakaktiškas fiskalinio griežtumo akcentavimas yra nesugebėjimas diagnozuoti jos tikrųjų problemų“.
Kaip pirštu į Kubiliaus akį! Sumažinti viešojo sektoriaus atlyginimus ir pensijas tam, kad reikėtų daugiau ir brangiau skolintis – štai penkioliktosios Vyriausybės ekonominė politika trumpai. Šiame nerimo ir nepriteklių kontekste gerbiamo ministro pirmininko retorinis klausimas tikėti Lietuvos ateitimi ar ne skamba kaip tragiškas Hamleto „būti ar nebūti“.